Po triumfo susigraudinęs G. Matulis atvirai prakalbo apie ateitį ir pasiuntė žinią jaunajai kartai (0)

Vieną po kito interviu dalinusio Gintauto Matulio akyse pradėjo kauptis ašaros, kai jis dėkojo savo komandos draugams ir visiems prisidėjusiems, kai buvo sunku.

Apsigobęs Lietuvos trispalve, plačių plačiausia šypsena jis matė, kokia laime trykšta jo bendražygiai. Dar nė vienas negalėjo rasti tinkamų žodžių apibūdinti tai, ką jie nuveikė. Net ir mūsų mylimoje lietuvių kalboje tokiais momentais pritrūksta žodžių.

Lietuvos trijulių rinktinė pirmadienio vakarą pakeitė šalies krepšinio istoriją. Gintautas Matulis, Šarūnas Vingelis, Evaldas Džiaugys, Aurelijus Pukelis ir treneris Dainius Novickas su štabu tapo pirmąja Lietuvos trijulių komanda olimpinėse žaidynėse. Ir iškart pasižymėjo fantastišku pasiekimu – po dramatiškos pergalės mažajame finale prieš Latviją 21:18 jie iškovojo bronzos medalius.

Šis medalis krenta į Lietuvos sąskaitą, kur jau yra irkluotojos Viktorijos Senkutės bronza. Kai ji laimėjo, pabrėžė charakterį, atsidavimą, susitelkimą į save ir atsitraukimą nuo sunkumų.

Tai padarė ir fantastiškoji Lietuvos trijulių rinktinė, kuriai debiutas prasidėjo ypatingai sunkiai. Lietuvos komanda 14:21 pralaimėjo latviams, tada 20:21 prancūzams. Atsirado įtampa, o krepšininkai bei treneris pabrėžė – būtinas pokalbis.

Po jo Lietuvos rinktinė atsitiesė. Pokalbis suveikė. Jo prireikė ir pirmadienį.

Bronzinę dieną Lietuvos rinktinė pradėjo pusfinalyje 9:20 krisdama prieš Nyderlandų krepšininkus, kurie vėliau finale per pratęsimą 18:17 nukovė Prancūziją.

Lietuvos rinktinė atrodė išsiderinusi, žaidimas – labai prastai. Bet ir vėl ji atsitiesė svarbiausiu momentu.

„Aš labai džiaugiuosi, kad turiu šalia žmonių, kurie mums padeda atsitiesti. Pasikonsultuoju su skautu, susiskambinu su broliu, kuris sako, kad reikia susitelkti ne į tai, ką darome blogai, o į tai – ką darome gerai. To, kas buvo – nebepakeisime, bet galime pakeisti tai, kas bus. Vizualizavome, stengiamės ir svarbiausia – tikėjome savimi, kad pataikysime. Padarėme namų darbus ir išvedėme Š.Vingelį į tuos metimus, kurių norime, kad jis mestų. Jis metė, pataikė, atrišo rankas kitiems. Mes kalbėjomės apie tai, kad turime pakelti galvas, – jausmingai lrytas.lt kalbėjo G.Matulis. – Treneris tikėjo, užvedinėjo mus po kiekvienų rungtynių. Sakė, kad turime prisiminti už ką kovojame, o mes tai darome už Lietuvą. Priminė, kad šitoje scenoje jau galime nebepasirodyti. Bet jis sakė, kad turime mėgautis krepšiniu ir nesigailėtume, negraužtų sąžinė.“

37-erių rokiškietis apie didžiąją olimpinę sceną kalbėjo atvirai. D.Novickas jau po mažojo finalo užsiminė, kad Lietuvai reikia pradėti galvoti apie 2028 metų Los Andželo olimpines žaidynes.

G.Matulis jas jau stebės iš šono: „Aš tai jau tikrai nebebūsiu. Ateis geresnių krepšininkų.“ Jis kartu su komandos draugais per vieną dieną išgyveno labai daug emocijų, jau nekalbant apie visą olimpinę savaitę, kai teko ir pasipykti, ir draugiškai susitaikyti, į priekį pastatant komandą, bičiulystę ir bendrą tikslą.

Prioritetai nugalėjo ir pirmadienį, kai G.Matulis su vyrukais išgyveno vieną sunkiausių momentų savo gyvenime. Tai buvo tas laiko tarpas, kai po skaudaus Nyderlandų smūgio pusfinalyje reikėjo laukti mažojo finalo, į kurį įkrito ir Tokijo žaidynių čempionė Latvija.

„Tada sudužo ta…, – sakinį pradėjo G.Matulis. – Sužaidėme labai blogai, bet pakėlėme galvas. Olimpiniai čempionai latviai irgi pasirodė blogai. Mes atėjome alkanesni, labiau norintys, paskutinį kartą pasimėgavome šia scena ir parsivežame bronzos medalius.“

Lietuvos trijulių rinktinė dabar tampa pavyzdžiu, ką galima nuveikti net ir tada, kai nesi spindinti žvaigždė. Dabar nėra jokių abejonių, kad trijulių krepšinis sulauks didesnio dėmesio, kurio iki olimpinų žaidynių labai trūko.

Lietuva dar ir šiandieną raško vaisius tos garsiosios 2012 metų Londono žaidynių pergalės, kurią aukso spalva nudažė Rūta Meilutytė

G.Matulis viliasi, kad daugiau jaunų žmonių pasirinks trijulių krepšinį ir pabrėžia – tai puikus būdas pasauliui parodyti tikrąjį save. Būtent trijulių krepšinis ir tapo jo didžiuoju gyvenimo džiaugsmu, kurio nepavyko pasiekti Utenos „Juventus“, Kėdainių „Nevėžio“ ar Marijampoės „Sūduvos“ klubuose.

„Gyvenime visi renkasi tai, ką nori daryti. Jeigu mes įkvėpsime jaunąją kartą rinktis šią sporto šaką – aš labai džiaugsiuosi. Taip kažkas atras savo kelią, kurio neranda krepšinyje 5 prieš 5. Aš ten nepasiekiau didžiųjų aukštumų, bet save realizavau trijulių krepšinyje. Kiekvienas turi rasti savo kelią. Jeigu neįsitvirtinote didžiąjame krepšinyje tikėkite iki pabaigos. Jeigu turite svajonę – ji gali išsipildyti, tiesiog eikit jos link. Viskas įmanoma“, – lrytas.lt sakė jis.