Nebaidytų idiotų kraštas-11: apie katę, skambalėlį ir garstyčias (20)

Kad nebūtų bereikalingų insinuacijų, iš karto deklaruoju, kaip sakant, viešus ir privačius interesus. Skiepytis užsiregistravau sausio mėnesį, vos Pirminiam asmens sveikatos priežiūros centrui paskelbus apie registraciją. Dėl rizikos faktoriaus – viršsvorio, galėjau reikalauti skiepo be eilės. Kai skiepų trūko, nenorėdama atimti galimybės skiepytis iš vyresnių žmonių, kuriems skiepo reikėjo labiau, sąžiningai sulaukiau savo eilės, ir gegužės 7-ąją buvau pakviesta skiepytis Astra Zeneca. Liepos pabaigoje pasiskiepijau antrąjį kartą. Ir turiu teisę gauti galimybių pasą. Tik kažkodėl labai nesinori. Nesinori dėl to, kaip elgiamasi su tais, kurie abejoja ar bijo skiepytis. Kuo skiriasi demokratija nuo autokratijos ar totalitarinio režimo? Demokratijoje žmonės įtikinėjami rinktis didesnį gėrį. Autokratijoje ar totalitariniame režime žmogus priverčiamas. Ir kur tos prievartos ribos?

Kalbėjimas apie skiepijimą man labai primena dvi mėgiamas istorijas. Pirmoji – apie nūdienos aktualijas. Tiksliau vyriausybės bergdžius bandymus grasinti tautai sankcijomis, jei ši nesiskiepys. Istorija yra apie katę ir skambalėlį. Štai gyveno vienuose namuose kvailiausybė, tiksliau – pelių kolonija. Gerai gyveno: ėdė – ką norėjo, graužė – ką norėjo, dergė ir gadino – ką norėjo. Ir, žinoma, veisėsi neregėtais tempais. Aptikęs nusiaubtus namus, žmogus griebėsi už galvos, ir atsinešė patikimiausią pelių naikinimo priemonę – katę. Katė, kaip ir mūsų visuomenė, ne tik kad dėmesio į pelių cypčiojimus nekreipė, ji pelėms paskelbė tikrą karą. Ir vos iškišę nosis iš pačių pragraužtų urvelių, pelės kaip mat atsidurdavo jos nasruose. Matydamos sparčiai prastėjančius reikalus, pelės nusprendė siųsti delegaciją pas pelėdą (baisu, bet nėra ką daryt, reikia protingo patarimo klausti). Pelėda, prižadinta iš miego, nusižiovavusi ir išklausiusi pelių skundą, patarė: „Jums reikia katei ant kaklo skambalėlį pakabinti. Kai ji priartės prie urvelio, kaipmat išgirsit“. Laimingai cypaudamos „Skambalėlis! Skambalėlis!“ pelės parvirveno į urvelį. Nudžiovė skambalėlį, ir netgi pavogė jam virvutę. Kai viskas buvo paruošta, teliko mažmožis: pakabinti tą skambalėlį katei ant kaklo... Tik kuris bus tas drąsuolis? Kvailiausybei reikia atminti, kad ir po šiai dienai katė skambalėlio nenešioja. Bet bandymų pakabinti skambalėlį yra. Paskutinis – galimybių pasas.

Taip ir mūsų vakcinavimo kampanija: tiek buvo džiaugsmo, klegesio, alaso. Tas be eilės pasiskiepijo, anas be eilės pasiskiepijo – cancel, cancel juos! O dabar ir skambalėlis, ir virvelė, tfu, bent kelios vakcinos yra, bet paskiepyti liaudies neišeina.

Kodėl nesiseka? Nes mūsų kvailiausybė ir jų pakalikai dvaro poetai ir influenceriai ėmėsi pačios kvailiausios iš galimų taktikų. Prisimenat istoriją, kaip sušerti katei garstyčias. Anglai norėjo jas įmaišyti į kotletą. Tai apgavystė. Vokiečiai norėjo sukišti jas tiesiog katei į gerklę. Tai prievarta. O štai rusai jomis ištepė katės pasturgalį. Ir katė, miaugzdama iš skausmo, garstyčias nusilaižė „dobrovolno i s pesnej“ (savanoriškai ir su daina).

Bandymai paskiepyti visuomenę tokiomis priemonėmis, kokios siūlomos dabar, primena katės maitinimą garstyčiomis brukant jas gyvulėliui į gerklę. Kas bandė sumaitinti katei tabletę (nekalbant apie garstyčias), žino, kad paprastai rezultatas būna toks – šeimininko rankos, krūtinė ir veidas išakėti aštriais it skustuvas nagais. O tabletė? O tabletė – vis dar saujoje, ir ėsk ją pats, kvailas dviaukoji, kad tau reikia.

Taip yra ir su vakcinavimu. Jei atvirai, tai vakcinavimo kampanija patyrė akivaizdų fiasko. Nes negali, tiesiog fiziškai negali būti 49 proc. šalies gyventojų piktybiniais antivakseriais. Tačiau kvaila valdžios politika ir desperatiškas elgesys, papildomas milžiniška patyčių banga, kurią tesugeba generuoti žmonės, pretenduojantys tapti visuomenės nuomonės formuotojais, davė katastrofiškus rezultatus. Ir sužlugdyta skiepijimo kampanija, ir visiškai suskaldyta ir supriešinta visuomenė. O jei šie vasaros vidurio besmegeniai neapsigalvos, tai rugsėjo viduryje šalyje turėsime dar ir visišką chaosą. Ir kas dėl to kaltas, a?

Kad suvoktume, kokioje situacijoje, tiksliau, pauodegyje atsidūrėme, reikalinga elementari analizė. Koks yra tikslas? Saugi visuomenė. Kokia priemonė tam pasiekti? Kad pasiskiepytų kuo daugiau žmonių. Tikslas ir uždavinys – paskiepyti kuo daugiau žmonių. Ir jei dabar paskiepytų yra 51 proc., ir skiepijamųjų skaičius kas savaitę didėja procentu, vadinasi, priemonės, kuriomis siekiama vakcinacijos, yra neveiksmingos. Suprantate? NE-VEIKS-MIN-GOS. Viskas, ką jūs darėte, ponai valdžios vyrai, ir jiems apie pakinklius besitrinantys dvaro poetai, yra neveiksminga. Jūs ne tik nepadedat siekti tikslo, jūs kenkiate. Atvirai kenkiate.

Dar gerokai prieš atsirandant skiepams nuo covid-19, atsirado mistinės grupės: antivakseriai-antikvakseriai, kurie kažkodėl buvo sutapatinti su vatnykais. Tiksliau, tarp šių grupių buvo padėtas riebus lygybės ženklas. Ir dar prikabintas riebus užrašas „durniai“. Kaip tik nesityčiota iš tų žmonių. Dar skiepų nebuvo, o visuomenė jau kalėsi feisbuke, kaip netikusi sutuoktinių pora, paskutiniais žodžiais ūdydami vienas kitą.

Ko šituo buvo siekiama? Visuotinės vakcinacijos? Kurgi ne. Dvaro poetai, influenseriai siekė ne įtikinti žmones, o „durnių“ fone pasirodyti teisuoliais, šviesuoliais, biurgerių valgytojais, restoranų lankytojais ir kitokiais -ytojais beigi -uoliais. Žodžiu, skiepų kampanijos tikslas, įvardinkime tiesiai šviesiai, nebuvo įtikinti abejojančius. Anaiptol. Kampanija buvo priemonė savųjų sėdmaišininkų burbuluose maloniai pasikasyti menkas sieliūkštes, skaitant komentarus: „Gerai pavarei“. O rezultatas?

Įsivaizduokite situaciją: einat sau gatve, nieko nekliudot. Staiga išvaro kostiumuotas ponaitis ir rėžia jums: „Durnius! Vatnykas! Tamsuolis!“. Geriausiu atveju, jūs pagūžčiosit pečiais ir paskambinsit bendruoju pagalbos telefonu dėl visa ko pasiklausti, ar Rokiškio gale esanti įstaiga nepasigedo vieno paciento? Blogiausiu atveju, durnintojas gaus bliuskon. Bet kokiu atveju, niekas nė nesiruošia klausyti, ką jis pasakys. Ir kai kitą kartą tas pats ponaitis prieis prie jūsų pakalbėti, kur jūs jį pasiųsite?

Bet kokie santykiai prasideda nuo pagarbos. Štai mano vienas pažįstamas, sėkmingai vedęs, santuokos pradžioje padarė lemtingą klaidą: išvadino žmonelę va tuo pačiu žodžiu, kuriuo taip mėgsta mūsų influenseriai apibūdinti, jų manymu, tamsią liaudį. Sekundės užteko, kad pora atsidurtų ant skyrybų ribos. Bičiulis atsiprašinėjo ilgai ir nuobodžiai. Spėkit, ar jam dar kilo pagunda per daugiau nei dvidešimt metų santuokos pavadinti žmoną „durne“? Nesakau, kad nenorėjo. Bet, kaip sakant, galimos pasekmės privertė tvirčiau sukąsti liežuvį.

Kai apie tai, kad nedera durnintų tų, nuo kurių malonės priklausai, parašiau vienam labai žinomam influenceriui (jis parašė man komentarą), tai jis atrėžė, kad durninti savo bendrapiliečius yra visai legali priemonė. Niekas nesiginčija – legali. Bet ar paveiki? Koks rezultatas?

Rezultatas toks, kaip vietoj merginos į kiną nusivesti seserį. Esmė tame, kad durnindami kitaminčius, skiepų entuziastai mobilizuoja savo bendraminčių grupę. Bet bendraminčiai jau pasiskiepijo, jų agituoti nebereikia. Tai visiškai netikslinė auditorija. Čia tas pat, kaip Gyvojo Rožinio draugijos narius agituoti kalbėti „Sveika Marija“: jie ir be jūsų priminimo tą daro.

Atminkite, mūsų  interesas ne įbauginti, ne pažeminti, ne paniekinti tuos žmones, ne pakasyti menkas žvaigždelių savivertes, o pasiekti, kad  žmonės skiepytųsi.  Kiek buvo padirbėta, kad tas tikslas būtų pasiektas? Padirbėta po procentą per savaitę. Iki šiol nežinome, nei kas, nei kodėl nesiskiepija. O kam tai žinoti, jei galima tiesiog visiems užkabinti „durniaus“ etiketę. Pastaruoju metu labai paplitusi praktika. Gi žinodami, galėtume su tais žmonėmis kalbėtis, diskutuoti, bandyti įtikinti.

Tik kas tą darys? Valdžia, kuri bijo savo pačios piliečių? Žmonių, kurie ją ir išrinko?   Influenseriai, kurie tesugeba išerzinti, bet ne įtikinti? Reklaminės kampanijos, kai renkantis cukrų ar katmaistį transliuojamos pasenę reklamos tampa foniniu triukšmu?

Visi influencerių straipsniai ir postai feisbuke verti daug mažiau nei Obelių, Kriaunų ir Aleksandravėles klebono Laimono Nedvecko viešas pasiskiepijimas. Jo be pykčio, be   priekaištų, pagarbus kalbėjimas rajono žmonėms.   Daugiau už visus influencerius kartu sudėjus skiepytis žmones įtikino mažų ir didelių parapijų dvasininkai.  Pagarbos nusipelnė ir rajono verslas  – AB „Rokiškio Sūris“, AB  Rokiškio mašinų gamykla, adekvačiai ir operatyviai reagavę į karantino iššūkius.  Pagarbos nusipelno ir Lietuvos kariuomenė: dar prieš vakcinavimo pradžią kalbėti apie skiepus su mūsų kariais nepasididžiavo atvykti rinktinės vadas. Pagarba ir  Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro medikėms, sausį pradėjusioms registraciją, o po to asmeniškai skambučiais kvietusias vakcinuotis žmones, kad nė viena doze nebūtų išpilta į šiukšlių kibirą. Pagarba savivaldybei, siunčiančiai komandas skiepyti žmonių į atokesnius kaimus, miestelius, kad jie kuo patogiau, greičiau, paprasčiau gautų vakciną. Užtai rajono rezultatai gerokai lenkia šalies vidurkį.

Aš pati vežiau žmones skiepyti į Panevėžį, mano artimieji iš didmiesčių važiavo skiepytis ten, kur vakcina buvo prieinama greičiau. Pažįstu daug žmonių, bet dar nesutikau nė vieno antivakserio. Abejojančių, klausiančių buvo. Ir nereikia pirštais badyti į senukus, kad jie čia silpnoji grandis. Visi mano aplinkos vyresni žmonės pasiskiepijo pirmieji. Pati svarbiausia mano girdėta priežastis, dėl kurios žmonės skiepijosi – ne burgerių pavalgyt ar koncerte pasitūsinti, o pagaliau atsisveikinti su savo mirusiu artimuoju. Kiti norėjo pamatyti anūkus, gyvai dalyvauti šv. Mišiose. Daugeliui jaunimo tai nesuvokiama.

Žinoma, yra ir abejojančių, ir klystančių. Bet tiesiog negali būti 49 proc. gyventojų piktybiškai nusiteikę skiepų atžvilgiu. Nereikia iš jų daryti liaudies priešų. Nereikia žmogaus priešinti su savo valstybe. Vieninteliu turtu ir pasididžiavimu, kurį branginame, giname, kurį paliksime savo vaikams. Atminkite, kad valdžios ateina ir praeina: vienos kaip klestėjimo simbolis, kitos – kaip visa deginantis gaisras ar maras. Lieka valstybė, mūsų pačių kūrinys. Ir jei beveik pusę žmonių valdžia žemina, atstumia, nenuostabu, kad įskaudinti jie išleidžia nagus.

Iki rugsėjo 13-osios dar mėnuo. Tikiuosi, kad mūsų kvailiausybė apsigalvos ir liausis kiršinti žmones. Ar ji bent suvokia, ką reiškia neskiepytiesiems apriboti planines medicinos paslaugas? Štai Higienos instituto praėjusių metų statistika. 2020 m. mirė 43 547 žmonės. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 52,7 proc. visų  mirusiųjų (9,8 proc. daugiau negu 2019 m.), nuo piktybinių navikų – 18,9 proc., dėl išorinių mirties  priežasčių – 5,8 proc., nuo COVID-19 ligos – 5,2 proc. ir nuo virškinimo sistemos ligų – 5 proc. visų mirusiųjų. Suvokiate? Nuo tų ligų, kurioms būtinos planinės medicinos paslaugos (kraujotakos sistemos, onkologinės) mirė virš 70 proc. asmenų. Ir tik 5,2 proc. nuo covid-19. Ar jums, valdžios dundukai, nekyla švelnus įtarimas, kad jūsų priemonės nuo covid-19 nusineš daugiau aukų nei pati liga? Ką nuo ko saugot? Kaip jūs galit neteikti medicinos paslaugų už jas mokesčius mokančiam žmogui? Jums visi namie?!

Ir kokiais, atsiprašant, resursais jūs autobusuose, troleibusuose, krautuvėse tikrinsit galimybių pasus, jei miestą tesugebat dviem policijos ekipažais aptvert? Kaip jūs priversite žmones, naudojančius mygtukinius telefonus, tuos galimybių pasus autobuse rodyt? Kokia iškreipta forma? Kur įmonės ras pakaitinius darbuotojus nuo darbo nušalintiems? O kur dar kylantis sergamumas, kuris ir taip darbuotojų gretas sekins. Jau dabar prekybininkai, pamatę valdžios sprendimus, atviru tekstu prognozuoja visuotinį chaosą ir riaušes, kitaip sakant, sukioja pirštu apie smilkinį. Kvailiausybei nekyla kvailas klausimas, kas išlaikys nuo darbo nušalintus ir nedirbančius žmones? Valstybė? Mokesčių mokėtojai? Net akliausiems katukams jau atsiveria akys ir pradeda matytis, kad didysis konservatorių pasiekimas – suvaldyta epidemija – tėra mitas, ir rezultatai rudeniop bus nė kiek ne geresni, nei jų ir žiniasklaidos juodinto Aurelijaus Verygos vadovavimo metu. Atminkite, kad A. Veryga net neturėjo tokių resursų, kaip skiepai. Dabar gi kaip ne kaip paskiepyta jau pusė visuomenės, o situacija klostosi nekokia.

Aš suprantu, kad ant sėdmaišio stikliniame urvelyje sėdint, daug fix idėjų galima prigalvot. Va ir grįžtam prie katės su skambalėliu. Gerai pelėda sugalvojo, tik kai reikia tai įgyvendinti praktiškai, tai išėjo šnipštas.