Psichologas D. Čerbulėnas: vienišiems linkėčiau mokytis mylėti save ir švęsti gyvenimą (0)

Šventinis laikotarpis, kuomet aplinkui daugiau nei įprastai šurmulio, tampa išbandymu vienišiems žmonėms. Kaip padėti sau ir nepasiduoti neigiamoms emocijoms kalbėjome su psichologu-psichoterapeutu Dainium Čerbulėnu.

– Kaip išvengti paaštrėjusio vienatvės jausmo ir negatyvių minčių tiems, kurie šventes sutiks be artimųjų ?

– Yra daug požiūrių  ir kiekvienam tinka kitas patarimas. Galime tik pabandyti atsidurti tokių žmonių kailyje, bandyti suprasti, ką jie išgyvena ir  kaip jie patys sau gali padėti. Vienišiems žmonėms labai svarbu nesijausti bejėgiais. Juk kiekvienas turi pomėgius, prisiminimus ir gali daryti tai, kas nuo jų priklauso, sąmoningai kontroliuoti dėmesį, kad jis neužstrigtų ties pesimistiniais apmąstymais. Tai gali būti paprasti darbeliai: maisto gaminimas, išėjimas pasivaikščioti, siuvinėjimas. Yra toks pasakymas, kad tas, kuris gali kontroliuoti dėmesį, gali valdyti ir savo gyvenimą. Žinoma, liūdesys neišvengiamas, jeigu šalia nebėra brangių žmonių, jaučiamas praradimo jausmas. Tačiau juk žmogus nenorėjo, kad taip atsitiktų. Svarbu, nejausti kaltės dėl to, kas atsitiko jūsų gyvenime ir dėl to, kaip pasielgė kiti žmonės. Nes tai, kas įvyko, tik taip ir galėjo atsitikti, net jeigu dabar galvojame, kad galėjo būti kitaip. Žmonės linkę griaužtis, gailėtis praeities.

–Gal  paprasčiau tiems, kurie daugiau veikia ir mažiau laiko skiria apmąstymams ?

Ar padeda aktyvi veikla?

–Taip, bet yra žmonių, kurie daugiau linkę galvoti. Jie ir streso metu darys taip, kaip įpratę – ieškos priežasčių ir pasekmių ryšio, analizuos, gal kažką rašysis, ieškos atsakymų. O tie, kurie linkę veikti, eis pasivaikščioti, sportuoti. Fizinis judesys nuramina emocijas. Žmonės pavargsta ne nuo minčių, o nuo jausmų, kuriuos sukelia tos mintys.

Tiems, kurie linkę į apmąstymus, liūdesį, nerimą depresinius jausmus, reikėtų tą įtampą nuimti aktyvesne veikla, išeiti pasivaikščioti kad ir į parduotuvę, apsukti ratą lauke. 

Šventė, tradicijos yra kultūrinis reiškinys, tačiau mes kiekvienas turime savo įpročius, tradicijas. Suvokimas, kad aš kontroliuoju savo gyvenimą, galiu daryti dalykus, kurie man patinka ir yra šventė. Jeigu artimieji nepaskambino, skyrė mažiau laiko, neturime jaustis kaltais, kad kažko nepadarėme – mes gyvename dėl savęs. Altruizmas reikalingas, bet jeigu savimi nepasirūpinsi tai ir kitais negalėsi pasirūpinti. O jeigu aš kitiems neberūpiu, turiu dėl savęs gyventi. Tiems, kurie pasitiks šventes vieniši, palinkėčiau mokytis mylėti save, suvokti, kad galima rasti dalykų, kurie džiugina ir neprarasti vilties – švęsti gyvenimą.

– Dėl kokių dalykų žmonės dažniausiai ieško psichologinės pagalbos?

 – Yra gyvenimo, paauglystės amžiaus krizės, dėl sveikatos problemų, nerimo, panikos atakų. Kai kurie nori paatvirauti, pakalbėti, geriau suvokti savo pasirinkimą.

 Emocijos veikia ir fizinę sveikatą. Sportas, fizinė veikla padeda atsipalaiduoti, tačiau jeigu   visiškai nuslopiname emocijas, priešingas rezultatas. Pvz., vaikams kuriems neleidžiama verkti, reikšti emocijų, gali pasireikšti tikai arba jie gali pradėti mikčioti. Mokykloje vaikai skundžiasi galvos, skrandžio skausmais, ištyrus paaiškėja, kad su organais viskas gerai, bet vaikas išgyvena stresą.

– Pradėdami naujuosius metus, naują etapą, žmonės mėgsta planuoti, prisigalvoti sau užduočių, kurias įgyvendins kitais metais. Turbūt tai dar viena proga atrasti naujus dalykus?

– Svajonės gali gelbėti vienatvėje, gal žmogus užsibrėš lankyti kokius kursus ar įgyvendinti savo seną svajonę išmokti groti. Turėjau tokios praktikos, kai mokydavau žmones groti klavišiniais (prieš psichologijos studijas esu baigęs konservatoriją), kviečiau tuos žmones, kurie turi neįgyvendintų svajonių, bet yra sulaukę tokio amžiaus, kai jau nebegali lankyti muzikos mokyklos. Ir kai atsirado tokia galimybė jie išdrąsėjo ir atėjo. Svarbu yra pastumti save, išdrįsti išeiti  padaryti tai, ko nebandėte,  žengti tą pirmą žingsnį, o paskui viskas paprasčiau, žmonės  išlaisvėja,  gyvenimas tampa linksmesnis.