Irena Varnienė: Po naujų vilčių vėliava (3)

Šiandien tamsą išsklaidė seniai matyta saulė ir žiemos peizaže išryškino nuogas medžių šakas, sniegu  pabalintas kiemo tujas, ėglius ir egles. Šviesu, nes ir žemė balta, ir saulė danguje, ir pirmąja vakcina nuo KOVID-19 paskiepyti medikai, ir gimstanti nauja viltis, kad 2021 bus šviesesni, viltingesni, geresni. 

Pirmiausia iškelkime Laisvės vėliavą. Po ja sausio 1 dieną minima Lietuvos Vėliavos diena, pirmąkart suplėvėsavusi 1919 sausio 1, bet tą pačią dieną bolševikų išniekinta, sudraskyta. Dar kartą iškelta 1920, kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė, bet vėl nuplėšta. O nuo 1988 metų Gedimino kalne ji plakasi vėjyje jau 33 metai, kasmet pakeičiama vis nauja. Po Laisvės vėliava, be abejo, yra ir Laisvės Gynėjų diena, primenanti tragiškus 1991 sausio 13 dienos įvykius, kai gindami trapią Lietuvos laisvę sovietų okupantų buvo sužeisti daugybė žmonių, 14 žuvo. Tai įvyko prieš 30 metų. Jų, kaip didvyrių, vardai liks amžinai. Bet, anot Justino Marcinkevičiaus, “Vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti.” Dar po šia vėliava tarptautinė holokausto aukų atminimo diena (27), skirta nužudytiems žydams prisiminti. Tik vienybėje mūsų stiprybė. 

Po kultūros vėliava telpa ir Lietuvos, ir pasaulio kultūros veikėjų vardai. Šįmet sausį sukaktų 95 kalbininkui Juozui Pikčilingiui, 90 – tautosakininkui ir kalbininkui Leonardui Saukai, literatūros kritikui Rimvydui Šilbajoriui – 95, poetui, prozininkui Antanui Venclovai – 115, net 245 – Martynui Liudvikui Gediminui Rėzai, teologui, lituanistui, tautosakininkui, visuomenės veikėjui, 1818 metais pirmąsyk išleidusiam Donelaičio “Metus”. Jau 145 būtų amerikiečių rašytojui Džekui Londonui, 195 – kunigui, vertėjui, prozininkui Juozapui Silvestrui Dovydaičiui, 190 – Jonui Katelei –švietėjui, kunigui, draustos spaudos platintojui ir slaptųjų lietuviškų vakarų bei mokyklų organizatoriui, 190 – sorbų kilmės poliglotui, filosofijos daktarui, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjui, publicistui ir poetui Jurgiui Zouerveinui, kuris  žadino ir mūsų patriotiškumą: 

Lietuviais  esame mes gimę,

Lietuviai turime ir būt.

Tą garbę gavome užgimę.

Jai ir neturim leist pražūt! – rašė jis. 

Šįmet 95 būtų kompozitoriui Vytautui Klovai, 265 – Volfganui Amadejui Mocertui. Jų visų  kūryba  liks amžiais gyva  po kultūros vėliava. 

Po katalikybės vėliava šį mėnesį Trijų Karalių šventė, primenanti, kaip trys astronomija susidomėję šventieji: Kasparas, Merkelis ir Baltazaras , aplankę gimusį Kristų, jam ir mums visiems įteikė dovanų: viltį keliančių smilkalų, tikėjimą stebuklu žiebiančios miros ir aukso, dėl kurio pametęs protą, gali  ir pats žūti. 

O po lietuvių etninio paveldo vėliava – pavasario viltis,- pusiaužiemio šventė (01-25). Tądien nubundanti meška, ir, jei pamatanti ilgą šešėlį, vėl užmieganti, nes pavasaris būsiąs vėlyvas. O jei diena apniūkusi ir šešėlio nėra, pavasaris čia pat, nebėra laiko miegoti. Jei saulėta – tokia būsianti ir vasara, jei debesuota – daug žmonių tais metais mirsią, jei lyja ar sninga, bus brangmetis, o jei smarkus vėjas – kilsią nesutarimų. Tai senolių pastebėjimai. 

Taip ir žygiuosime po naujų vilčių vėliava tikėdami, pasitikėdami ir pagal išgales prisidėdami.

Irena Varnienė, LKRS narė

Tai yra originalus autoriaus tekstas.

„Rokiškio Sirena“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje „tribūna“ galite pasisakyti visi.

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis.