Kuo daugiau lietuvių emigruos, tuo greičiau suklestės Lietuva (1)

Teigiamas praėjusių metų gruodžio migracijos balansas, kai į Lietuvą atvyko 236-iais žmonėmis daugiau, negu išvyko, kol kas susilaukė neįtikėtinai mažai dėmesio, lyginant su ta raudų siena, kuria spėjo atsitverti nuo realybės verkšlenantieji dėl tuštėjančios Lietuvos ir juokavusieji, kaip paskutiniam emigrantui reikės užgesinti šviesą oro uosto išvykimo salėje.

Ar tai būtų Gedimino kalno striptizas, ar kolchozinių gyvenviečių tuštėjimas, mūsų sprendimų priėmėjai į visus iššūkius reaguoja tarsi labai seno modelio išmanusis telefonas, kuriame įdiegta naujausia operacinė sistema. Jūs norite atsiliepti į skambutį, o jis dar ieško prieš pusvalandį gūglinto žodžio, bandote sumokėti už automobilio parkavimą, o jis nusprendžia pakibti ir pranešti, kad neranda ryšio tinklo. O galiausiai išsikrauna baterija, kai bandote rasti išvažiavimo kelią iš prastos reputacijos mikrorajono, kur nevietiniai atvažiuoja tik tuomet, kai jiems prireikia nusipirkti kažką nelegalaus.

Ar mūsų politikai svarstytų darbo kodekso pakeitimus, rengtų pensijų sistemos pertvarką, ar ieškotų būdų mažinti emigraciją, ateities veiksmai planuojami pagal tokią visuomenės sandarą, kokia buvo kažkada netolimoje praeityje. Išskyrus socialdemokratus ir profesines sąjungas, tebegyvenančius garo variklių, vergų plantacijų ir akmens anglies šachtų laikais. Jeigu norite suprasti, kaip sparčiai keičiasi pasaulis, pasikalbėkite su dabartiniais 20-mečiais. Su 16-mečiais būtų dar geriau, bet abejoju, ar jie turės laiko ir noro su jumis bendrauti. Nes tai yra žmonės iš kitos planetos, su visiškai kitais prioritetais ir gyvenimo tikslais. Truputį juokinga, kad įstatymus, pagal kuriuos jiems teks gyventi, rašo tokie kaip Agnė Širinskienė, Povilas Urbšys ar Petras Gražulis. Kęstutis Pūkas daugiau neberašys, bet tai – menka paguoda.

Po 15–20 metų, kai paaiškės šiuo metu vykdomų reformų pasekmės, pasaulis bus visiškai kitoks. O mes, dabartiniai 40-mečiai, jame atrodysime tokiomis pat gyvomis iškasenomis, kaip šiandien – sovietmečio besiilgintys kolchozų kūrimo veteranai. Nes 4-oji pramonės revoliucija skiriasi nuo kitų jau buvusių pirmiausia neįtikėtina pokyčių sparta. Pabandysiu tai paaiškinti paprasčiau. Prieš keletą metų, norėdamas apsidrausti automobilį privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, važiuodavau į draudimo kompanijos atstovybę, kur erdviame kabinete sėdinti ponia ilgais geliniais nagais po vieną raidę surašydavo duomenis, o jeigu spausdintuvo toneris nebūdavo pasibaigęs, tai po pusvalandžio išeidavau nešinas pluoštu popierių, kuriuos privalėjau vežiotis automobilio daiktadėžėje drauge su vokiečio paliktais praeito amžiaus reklaminiais lankstinukais. Dabar automobilio draudimą pratęsiu keliais paspaudimais išmanaus telefono aplikacijoje, todėl net neįsivaizduoju, ką šiame pasaulyje veikia ta draudimo madona.

Kurorto prekybos centre, kuriame 3 kartus per savaitę, kai nevažiuoju į Lenkiją, perku duoną, pieną ir kaulų rinkinį sriubai arba DELFI apžvalgininko pavarde pavadintus koldūnus, pusė kasų visuomet būna tuščios. Dauguma pirkėjų, net ir svečiai iš Baltarusijos, traukia tiesiai į skyrių, kur patys gali padirbėti kasininkais braukydami prekes per barkodų skaitytuvą ir klausydamiesi įsakmaus moteriško balso komandų, kada ir ką padėti ant languotos zonos. Beveik galėčiau prisiekti tą balsą girdėjęs viename labai ne vaikams skirtame filmuke, kur buvo daug odinių rūbų, sagčių, botagėlių ir juodo latekso. Dar kiek patobulinus tą sistemą, nereikės nieko braukyti, o jūsų išsinešamų prekių kaina bus iškart suskaičiuojama praėjus pro vartus, o pamojavus bekontakte kortele – atsiskaityta už pirkinius. Tik iki to laiko didžiumą prekių jau užsisakinėsite į namus arba užsakinės jūsų išmanūs prietaisai. Skalbyklė iš anksto numatys, kada jai reikia naujos miltelių pakuotės, kavos aparatas – kito maišo pupelių. Prekes atveš autonomiškai kelią randantis automobilis be vairuotojo, o paskirstys – logistikos sandėlio robotas.

Kai Lietuvos darbdaviai kelia paniką dėl emigracijos ir spaudžia politikus lengvinti darbininkų iš trečiųjų šalių įsivežimą, jie tai daro visai ne todėl, kad rūpintųsi, kas ateityje mokės mokesčius ir uždirbs mums pensijas. Jiems vis dar pigiau mokėti minimalią algą mechaninių veiksmų seką atliekančiam darbininkui, negu pirkti robotą, kuris darytų tą patį greičiau ir tiksliau. Tačiau technologijos taip sparčiai pinga, kad jau po kelerių metų tie patys darbdaviai atleis savo įsivežtus ukrainiečius ir moldavus, užkraudami valstybei naštą pasirūpinti tolimesniu jų likimu.

Gamyba ir paslaugos be žmonių darbo – ne tolimų dešimtmečių fantastika, o artimiausia ateitis, kuri jau stovi ant slenksčio ir nekantriai dairosi, ar mes jau spėjome pasiruošti pasauliui, kuriame daugelio dabar įprastų daiktų turėjimą pakeis dalinimasis, darbuotojo ir darbdavio santykį – uberizacija, 70 proc. dabartinių darbo vietų išnyks, o dirbs tik tie, kas turės kūrybinių ambicijų arba naujų idėjų. Didžioji gyventojų dalis tiesiog gaus pinigus iš valstybės, kad toliau galėtų išlikti vartotojais – jau dabar vis daugiau šalių bando įvairių formų bazinių išmokų modelius.

Kuo didesnis šalies gyventojų skaičius ir kuo geresnis darbingo bei pensinio amžiaus žmonių santykis buvo svarbus XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios šalims, bet visiškai praras savo reikšmę netolimoje ateityje, kai kelių ar keliolikos visiškai robotizuotų pasaulinei rinkai dirbančių gamyklų sumokamų mokesčių pakaks tokio dydžio valstybės kaip Lietuva viešajam sektoriui finansuoti. O gal prekės bus apmokestinamos tik ten, kur jos paduodamos, arba šiuo metu dar nežinomu principu, dėl kurio susitars visos šalys. Gyventojų skaičius nebus svarbus net kariškiams, nes ne tik šauktinius, bet ir profesionalius karius mūšio lauke pakeis žudyti pagal algoritmą „savas-svetimas“ užprogramuotų komandoje veikiančių autonomiškų robotų armijos. Vakarų šalys jau dabar galėtų juos masiškai gaminti ir naudoti tokiuose pavojinguose kraštuose kaip Sirija, Irakas ir Afganistanas, bet įstrigo ties filosofiniu klausimu, ar galima mašinai suteikti galią pačiai pagal numatytą duomenų rinkinį nuspręsti, kada žudyti žmogų.

Lietuvai bus svarbu ne tai, kiek milijonų žmonių čia gyvens – 5 ar 1, o kaip tie pasilikusieji sugebės susitarti tarpusavyje pritaikyti savo šalį permainoms, o ne joms priešintis, įsikibus vėlyvojo sovietmečio marksizmo-leninizmo pamokose įkaltų į galvas klasių kovos schemų. Svarbu, kad pasiliktų ne tie, kurie ketvirtį amžiaus neprasiblaivė, todėl net išvažiuoti nesugebėjo, o tie, kuriems meilė Lietuvai ir įsipareigojimai jos laisvei nėra tik tušti žodžiai. Kuo daugiau lietuvių emigruos, tuo greičiau suklestės Lietuva, nes laikinas darbo jėgos stygius ir jos brangimas paskatins investicijas į naujas technologijas, o paskui jas, tikiuosi, ateis ir supratimas, kaip dalį robotizuotos pramonės sukuriamos vertės neskausmingai paimti visuomenės reikmėms ir teisingai išsidalinti tarpusavyje.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius