„Vaikas, kurio neišgirdote“: liudijimas po Bartoševičiaus teismo sprendimo (0)

Tekstą parengė Birutė – nukentėjusi nuo seksualinio smurto vaikystėje. Šiandien jos istorija – tai ne tyla, o garsiai skambanti tiesa.

2025 m. liepos 9 d. Panevėžio apygardos teismas pripažino buvusį Seimo narį Kristijoną Bartoševičių kaltu dėl seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius ir skyrė jam 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Šis nuosprendis netapo palengvėjimu. Tapau ne ramesnė – o dar labiau sužeista. Skausmas nešaukia. Jis tyliai smaugia. Apsigyvena kūne kaip šešėlis.

Ir dar – pasibjaurėjimas. Nes vietoj gėdos, vietoj tylos, vietoj atsiprašymo – matau žvilgančias akis prieš kameras. Bartoševičius žongliruoja žodžiais, gaudo momentus, cituoja „mokslinius tyrimus“, tarsi tai būtų intelektualus žaidimas, o ne gyvenimus sužlugdžiusi tragedija. Interviu tampa spektakliu, kuriame kaltininkas siekia tapti auka. Tarsi gėda būtų perdėtas jausmas, o užuojauta – nauja valiuta.

Jis kalba apie „baltas dėmes“ byloje, bet ar kas nors paklausė, kiek baltų dėmių liko aukų sielose? Kiek jų gyvenimų liko be spalvų, be saugumo, be pasitikėjimo? Šlykščiau jau negali būti. Kai nusikaltėlis bando išsivaduoti ne iš kaltės, o iš atsakomybės. Kai vietoj atgailos – strategija, kaip pelnyti užuojautą iš minios. Iš tos minios, kuri stebi, svarsto, komentuoja... o tuo metu aukos tyliai grįžta į vidinius pragarus, kuriuos visuomenė retai pripažįsta.

 Teisingumas – tai ne tik bausmė. Tai pripažinimas, kad mūsų skausmas egzistuoja. Kad mes buvome. Kad mes esame. Kad mūsų balsas – tai ne kerštas, o tiesa.

Skausmas gyvena manyje kaip įsibrovėlis, kurio niekada nekviečiau. Jis nesineša ginklo, bet kala mintimis. Jis nešaukia – jis šnibžda, bet taip arti, kad negali jo ignoruoti. Tai ne ašaros. Tai sunkumas krūtinėje, kuris neleidžia kvėpuoti pilnai. Tarsi kažkas spaustų iš vidaus, o tu – bandytum nepalūžti, susikibęs už vilties siūlelio, kurio kartais net nebėra.

 
B. Dapkienės nuotr.

Skausmas – tai gyslos, per kurias bėga ne kraujas, o baimė. Tai kūnas, kuris dreba, net kai stovi ramiai. Tai naktys be miego, kur vietoj sapno ateina prisiminimai – ne vaizdais, o pojūčiais. Nuožmūs, šaltakraujai, klampūs. Tai ne vaikiška baimė. Tai baimė, kuri tapo mano dalimi. Kaip atmintis. Kaip šešėlis, kuris niekada neatsilieka.

Aš – viena iš tų tylų. Pedofilo nusikaltimas prieš 45 metus mano gyvenimą pakeitė visam laikui. Man – 50. Ir tas vaikas, kurį paliko be atsakymų, vis dar gyvena manyje. Ne kaip sentimentas. Kaip egzistencija. Aš nesu keršijanti – aš esu kalbanti. Ir mano balsas šiandien skamba ne iš keršto, o iš tiesos.

Vaikystės pragaras nesibaigė kartu su vaikyste. Tai siela, kuri buvo išdraskyta gabalais, bet niekad nesiliovė kovoti už savo buvimą. Aš augau su baime, su tylos siena, su klausimu „kodėl man?“ – bet niekas neatsakė. Tas vaikas manyje vis dar susisukęs kampe, laukiantis teisingumo.

Prisiminimai apie teismo salę tebėra gyvi. Ten manęs niekas neguodė. Ten buvo tardymas, ne išklausymas. „Ką jis darė?“ ir t.t. Tuose klausimuose nebuvo jautrumo. Tik dokumentavimas. Aš buvau vaikas, bet turėjau atsakinėti kaip suaugusi. Aš buvau sužeista. Ir niekas to nematė.

Ilgai kaltinau ir savo mamą. Už tai, kad neapsaugojo. Kad nepamatė. Bet dabar žinau – ji negalėjo numatyti ir pamatyti to. Nebuvo stebukladarė. Ir visų tų, kurie mylėjo, bet nieko nežinojo, neapsaugojo  – širdys šiandien kenčia tyliai. Kaip ir mano mamos širdis....

Mano jubiliejinėje tapybos parodoje, lankytojai mato ne meną. Jie mato mano vidų. Tamsios spalvos, gilūs potėpiai, nakties tonai – tai ne estetika, tai klyksmas iš sunaikintos vaikystės. Kiekviena drobė – tai nebylus šauksmas, kurio neišgirdote tada. Bet dabar jis kaba ant sienų. Žiūri į Jus. Kalba be žodžių. Tai ne kūriniai. Tai išlikimas.

Pedofilija – tai ne tik nusikaltimas. Tai sielos išniekinimas, kuris nesibaigia su teismo sprendimu. Ir kai kaltasis nori suvaidinti nekaltą, tai mes – nukentėję – priminsime, kad tyla nebereiškia pritarimo. Ji – šauksmas. Ir dabar jis skamba.

Aš – Birutė.
Man 50. Aš tapiau naktį, kalbėjau tyliai, verkiau ilgai.
Dabar kalbu garsiai. Ir mano istorija – jau girdima.

Tai nesukurtas straipsnis – tai įrašyta tiesa.

Tai yra originalus autoriaus tekstas.

„Rokiškio Sirena“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje „tribūna“ galite pasisakyti visi.   

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis.