Dviračių sportas padėjo atrasti laisvą verslo nišą (0)

Neseniai paskelbti Rokiškio rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos subsidijos verslo idėjai įgyvendinti projektų konkurso nugalėtojai, kuriems verslo pradžiai skirta 1000–3000 Eur parama. Verslūs rokiškėnai teikė konkursui įvairias idėjas – nuo tatuiruočių salono atidarymo iki dviračių ir paspirtukų remonto. „Rokiškio Sirenos“ skaitytojams pristatome straipsnių ciklą apie kelis pradedančiuosius verslininkus – galbūt jų pavyzdys ir idėjos paskatins pradėti savo veiklą tuos, kurie apie tai svajoja, bet vis dar nedrįsta.

Tęsiame straipsnių ciklą apie verslo idėjų konkurso nugalėtojus. Šįkart pristatome dar vieną pirmosios vietos laimėtoją – Robertą Šnioką ir jo idėją – teikti platesnio spektro dviračių ir elektrinių paspirtukų remonto paslaugas.

Priverstas mokytis

Juodupėje gyvenantis ir ten remontuoti dviračius planuojantis Robertas Šnioka juokauja: išmokti šio amato privertė gyvenimas. Jau 6-erius metus dviračių sportu užsiimantis vyras pats susidūrė su bėda, kad prireikus rimtesnio remonto, meistrų tekdavo ieškoti Panevėžyje ar Anykščiuose. „Rokiškyje kažkas remontuoja dviračius, bet nėra, kas rimčiau tuo užsiimtų – atliktų rato stipinavimą, priekinių šakių remontą, valymą. Buvau priverstas mokytis. Kadangi užsiimu dviračių sportu, tenka remontuoti ir savo, ir draugų dviračius. Žmonės vieni per kitus sužino – darbo yra sočiai“, – sakė R. Šnioka.

Už paramos pinigus, skirtus verslo pradžiai, jis planuoja įsigyti įrankius guolių išėmimui, įdėjimui, stipinavimui ir kitiems remonto darbams.

Dviratininkų daugėja

Nors Rokiškio mieste ir rajone dviračių infrastruktūra nelepina šio sporto mėgėjų, Robertas sakė, kad dviratininkų pastaruoju metu gerokai padaugėjo – tiek mėgėjų, tiek rimčiau sportuojančių. Šeimos išsiruošia su dviračiais į gamtą, yra sporto mėgėjų grupės, kurios susirenka prasiminti pačių įrengtose trasose, keliauja į varžybas. Šiose grupėse – ir 4–6 metų vaikai, ir dviratį vis dar minantys 80-mečiai.

„Yra dviračių trasa Miliūnuose, gal ne kiekvienam įveikiama, nes kai kuriuose ruožuose  reikia dviratį užsistumti. Nenorintys minti, ten gali pasivaikščioti aplink ežerą. Trasą patys prižiūrime, pavasarį, kai joje atsiranda nugriuvusių medžių, išvalome, kad būtų saugu pravažiuoti.

Yra Kišūnų trasa, kur organizuojamos dviračių ir motociklų varžybos. O takai? Specialių dviračių takų, keliukų beveik nėra. Nuo Rokiškio veda dviračių takas, bet jis labai prastos būklės, reikia atnaujinti, ten medžių šaknys jau iškilusios, sugadinta danga. Kažkada norėjo remontuoti, bet taip ir nutolo viskas“, – sakė R. Šnioka. 

Mina maratonuose

Juodupiškis pastebėjo, kad žmonės vis dažniau renkasi šią transporto priemonę ne tik sveikatos, bet ir taupumo sumetimais, nes brangstant kurui, kelionės tampa brangesnės. Jeigu būna graži diena, Robertas ir pats važiuoja į darbą su dviračiu. Iš Juodupės iki Rokiškio – 18 km, kita tiek – atgal, bet kaip sportininkui tai vienas juokas.

Koks krūvis būtų didelis? Pašnekovas aiškino: lėtai minant galima važiuoti ilgai, o jeigu minsi intensyviau, užtenka ir 30 min. Skaičiuojant kilometrais, per dieną gali nuvažiuoti ir 60, ir 200 km.

Robertas savo ištvermę dažnai pasitikrina įvairiose varžybose. Paskutinis toks išbandymas buvo neseniai vykęs Vilniaus MTB maratonas, kur teko varžytis su lietuviais, latviais, estais. Per stiprų lietų įveikęs daugiau nei 60 km savo grupėje (V 40 ) R. Šnioka buvo devintas.

„Sunkus buvo maratonas. Svarbiausia buvo pravažiuoti trasą be lūžių, griuvimų, bet buvo labai gerai“, – džiaugėsi sportininkas. 

Nauda ir žala

Paklaustas, kokia nauda iš dviračio, pašnekovas sakė, kad  naudos galima tikėtis tik tuomet, jei dviratis sureguliuotas ir važiuojančiojo sėdėsena taisyklinga, kitu atveju galima kalbėti tik apie žalą.

„Aš jau daug metų sportuoju, matau, kad sėdėsena lemia tiek raumenų vystymąsi, tiek viso kūno stiprumą, sąnarių būklę. Jeigu yra nuokrypis, žmogus mina nepasiekdamas iki galo pedalų, tuomet irgi blogai, traumuoja save. Iškart pastebiu, jeigu žmogus ant dviračio sėdi netaisyklingai, patariu, suteikiu informacijos ir parodau, kaip turėtų būti“, – apie dviratininkų daromas klaidas kalbėjo pašnekovas. 

Pasak Roberto, prasiminti su dviračiu gryname ore visada bus naudingiau negu sėdėti prie stalo. Minant dirba visas organizmas, beveik visi raumenys. Ir dar vienas privalumas – kad dviračių sportas universalus, tinkantis jauniems ir vyresniems.

Dažniausi gedimai

Anot R. Šniokos, dažniausi dviračių gedimai – nuo sugadintos grandinės ir dviračio stebulės išdilimo iki išsiklaipiusių stipinų ir ratlankių.

Tai, kad dviračiai neretai kainuoja kaip nenaujas automobilis, nebūtinai pagerina detalių kokybę. „Grandinės labai nekokybiškos. Dviračiai brangūs, bet prekė ne visada neatitinka tą kainą, iš patirties žinau, kad detalių kokybė kuo toliau, tuo labiau prastėja“, – savo pastebėjimais dalijosi pašnekovas.

Prie dviračio gedimų prisideda ir aplaidumas. Robertas griežtas: jeigu dviračio šeimininkas neprižiūri savo turto, atsileidus varžteliui nekreipia į tai dėmesio, tai daiktas ilgai netarnaus. „Galima  kreiptis į meistrą,  kad profilaktiškai patikrintų dviratį, ypač sezono pradžioje arba pabaigoje. Jeigu planuojate žiemą nevažinėti, reikia sutepti dviračio guolius, grandinę. Jeigu pastatėte dviratį šaltoje vietoje, tai ten ir palikite, nes jeigu iš šilumos išnešite į lauką, detalės oksiduosis.  Keičiantis temperatūrai, atsiranda drėgmė, greičiau  pagauna korozija, genda detalės“, – kaip prižiūrėti dviratį patarė R. Šnioka. 

Aplink rajoną

Nuo to laiko, kai susidomėjo dviračių sportu, Robertas išbandė ne vieną šios rūšies transporto priemonę. Ir dabar jo namuose stovi keli skirtingi dviračiai, skirti važiuoti asfaltu, žvyrkeliams, miško keliukams ir pan.

„Dviračių sportas užkabino tuo, kad čia traumų mažiau, dirba visas kūnas – smagu“, – sakė Robertas, anksčiau daugiau laiko skyręs itin ekstremaliam sportui – Tailando boksui.

Viena įdomesnių kelionių dviračiu, į kurią buvo išsiruošęs su keliais draugais – aplink Rokiškio rajoną. Išvažiavę ryte, „patikrino“ rajono ribas ir iki vakaro įveikė 220 km atstumą.

Į keliones užsienyje dviračiu Robertas kol kas nemynė, kaip pats juokavo: žmona neleidžia. Tačiau  neatmeta, kad tokių kelionių bus – svarbiausiai joms gerai pasiruošti, skirti laiko ir įvykdyti numatytą misiją.