Pusė metų su „Rokiškio karvute“: atverta internetinė parduotuvė, sukurtos darbo vietos ir... noras užkariauti pasaulį (0)

Vakarykštis Nyderlandų ambasadoriaus vizitas Rokiškyje tapo puikia galimybe patekti ten, kur ne visi ir tikrai ne visada gali – į pavasarį įkurtą naująjį „Rokiškio karvutė“ gamybos cechą. Ta diena ypatinga buvo ir pačioms karvutės šeimininkėms – Aušrai Kriovei ir Simonai Šulienei – nes būtent tądien pradėjo veikti ilgai laukta elektroninė parduotuvė: nuo šiol saldumynų mėgėjams kituose miestuose „Rokiškio karvutę“ įsigyti bus kur kas paprasčiau. Verslininkės suskaičiavo, kad kaip tik kitą savaitę (spalio 18 d.) švęs pusės metų veiklos sukaktį, tad šia proga energijos ir plėtros idėjų nestokojančios moterys papasakojo, kokie gi buvo tie 6 mėn. su grįžusia „Rokiškio karvute“.

– Ilgai laikėte savo karvutes paslaptyje, nors kiti apie jus jau kalbėjo praėjusią vasarą. Buvusi mano kolegė mėgino prisibelsti pas jus ne vieną mėnesį, tačiau jai taip ir nepavyko...

S. Šulienė: Pamename (šypteli – aut. past.). Tai buvo gruodžio mėnuo: su mumis nori kalbėti apie mūsų veiklą, bet mes dar nieko negalime pasakyti, nes nieko neturim. Vyko paruošiamieji darbai, nebuvom net vienos karvutės išvirusios, tai ką pasakoti? O jei nepavyks – būsim prisikalbėjusios...

A. Kriovė: Neturėjome dar ką parodyti. Viskas dar buvo dokumentuose, galvoje, idėjų formate. Mūsų prašo kažką parodyti, o mes nieko neturim, todėl ir sakėme, kad kai tik turėsim – tikrai priimsim. Nieko neslepiam, neturim jokių paslapčių. Deja, mums nepavyko taip greitai susitvarkyti, kaip pačios tikėjomės. Norėjome viską pradėti gruodžio mėn., bet užtrukom net iki balandžio. Teko ilgokai laukti įrangos, neturėjom stalo, nėra viskas taip paprasta... Jei skaičiuosime viską: nuo idėjų generacijos iki realaus veiksmo, užtrukome apie dvejus metus. Įmonę įregistravome 2023-aisiai, bet juk dar iki tol buvome atlikusios daugybę namų darbų.

– Viename pirmųjų interviu kalbėjote, kad ilgokai užtukote, kol pavyko išvirti būtent tokią karvutę, kokia ji būdavo anksčiau. Koks jausmas apėmė pasiekus savo tikslą?

A. Kriovė: Aš sakiau Simutei: „Kai mes supakuosime pirmąjį mūsų saldainį, aš mumis labai didžiuosiuosi ir džiaugsiuosi!“. Bet turim ir saldainių, ir dėžučių, ir net tortą, o to „wow“ – kaip nėra, taip nėra (juokias – aut. past.). Tada supratome, kad jo ir nebus, mes niekada nebus užtektinai, kad norėsis dar, ir dar, ir dar... Nors dabar vis pagalvojam, kad visas šis mūsų projektas – kaip kosmosas: kaip mes ryžomės imtis jo? O svarbiausia, kad nebuvo minčių, jog nepavyks. Žinojom, kad saldainį tai mes padarysim, bet net negalvojom, ar jis bus perkamas (juokiasi – aut. past.).

– Norite pasakyti, kad svarbiausia buvo pats saldainis?

A. Kriovė: Taip. O visa kita jau kaip bus, taip bus.

S. Šulienė: Ne. Pirmiausia rūpėjo sukurti gerą logotipą (juokiasi – aut. past.). Oooo, pavyko! Kas toliau..? Prieš keletą dienų kalbėjau su drauge, gyrė mus už drąsą ir ryžtą imtis savo verslo ir svarstė, kad pati norėtų kažko savo, tik neturi idėjos. Mes idėją sugalvojome, bet nebuvo to verslumo: skaičiavimų, strategavimų. Mes negalvojome ar bus gerai. Mes visą laiką sakėm – darysim taip, kad būtų gerai.

A. Kriovė: Iš tiesų: turėjom ženkliuką, logotipą, jau užsisakėm popieriukus, bet saldainių virti dar nemokėjom. O kaip juos virti? Kažkaip išvirsim (juokiasi – aut. past.)...

– Na, nepavyks tai nepavyks, galima grįžti prie senųjų darbų...

Abi: Nebuvo net minčių, kad nepavyks, nesvarstėm: pirks mūsų saldainius ar ne. Kai klausdavo mūsų: „Kaip galvojate, ar žmonės pirks?“, mes stebėdavomės – kaip gali nepirkti saldainių (juokiasi – aut. past.).

– Ir jūsų mintys buvo teisingos: pusė metų sėkmingo darbo, pripažinimo.

S. Šulienė: Taip, ir kuo toliau, tuo darbo daugiau. Sėkmė pradžioje lydėjo dėl to, kad buvo naujovė. Bet viskas atslūgo, jau reikia kažką galvoti į priekį ir... labai džiaugiamės vakar paleidusios ilgai lauktą ir brandintą idėją: internetinę parduotuvę!

– Sakote atslūgo susidomėjimas „Rokiškio karvute“?

S. Šulienė: Kol nebuvo internetinės parduotuvės, apsipirkimas klientams tikrai parilgdavo: jie susisiekia su mumis, pateikia užsakymą, mes išrašome sąskaitą ir siunčiame jiems. Jie atlieka mokėjimą, mes pakuojame ir siunčiame užsakymą. Viskas užtrukdavo, o pirkėjai taip nenori.

A. Kriovė: Kitas dalykas – nemato produktų, tik tiek, kiek feisbuke. Mes nebuvome sukūrusios sistemos. Buvo keletas fizinių parduotuvių, kuriose prekiavo mūsų saldainiais. Bet jos nėra mūsų ambasadorės, tad ten – PVM, antkainiai. Dabar „Rokiškio karvute“ jau prekiauja Rokiškio turizmo informacijos centras. Ten saldainiai pardavinėjami mūsų nustatyta kaina: ta pačia, kuri yra nurodyta ir internete.

– „Rokiškio karvutė“ – rankų darbo saldainiai, kurie yra ne tik gaminami, bet ir supakuojami žmonių rankomis. Gal žiūrėdamos į ateitį, verslo plėtrą, pagalvosite apie automatizuotą saldainių pakavimą?

A. Kriovė: Mūsų saldainių masė automatizuotam pakavimui netinka. Ji yra per daug lipni, tad automatinis pakavimas nebūtų įmanomas. Jį reikia atlikti rankomis. Jei norėtumėme automatizuoti šį procesą, reikėtų keisti patį receptą, saldainio sudėti – įdėti krakmolo, kad jis nebūtų toks skystas. Bet mes to nesiekiame ir nenorime, nes mūsų karvutės yra autentiškos ir gaminamos būtent pagal tą senąjį, pirmąjį receptą.

– Jau pradėjo veikti internetinė „Rokiškio karvutės“ parduotuvė – viena labiausiai jūsų lauktų ir puoselėtų naujienų – ir vis tiek dar kalbate apie augimą, atsinaujinimą, plėtrą. Tai koks dabar tas norimas pagauti vienaragis?

Abi: Gal dar nesakysim. Bet norim kažką sukurti vaikams, nes jiems reikia spalvų...

– Kalbame apie saldainių popierėlius..?

Abi: Nebūtinai (šypsosi – aut. past.)... Gali būti visko. Bet smagiausia ir įdomiausia, kad nesam mes kulinarės ar technologės.

– Gerai, gamybines paslaptis palikime ramybėje. Minėjote, kad be dabar atsidariusios internetinės parduotuvės, rokiškėnai saldainių įsigyti gali TIC. Ar neplanuojate siūlyti „Rokiškio karvutės“ nedidelėms krautuvėlėms kituose miestuose?

S. Šulienė: Kaip jau minėjom, nedidelės krautuvėlės po truputį perka iš mūsų pabandymui ir prekiauja pas save. Pačios mes dar neieškojom konkrečių partnerių, nes neturėjom tam laiko. Bet tai galėtų būtų dar vienas iš plėtros variantų.

A. Kriovė: Bijom kažkam labai įsipareigoti, nes mūsų prioritetas vis tiek yra naujoji internetinė parduotuvė. Kai matysim ar spėjam patenkinti ja besinaudojančių klientų poreikį, tada žiūrėsim ar galim dar kažkam papildomai gaminti.

S. Šulienė: Tačiau tikroji situacija pasimatys tik kitąmet, manau, pavasarį. Nes dabar artėja Kalėdinis laikotarpis, kuris, tikime, bus intensyvus.

– O jūs pačios gamybos ceche nebedirbate, saldainių nebevyniojate?

S. Šulienė: Nebe. Turime darbuotoją, sukūrėme darbo vietas ne tik sau, bet ir papildomam žmogui. O mūsų galvose sukasi jau kitos mintys. Be abejo, jei skubus atvejis, tikrai sėdam ir dirbam, bet turime kitų darbų: sužiūrėti užsakymus, juos supakuoti, išsiųsti, o dabar dar ir parduotuvė – yra reikalų.

A. Kriovė: Reikia sąskaitą išrašyti, su kiekvienu klientu pabendrauti, jį pakonsultuoti, atsakyti į klausimus, pildyti įvairius dokumentus, pastrateguoti. O ir saldainiai patys į dėžutes nesulipa. Dabar mes abi jau 100 proc. neriam į karvutės verslą ir žiūrim į ateities galimybes, perspektyvas, nes norim naujų skonių, visko norim!

– Ačiū už priėmimą ir smagų pokalbį!

O pageidaujantys paragauti atgimusios senosios „Rokiškio karvutės“, dabar iš karto gali apsipirkti: „Rokiškio karvutė” - su meile atkurti rankų darbo saldainiai (rokiskiokarvute.lt)