Vaisių ir uogų augintojams gamta nepašykštėjo išbandymų – kai kur derlius šiemet itin skurdus (0)

Praėjusią savaitę ūkininkai pradėjo kūlimus. Grūdininkai kol kas visai patenkinti grūdų būkle ir nekalba apie menką derlių, tačiau visai kitokiomis nuotaikos gyvena vaisių ir uogų augintojai, kurių derlių itin paveikė žiema. Rezultatas – iššalę ištisi sodai.

Šilauogės ilsisi

Kokie reikalai šiais metais su šilauogėmis, vieno didžiausių šilauogynų Rokiškio rajone šeimininkė Alė Kučinskienė atsako vienu sakiniu – uogų pardavimui nebus: „Situacija tokia: jei ankstesniais metais iš šilauogyno priskindavom iki 4 tonų uogų, tai šiandien planuojam iš to paties lauko priskinti iki 100 kilogramų“.

Visgi tuo vienu sakiniu uogų augintoja neapsiriboja ir paaiškina, jog nors ir apšalo, šilauogių krūmai laukuose išliko: liko šakelės krūmų apačioje, kurios buvo pridengtos sniegu. O uogų nėra dėl to, kad pavasariop iššalo jau sukrauti pumpurai.

„Dabar krūmai atsistatinėja – leidžia naujus ūglius. Man atrodo, kad jie netgi džiaugiasi buvusia šalna, nes gali pailsėti nuo uogų nokinimo. Davė pailsėti ir mums nuo uogų skynimo“, – juokėsi humoro nestokojanti A. Kučinskienė.

Ji neslėpė, kad didžiulis šilauogynas per 8-erius metus duodavo finansinės naudos. Ir ne tik jai, bet ir samdomiems uogų skynėjams, kurių šią vasarą neprireikė.

Veikla „dengia“ veiklą

Visgi moteris į situaciją žvelgia optimistiškai primindama dažnai ūkininkų gretose kartojamą patarimą: reikia turėti kelis verslus, kurie, sunkiais momentais, „dengtų“ vienas kitą. A. Kučinskienė pasijuokė, kad pernai jos turimą gyvulių ūkį „dengė“ šilauogės, šiandien pastarąsias „dengia“ karvių ūkis.

Uogininkė skubėjo atsiprašyti savo klientų, kurie kiekvieną vasarą iš jos pirkdavo uogas: „Ne mūsų kaltė, kad šiais metais nėra uogų. Pastovūs klientai jau skambina, klausia, laukia ir prašo, tačiau aš galiu tik atsiprašyti, nes uogų – nėra. Tiek, kiek dar sunoks, bus šeimos poreikiams“.

Pašnekovė šypteli ir kviečia klientų neišsilakstyti, o kitąmet tikisi uogų derlių susigrąžinti. Anot 1 tūkst. 990 šilauogių krūmų turinčios A. Kučinskienės, šilauogynas – sveikas, jos kruopščiai apkarpytas ir dabar vegetuoja augindamas naujas šakas. Svarbiausia, kad kita žiema ir pavasaris būtų jiems palankūs.   

Toks iššūkis – nebe pirmas

A. Kučinskienė prisiminė, kad per tuos metus, kai pasisodino šilauogyną, trečiaisiais jo gyvavimo metais buvo „pavasarinės šalnos krikštas“. Tačiau šyptelėjo tąkart nesureikšminusi, nes trečiaisiais krūmo augimo metais uogų derlius ir taip nebūna gausus. Visgi ir tąkart matėsi labai daug nušalusių šakelių, kurias iškarpius krūmai ir vėl suvešėjo.

„Nėra lengva tiek sodininkams, tiek daržininkams – dažnai mes kenčiam. Ir ne tik Rokiškyje, visoje Lietuvoje yra panaši situacija: vienur nėra uogų, kitur liūtys bulves išplovė. Su gamta nepakovosi. Bet yra šiemet ir gerų dalykų: pavyzdžiui mes savo gyvuliams šiais metais prisišienavom tiek pašaro, kiek dar niekada neturėjom: apie 2 tūkst. šieno rulonų“, – teigiamais dalykais džiaugėsi uogų augintoja.  

Trešnėms – įvairūs išbandymai

Derliumi „pasidalinti“ su kitais šiais metais jau tikėjosi ir 5-erius metus trešnes auginanti Eglė Mikalauskienė, tačiau ir šiais metais uogas valgys tik jos šeima. Moters teigimu, ko nesušaldė žiema, sulesė paukščiai: „Šią žiemą medžiai labai stipriai pašalo – iš 300 mano sode augančių trešnių beveik pusė nukentėjo. Jei ne nuo stiprių šalnų, tai nuo jas apgraužusių stirnų. Pavasarį šalnos padaryta žala dar taip stipriai nesimatė, nes pati atlieku medžių genėjimą ir kiekvieną jų apžiūrėjau. Atrodė, jog viskas tvarkoj, bus uogų, visgi tikriausia pavasario šalnos pačius žiedus nušaldė, nes pusė pumpurų net neprasiskleidė“.

Pernai situacija dėl derliaus, pasak pašnekovės, buvo analogiška: šalnos sugrįžo vos pražydus ankstyvosios veislės trešnėms, o žiedus praskleidus vėlyvosioms – šalna ir vėl ėmė kandžiotis. Kiek palankesnė pernykštė žiema buvo vertinant medžių būklę, o šiemet, moters teigimu, nors pavasarį medeliai ir atrodė gyvi, greičiausia jau buvo nualinti žiemos šalnų, tad laikui einant nunyko ir teko šalinti nemažai „negyvų“ šakų. Visgi po skiepu leidžiamos naujos šakelės, anot E. Mikalauskienės rodo, kad nemažai medelių – dar gyvi, nepaisant to ji jau susitaikiusi su mintimi, kad teks pusę sodo atsodinti.

Puota paukščiams

Ne tik žiema ir stirnos pakenkė sodininkei: vos tik sveikuose medžiuose susiformavo uogos, į juos įsisuko paukščiai. Pašnekovė apgailestavo, kad spėjo tik keletą trešnių apdengti specialiais tinklais, o paukščiai buvo neišrankūs – lesė ir neprinokusias, žalias uogas.

„Pasimokiau, kad būtinai turi būti tinklai. Praktiškai pusę uogų sulesė paukščiai ir visai nesvarbu, kad jos – dar žalios. Bet jau visos nukapotos varnėnų, žvirblių ir t.t. Paslėpti nuo jų spėjau tik pusę trešnių. Aš gi vaikščiojau po sodą kai viskas žydėjo, kai jau uogos užsimezgė, mačiau, kad bent po dešimt, dvidešimt bus ant medelių, tačiau nespėjau visų apdengti ir uogų nebeliko“, – vagišiais piktinosi moteris.  

Gardžiomis, Rokiškio apylinkėse E. Mikalauskienės augintomis trešnėmis šiais metais ir vėl nepavyks pasmaguriauti, tačiau negandų talžoma sodininkė sako mesti šios veiklos nenorinti: „Tikrai apmaudu ir liūdna, nes pastaruosius dvejus metus jau vyliausi galėsianti ne tik pati valgyti, bet ir paprekiauti. Bet kiek žinau, Rokiškio rajone trešnių augintojų daugiau ir nėra – mes vieni, tad norisi rokiškėnams pasiūlyti platesnį uogų asortimentą ir dar laikausi šių uogų. Auginam braškes, dabar pradėsime desertines vynuoges auginti, tad yra tų variantų. Ne tik trešnės“.

Didžiausias iššūkis, dabar laukiantis E. Mikalauskienės, apsaugoti trešnes nuo paukščių.

3 ha nuostolio

Derliumi rudeniop pasidalinti galės tik obuolių augintojas Marius Bulovas, nors jo sodui praėjusi žiema buvo itin skaudi – nuo šalnų nukentėjo daugiau nei 3 hektarų plote esantis obelų sodas, kurį augintojas dabar rauna.

„Po šio žiemos daug kam Lietuvoje taip nutiko. Labai ilgai laikėsi šalčiai, tad tos veislės, kurios yra šiek tiek jautresnės, iššalo. Nušąla mediena, ne šaknys, tad pavasarį dar viskas atrodė neblogai. Kad ir nušalusios, obelys dažniausiai vis tiek išsprogsta ir tik vėliau pradeda nykti: geltonuoti ir vysti. Tikrasis nuostolis pasimatė birželio pabaigoje-liepos mėn.“, – nelinksma situacija dalijosi kraštietis.

Jo teigimu, per sodininkavimo metus tokio gausaus kiekio medžių naikinti neteko. O raunamų obelų amžius – nuo 21-erius metus derlių vedusių iki sodintų vos prieš 3-4 metus. Šių pašnekovui gaila labiausiai, nes dar nespėjo normaliai suderėti, o jau nušalo.

Prioritetas – atsparumas šalnoms

Sodininkus žiema kankina jau antrus metus iš eilės: pernai nuostolių jie patyrė dėl užėjusių nemenkų pavasarinių šalnų, kai nušalo jau sukrauti žiedai, o šiemet – dar blogiau – neliko ir ant ko žiedams žydėti. Tad atsodinti sodą besiruošiantis M. Bulovas sakė dabar, renkantis naujus sodinukus, didesnį dėmesį skirs veislės atsparumui šalčiams: „Su lietuvių soduose nuo seno auginamomis obelimis, pavyzdžiui, „Bogatyr“, problemų nėra. Tačiau tos veislės, pavyzdžiui, „Auksis“ ar „Skaistis“, kurios nokina saldesnius ir skanesnius vaisius, yra kur kas lepesnės ir beveik 100 proc. iššalo. Pas mus pagrinde auga čekiškos veislės. Mėginsim sodą atkurti – tam ir raunam nušalusius medžius, ruošiam žemę. Per kiek laiko pavyks tą padaryti neaišku, nes po tokių šalnų greičiausia bus sunku gauti sodinukų – jų paklausa bus stipriai išaugusi, visiems jų reikės. Imti bet kokių nesinori, vis tiek ieškosim paklausiausių veislių. Tik dabar labiau atsižvelgsim į atsparumą šalčiams, kad vėl po kelių metų nereiktų atsodinti“.   

Dėl patirtų nuostolių atlyginimo M. Bulovas sakė teikęs raštą Rokiškio rajono savivaldybei, tačiau kol kas neaišku, ar gaus finansinę paramą, nes žala obuolių augintojams padaryta visoje Lietuvoje.

Kainas diktuos Lenkija

Susiklosčius nepalankioms situacijoms, produkcija ar žaliavos visada brangsta, visgi kol kas prognozuoti obuolių kainų pašnekovas dar nesiryžo. Jo teigimu, lietuviškų obuolių kainoms įtaką daro iš Lenkijos importuojami obuoliai, o pas kaimynus tokių masinių pašalimų nebuvo.

„Ir ten buvo šalčių, tačiau jie gyvena piečiau, tad gal tik pumpurai nušalo ir kai kurių veislių derlius bus menkesnis. Bet sodų daug ir derlius vis tiek bus. Kainas dar sunku prognozuoti – reikia luktelėti pirmojo derliaus ir matysim, po kiek lenkiškus pardavinės“, – kol kas apie pinigus nekalba M. Bulovas sakydamas, kad obuolių pas jį tikrai liko ant tų obelų, kurios buvo tvirtos iškęsti šalnas.