Apie įspūdingą kolekciją Laibgalių kaime: kažkodėl šiai kolekcijai nelimpa muziejaus vardas (2)

Daugiau nei keturi šimtai girnapusių, dešimtys arkliais traukiamų vežimų, karietų, brikelių, tūkstančiai suvenyrų lietuviškais motyvais ir net vieno iš buvusių Vilniaus merų posėdžių stalas.

Tai – tik dalis verslininko Vaclovo Kontrausko (63 m.) kolekcijos uošvių sodyboje Rokiškio rajone, Laibgalių kaime. Kažkodėl šiai kolekcijai nelimpa muziejaus vardas. Tai greičiau jau nuėjusio ir dar žydinčio gyvenimo liudijimai.

Keli gyvenamieji namai, didžiulis tvartas, virtęs kolekcijų seklyčiomis, dvi antrą šimtmetį skaičiuojančios pirtys, keturi žuvų knibždantys tvenkiniai, skulptūrų parkelis, daugybė medžių, gėlynų.

„Mes – ne žemvaldžiai ir ne buržujai. Kasdien dirbame iki devinto prakaito“, – atverdamas sodybos vartus juokais į juokus atsakė V.Kontrauskas.

Kai jis su žmona Henrita (63 m.) beveik prieš 30 metų ėmėsi atkurti jos buvusių senelių namus, juose sovietmečiu įkurdintos mechanizatorių dirbtuvės kiemą buvo padalijusios spygliuotos vielos tvora.

Vienoje jos pusėje nuolat girdėdavosi remontuojamos technikos triukšmas ir meistrų keiksmai, kurie į darbo pabaigą neretai virsdavo girtais jų barniais, o kitoje pusėje vyko buvusių sodybos šeimininkų gyvenimas. Čia prabėgdavo ir Henritos bei jos vyresnės sesers Lilijos atostogos.

Pokalbiai apie kone muziejumi virtusią sodybą prasidėjo naujame, bet ant senų pamatų pastatytame name, kurį būtų galima laikyti Henritos ir Vaclovo rezidencija, nors joje įrengti ir keli svečių kambariai.

„Čia viskas taip, kaip mes su žmona norėjome, – aš organizavau namo statybą, ji kūrė interjerą“, – aprodydamas tvirtai suręstą rąstinį namą pasakojo Vaclovas.

Henritos sesers anūkėms įrengtame kambaryje – antikvarinės lovos iš Švedijos. Antrame aukšte šeimininkas įsirengęs biblioteką – sėdi supamajame krėsle priešais didelį langą ir, jei nesinori skaityti, medituoja gėrėdamasis vieno iš sodybos tvenkinių vaizdu.

Bibliotekos ramybę ir rimtį saugo karvė! Ir tai – ne sarkazmas ir ne ironija!

Vienoje Anglijos galerijoje Vaclovas aptiko krėslą, sukurtą iš veislinės karvės iškamšos.

Sėsti į jį iš pradžių kiek nesmagu, bet pažvelgus į ilgesingas karvės akis nugali smalsumas. Krėslas iš tikrųjų labai patogus ir minkštas!

Dar net nepradėjus apžiūrinėti pagrindinės sodybos kolekcijos norom nenorom iškyla klausimas, kas išugdė begalinį Vaclovo smalsumą, potraukį domėtis įvairiais dalykais ir kolekcionuoti?

Juk, be kolekcijos Laibgaliuose, Vilniuje dar sukurtas Kulinarinio paveldo muziejus?

„Ta liga susirgau dar vaikystėje. Nuo mažens buvau labai smalsus. Su tėvais lankydamasis svečiuose prašydavau šeimininkų leisti užlipti ant aukšto – taip vadindavome palėpę.Tokio malonumo man niekas neatsakydavo. Patikusius daiktus žmonės leisdavo pasiimti.

Namuose netgi buvo patalpa po laiptais, kurioje tėvai man leido tuos radinius laikyti“, – prisiminė Vaclovas.

Rimčiausias kolekcionavimo pamokas Vaclovas vis dėlto išmoko ne ant aukšto, o iš savo senelio.

Ypatingu postūmiu imtis šio pomėgio buvo ir senelio dovana – pašto ženklų ir monetų kolekcijos, kurias V.Kontrauskas yra išsaugojęs iki šiol.

Be senelio dovanotų pašto ženklų, jis rinko degtukų dėžučių etiketes ir įsegamus ženkliukus, kurių turi kelis tūkstančius.

„Mano genuose užprogramuotas toks gyvenimo būdas. Kolekcionuoju nuo vaikystės ir, matyt, jau nebenurimsiu“, – pats savęs ironizuoti nevengė Vaclovas.

Bet čia pat su pasimėgavimu, lyg ragaudamas nenusakomo skonio patiekalus, aprodė savo kolekcijas: išgirdęs, kad vienas žemaitis, sukaupęs kelis šimtus girnapusių, nori jų atsikratyti, nepatingėjo didžiuliu sunkvežimiu nuvažiuoti net į Žemaitiją jų parsigabenti.

Sodyboje – kone didžiausia, gal keturių šimtų, girnapusių kolekcija.

Šalia jos po specialiomis stoginėmis sustatyti arkliais kinkomi vežimai, rogės, brikelės, karietos ir net vežimaitis vandeniui atsivežti.

Išsaugotos Henritos senelio, garsėjusio savo kalvystės darbais ne vien Aukštaitijoje, bet ir Žemaitijoje, Mataušo Pautienio dumplės.

Čia pat – sovietmetį menančios pramoninės svarstyklės, aliumininiai bidonai pienui supilti ir dar daugybė skurdžios sovietinio kaimo buities reikmenų.

Ir šalia jų tarytum priekaištas, išryškinantis tą beviltišką sovietinį skurdumą, – 1926 metų gamybos angliška žoliapjovė. Veikianti!

„Manau, anglai man labai pavydėtų!“ – didžiuodamasis apibendrino ekskursijos pradžią Vaclovas.

Sovietinė valdžia buvo trumparegė, trumpakojė ir tinginė, tad gal tai ir lėmė, kad jos laikais ne viskas ir ne iki galo buvo sunaikinta. Dėl to išliko ir didžiulis, tarsi dviejų galų namas, Henritos senelių tvartas, kuriame dabar Vaclovas įkurdinęs dalį savo kolekcijos.

Čia keli, o gal ir keliolika tūkstančių sovietinius laikus menančių tautiniais motyvais puoštų suvenyrų – mažos, nacionaliniais drabužiais papuoštos šokėjėlės, kanklininkės, medinės ir metalinės klumpaitės ir rimtos klumpės, o medinių skrynelių, sukrautų į didžiules komodas, šeimininkas jau net nebeturi kur sudėti.

„Kriukelis 13“ – tikru emaliu padengtas namo numeris su šeimos galvos pavarde liudija Henritos šeimos istoriją – kad jos senelė Uršulė Kriukelytė buvo kilusi iš turtingos šeimos.

Tarsi ekspozicinėmis salėmis suskirstytame buvusiame tvarte galima prisėsti prie plataus, tvirto ąžuolinio, oda dengto stalo. Tai – neseniai anapilin iškeliavusio buvusio Vilniaus miesto vadovo Algirdo Vileikio mėgstamas stalas, kuris stovėjo kavinės „Subatėlė“ banketinėje salėje.

Atrodytų, jau net beprasmiška klausti Vaclovo, iš kur visa tai jis susivežė, kur rado, kaip pavyko tik jam gauti?

Svarbiau – kaip visas tas kolekcijas išsaugoti ir prižiūrėti?

„Kasdien dulkių su Henrita čia nevalome, bet bent du kartus per metus pakeliame kiekvieną figūrėlę, kiekvieną skrynelę ir jas nuvalome. O kaipgi kitaip? Samdinių tokiems darbams tikrai neturime“, – linksmai pasakojo Vaclovas.

Sodybai dvaro bruožų suteikia net keturi (vienas 8 metrų gylio) tvenkiniai. Ir jie skirti ne tik grožiui, nes Henrita ir Vaclovas – aistringi žvejai.

Kad Vaclovas – rimtas žvejys, išduoda ant giliausio iš tvenkinių sustatytos profesionalams skirtos meškerės.

Henritos mostai šeriant žuvis balta duona irgi bylojo, kad moteris žino, ką daro, nors ji ir nesigyrė išmananti žvejybos paslaptis.

Tik pastaruoju metu šeimininkai patyrė nemenkų nuostolių – į gausiai įvairiomis žuvimis įžuvintus tvenkinius įsisuko ūdros.

Kaip jas išprašyti iš sodybos ir kodėl jos vis dėlto pasidarė tokios aršios, Henrita su Vaclovu dar neišsiaiškino. Bet jau rado specialius įtaisus joms nubaidyti. Tad gal pavyks išsaugoti bent dalį žuvininkystės ūkio.

Nors ilgus metus sodyboje šeimininkavo mechanizatoriai, Henritos seneliai ir tėvai išsaugojo dar 1932 metais statytą gyvenamąjį namą.

Pritrūko laiko, o gal vis dėlto nugalėjo žmogiškumas, kad sovietiniai šeimininkai neišpjovė sodybos pasididžiavimo – šimtamečių ąžuolo ir liepų, po kuriais atgavus namus Henrita ir Vaclovas organizuoja kaimo bendruomenės susibūrimus, poezijos skaitymus ir šeimos šventes.

Į akis krinta ir spalvingos namo langinės, nors, atrodytų, būtent tokios puošmenos ir nebūdingos Aukštaitijos namams.

Pasirodo, prieš kelerius metus langines ištapė dailininkė Aurika Brasiūnienė. Ir ne bet kaip – kiekvieną langą puošia vaizdai iš Henritos giminės gyvenimo istorijos.

Henritos mama Janina Pautienienė, gyvendama Vilniuje, labai mėgo teatrą ir operą, todėl ant vienos iš langinių ji ir pavaizduota pasipuošusi lyg susiruošusi į teatrą.

Ant kito lango dvi jaunos, žavios merginos – seserys Henrita ir Lilija.

Pastarosios vardą simbolizuoja balta lelija ant melsvos suknelės.

Henritos tėvas Petras Pautienis buvo smalsu žmogus ir daug skaitė, todėl jo kambario langinėse tai ir atsispindi.

Ar Vaclovas kada nors nustos kolekcionuoti ir nurims ties tuo, kas jau sukaupta? Kažin. Kolekcionavimą jis vadina diagnoze.

Matyt, tai – ne pajuokavimai, o atviras prisipažinimas.

Tačiau dar svarbesnis klausimas – kodėl Vaclovui iki šiol vis dėlto taip sekasi? Tokiais atvejais verta prisiminti seną posakį: jei vyrui puikiai klojasi karjera, o gyvenimas nėra duobėtas, būtina atkreipti dėmesį, kokia moteris šalia jo.

Ir Vaclovui neabejotinai pasisekė – jo aktyvumą, artistiškumą, gebėjimą bet kokioje gyvenimo situacijoje pajuokauti ir net beviltiškiausioje istorijoje įžvelgti šviesą visada papildo skaidri Henritos šypsena. Atrodytų, ši moteris nežino, kas yra bloga nuotaika, juolab – ašaros.

Kalbant apie ilgametę Vaclovo ir Henritos santuoką gal ir tiktų posakis – atitiko kirvis kotą.

Bet jis tikrai per griežtas. Matyt, labiau norėtųsi sakyti: ji – ne gyvenimo pakeleivė, o bendražygė ir bendramintė.

Tiesa, Vaclovas mūsų pokalbio išvakarėse buvo rimtai ant Henritos pyktelėjęs – užuot padėjusi sriubai bent svogūnus nulupti, ji su seserimi iš pat ankstaus ryto išsiruošė grybauti ir paliko jį šeimininkauti vieną.