Baltarusijos tautinių vėliavų paroda „Balta, raudona, balta“ (1)

Švęsdami savo laisvę, turime nepamiršti ir kitų tautų dar ir šiandien kovojančių už savo teises ir demokratiją. Ypač kai tai vyksta Lietuvos kaimynystėje. Rokiškio krašto muziejus pristato dailininkės iš Minsko (Baltarusija) Tatjanos Gorelčik pieštų Baltarusijos tautinių vėliavų parodą „Balta, raudona, balta“. Paroda virtuali, ją galima apžiūrėti muziejaus interneto svetainėje.

Štai kaip save visuomenei pristato parodos autorė: „Aš esu Tatjana Gorelchik, gimiau Minske, daugiavaikėje šeimoje. Mano tėtis buvo kariškis, todėl pusę gyvenimo keliavome per tolimiausius ir šalčiausius Rusijos kampelius. 2000 m. tėvai, pavargę nuo nesibaigiančių kelionių, nusprendė grįžti į Minską ir čia apsigyventi, kuo aš labai džiaugiausi.
2003 m. įstojau į Baltarusijos valstybinio universiteto Dizaino skyrių. Tada ir susipažinau su rašytoju Jevgenijumi Budinu bei pradėjau dirbti pas jį. Jevgenijus Dominikovičius įkvėpė man meilę rašyti ir paskatino stoti į Europos humanitarinių mokslų instituto Žurnalistikos fakultetą.
Taip prasidėjo mano pirmoji pažintis su valstybe ir nesupratimas, ką galėjo padaryti institutas, kad jis buvo priverstas persikelti į kitą šalį. Mokslų aš negalėjau baigti, nes dažnos kelionės į Vilnių man buvo per brangios.
Mes su vyru užsiėmėme kosmetikos prekybos verslu, tačiau Baltarusijoje labai sunku tai daryti. Niekada negali žinoti, ką dar padarys valstybė – sugalvos kaip sumažinti tavo uždarbį ir papildyti savo piniginę. Gavome net laišką su grasinimais ir draudimu prekiauti. Kovojome kaip įmanydami. Tačiau 2017 m. mes praradome verslą ir, ieškodami geresnio gyvenimo, buvome priversti išvykti į Maskvą. Bet neilgam. Prabuvome ten 2 metus ir supratome, kad tiesiog norime grįžti namo. Maskva alina ir išsiurbia visą energiją… Beprotiškos transporto spūstys, draugų ir šeimos nebuvimas šalia lėmė, kad mes grįžome. Ir kaip paaiškėjo – pačiu laiku. Prasidėjo pandemija. Realių COVID atvejų slėpimas ir aplaidus valstybės požiūris į situaciją man sukėlė panikos priepuolius. Kai kūnas tau nepaklūsta, tu nutirpsti, o širdis pašėlusiai plaka – baisu. Bandžiau išsiblaškyti, išmokau taisyklingai kvėpuoti, tai man padėjo.
2 vasaros mėnesius gyvenau ramiai. Tačiau atėjo rugpjūčio 9 d. (Baltarusijos prezidento rinkimų diena). Aš ten buvau… Pirmiausia stovėjome prie mūsų rinkimų apylinkės mokykloje, prašydami mokytojų teisingai suskaičiuoti balsus ir neapgaudinėti. Po to teko bėgti nuo OMON‘o (ypatingosios paskirties milicijos būrys), kurie į mus nukreipė ginklus. Aš sustingdavau iš baimės, kai kažkur netoliese sproginėjo šviesos/garso granatos, gelbėjome žmones, kai „tyleniai“ (тихари – į protestuotojų minią įsimaišę neuniformuoti jėgos struktūrų pareigūnai) griebdavo žmones gatvėje… Tuo metu man prasidėjo ligos paūmėjimas. Aš pati nebegalėjau su tuo susitvarkyti, išgyventi, turėjau kreiptis į gydytojus.
Kai dvi dienas teko stovėti solidarumo grandinėse, savanoriauti tiekiant maistą ir vandenį protestuotojams ir bėgioti nuo OMONO‘o, po to 2 dienas dėl streso ir panikos priepuolių negalėjau nei pajudėti. Ištisomis pakuotėmis teko gerti raminamuosius vaistus. Tuo metu aš pradėjau piešti…
Man reikėjo rasti savo išgelbėjimą ir aš jį radau … Viename iš Minsko miesto mikrorajonų pamačiau originalią tautinę Baltarusijos vėliavą, tada kilo noras padaryti kažką ypatingo savo rajonui. Aš nupiešiau vėliavą ir paskelbiau ją socialiniame tinkle… Ir tada pasipylė prašymai nupiešti kitų rajonų, kaimų, miestų ir net šalių vėliavas.
Rugsėjo 12 d. aš kaip užvesta piešiau, nesustodama dirbau 14 valandų iš eilės. Tada gimė 13 unikalių darbų… O žmonės prašė ir prašė vis daugiau ir daugiau… Šiuo metu turiu sukūrusi daugiau nei 80 vėliavų ir aš neketinu sustoti. Esu nupiešusi atminimo, įvairių profesijų ir tiesiog juokingų vėliavų. Taip pat yra asmeninių ir atskirų grupių vėliavų. Laimė, kurią galiu suteikti žmonėms, suburti juos po mano nupieštomis vėliavomis – visa tai neįkainojama.
Taip, aš už tai sumokėjau… Yra piktų, pavydžių žmonių, kurie net būdami JAV parašė pareiškimą milicijai. Pranešė, kad aš piešiu vėliavas, einu į žygius ir stoviu solidarumo grandinėse, agituoju nepaklusti „oficialiai“ valdžiai. Milicija manęs ieškojo telefonu, jie atėjo pas mano artimuosius. Aš vos spėjau laiku palikti namus. Dabar aš slapstausi, bet aš vis dar Baltarusijoje. Nes tai mano namai ir nenoriu niekur išvykti. Aš kovosiu už savo šalį.