Bronzos medalio savininkui G. Matuliui įsimintiniausia olimpiados akimirka tapo... grįžimas namo (0)

Paryžiaus olimpinėse žaidynėse bronzos medaliu pasidabinęs kitas Lietuvos 3x3 krepšinio rinktinės atstovas Gintautas Matulis laimėjimo nesisavina ir dedikuoja jį visai Lietuvai. Krepšininko teigimu, tai – ne jam asmeniškai, ne Rokiškiui ar Utenai priklausantis medalis, o visai tautai ir kiekvienam lietuviui po gabalėlį. G. Matulis tikina nuoširdžiai besidžiaugiantis pergale, Paryžiuje patyręs gerų emocijų, bet vis tiek labiausiai kūnas virpėjo grįžus namo. Priešingai nei kiti 3x3 rinktinės nariai, kurie net ir po olimpiados „nespaudė pauzės“, 37-erių krepšininkas nusprendė skirti laiko šeimai ir pailsėti prie ežero. Nebe pirmą medalį užsikabinęs G. Matulis trumpai papasakojo apie savo įspūdžius Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.

 – Olimpiada – pirma, medalis – nebe pirmas. Kokie jausmai, kada tų „skruzdėlyčių“ per kūną bėgiojo daugiausia: plaukiant Senos upe ar dar tada, kai sužinojot, kad 3x3 rinktinė važiuos į Paryžių?

– Kai sužinojom, kad keliausime į Olimpines žaidynes, sveikinti pradėjo aplinkiniai. Visgi aš mėgstu, kad už mane kalbėtų darbai ir žinojau, kad iki išvažiavimo dar reikia nemažai nuveikti – palaikyti forma, išlikti sveikam. Džiaugsmo labai ir nebuvo, buvo tik darbas. O ir į olimpiadą važiavom ne šiaip sau pabūti: turėjom tikslus, norėjom laimėti medalį... Žaidynių atidarymas, aišku, buvo smagus, gal lietus kiek erzino, bet visame tame Paryžiaus šurmulyje, bėgime ir skubėjime maloniausia buvo kai jau baigėsi visos varžybos. Dvi dienas po jų dar likome olimpiniame miestelyje ir tas atsipalaidavimas, olimpinės dvasios pajautimas maloniai nuteikė. Kelionės į stadioną pažiūrėti ir palaikyti tautiečių sportininkų. Va tada jau mėgavomės renginiu. Visgi, patys didžiausi šiurpuliukai kūnu bėgiojo kai grįžom į Lietuvą. Kadangi gyvenom be socialinių tinklų, tik namuose supratom, kaip stipriai visi mus palaikė, kaip lietuviams rūpėjo mūsų žaidimas ir kokia svarbi buvo mūsų pergalė. Šis momentas – lietuvių susivienijimas, bendrystė – kėlė didžiausią šiurpuliuką. Supratimas, kad sportas suvienija tautą. Net ne medalis. Apie tai, manau, olimpiada ir yra. Mums krepšinis yra veikla, kurią mes mėgstam, bet tuo pačiu turėjom prisiminti, kokią atsakomybę komanda neša šiose žaidynėse. Nežinojom, kokiu mastu tautai tai yra svarbu ir kiek sirgalių turėjom, kiek jiems buvo įdomu.

– Manau, tai nebuvo keista atsižvelgiant į faktą, kad olimpiadoje Jūs likote atstovais lietuvių tautos meilės – krepšinio. Kai komandinis krepšinis atrankinių barjerų neįveikė, Jūsų ketvertas buvo tas „šiaudas“.

– Gal ir taip. Bet juk ir 3x3 krepšinis yra komandinis sportas. Ne vienas aikštelėje žaidi (šypteli – aut. past.). Nors dauguma lietuvių dar nėra susipažinę su 3x3 krepšiniu. Daug kam atrodo, kad mes čia žaidžiam kažkokį „jovalą“.

– Ir po bronzinių medalių tokių atsiliepimų girdėjote?

– Pilna įvairiausių nuomonių. Nors mus su žemėmis maišė, bet mes sakėm: mes darome savo darbą, esam olimpiadoje, mėgaukimės tuo ir darykime tai, dėl ko atvažiavome. Nieko blogo Lietuvai nedarėm, žinojom, kokią atsakomybę nešam ir padarėm tikrai daug, pasiekėme daug ir esame dėl to ramūs. O tie, kurie yra nelaimingi, tegul rašo tuos komentarus...

– Ar piktais komentarais ir nuomonėmis patys tautiečiai nepadaro „meškos paslaugos“ sportininkams, dalyvaujantiems tokiuose svarbiuose renginiuose? Kaip bebūtų, profesionalai įveikia atrankas, stengiasi ir ruošiasi, daro ką gali geriausio, o mes komentuojam, duodami papildomai neigiamą toną...

– Mes visi žinome, kokia yra mūsų tauta: 3 milijonai trenerių visoms sporto šakoms. Visi žino, kaip padaryti geriau, bet yra lengviausia komentuoti sėdint ant sofos. Mane, asmeniškai, teigiamai motyvuoja artimųjų palaikymas, šeima. „heiterių“ (neapykantos skleidėjai – aut. past.) banga motyvuoja padaryti kiek galima geriau, kad jiems įrodyčiau, jog jie klysta. Bet į širdį neimu jų nuomonės ir neverkiu, nes to kontroliuoti mes negalime. Galiu kontroliuoti tai, ką darau aš pats: pasiruošimą, požiūrį, norą, motyvaciją. Linkiu, tiesiog, tiems žmonėms atrasti gyvenime tai, kas jiems patinka ir daryti tai, ką mėgsta. Mažiau reikės pilti purvą ant kitų.

– Nors gyvenote be socialinių tinklų, pats pasakėte – žinote, kokia yra mūsų tauta. Net ir neskaitydami komentarų įtarėte, kas gali dėtis internete po suklupimo. Kas Paryžiuje Jums teikė daugiausiai stiprybės: mintys apie tai, kiek jau pasiekėte?

– Mes žinojome, kur atvažiavome, žinojome, ko norime – kovoti dėl medalių. Ir su komanda kalbėjom, kad norim padaryti geriausia, ką galime ir išvažiuoti namo ramūs. Žinojom, kiek idėjom širdies ir darbo keliaudami čia. Ir tas darbas atsipirko. Prieš paskutiniąsias rungtynes, kai ėjom į tribūną, kalbėjom: turim paskutines 10 min. pasimėgauti šia aukščiausio lygio scena. Sutarėm žaisti taip, kad netektų sakyti – galėjau padaryti kitaip tą ar aną. Manau, paskutinėse varžybose mums labiausiai ir pasisekė.

– Kokia pirma mintis sukosi galvoje, kai nuaidėjo varžybų sirena ir supratote, ką padarėte?

– Nesupratom dar kelias dienas (šypteli – aut. past.). Buvom labai susikoncentravę į žaidimą. Kai varžovai įmetė baudas, mes dar buvom pasiruošę gynybai, bet nuskambėjo sirena – švieslentėje rezultatas 21:18 ir... džiaugsmas, per tribūnas lipantys treneriai. Minčių tada nebuvo jokių, tik džiaugsmas pergalės akimirka. Ir tik paskui atėjo supratimas: medalis, apdovanojimas ir visi kiti dalykai. Olimpinis bronzos medalis – didelis pasiekimas, bet tai labiau reikšminga mūsų artimiesiems. Mes ne sau pasiėmėm medalius, o Lietuvai. Uteniškiai klausė manęs: „Čia medalis Utenai ar Rokiškiui?“ (G. Matulis kilęs iš Rokiškio, šiuo metu gyvena Utenoje – aut. past.). O aš sakau: „Lietuvai“. Nėra vienam miestui ar žmogui. Nes, jau pasikartosiu, sportas ir ši olimpiada labai suvienijo lietuvius. Einu mieste, o prie manęs prieina senjorė ir dėkoja už suteiktas geras emocijas ir parvežtą medalį Lietuvai. Man atrodo, olimpiada ir yra apie vienybę ir bendruomeniškumą.

– Gal medalis atgaivino ir Jūsų ryšius su nutolusiais giminaičius ar surado prarastus draugus?

– Susitikom su giminaičiais, šeima, kurie palaikė ir sirgo už mus. Net tetos, kurios nesidomi sportu, sakė: „Žiūrėjau, rėkiau, palaikiau“. Juokėmės, kad net meldėsi už mus. Toks stiprus bendruomeniškumas ir suartėjimas jautėsi. Pats prisimenu, kai būdamas vaikas žiūrėdavau olimpiadą. Kai visa tauta žiūri, kaip mūsiškiai meta diską, šaudo.

– Kas sunkiau: ruoštis ir treniruotis olimpiadai ar po varžybų atlaikyti sveikinimų ir priėmimų maratoną?

– Sunkiausia yra švęsti. Tam reikia jėgų ir nežinia ar galima prisitreniruoti (juokiasi – aut. past.). Tačiau mes puikiai suprantame, kad tai yra žaidimo dalis. Mus krepšinis yra tai, ką mokam geriausiai ir ką darydami mėgaujamės. Sveikinimai ir priėmimai yra ta dalis, kurią turim padaryti ir nuo to nepabėgsi. Utenoje olimpiečių pagerbimas jau buvo, bus priėmimas ir Prezidentūroje pas Jo Ekscelenciją Valdą Adamkų. Dar laukia svarbių priėmimų. Taip, tai reikalauja jėgų, bet norim atiduoti duoklę ir savo gerbėjams, nes be palaikymo, tai kažin kaip mums būtų pavykę. O kol kas ilsiuosi nuo krepšinio, noriu skirti laiko šeimai, kurį pavogiau ruošdamasis ir išvykdamas į Olimpines žaidynes.

– Dėkoju už pokalbį!

P.S. Nuotraukos: asmeninio archyvo ir LTeam.