Iš Plungės kilusi medikė dirbti norėjo Juodupėje: „Vilniuje jaučiau, kad esu ties „perdegimo“ riba“ (0)

Rokiškio Pirminės asmens sveikatos priežiūros centras (PASPC) džiaugiasi sėkminga vasara: per du mėnesius medikų kolektyvas pasipildė dviem naujomis specialistėmis. Viena jų – Monika Bareikienė, pakeitusi Juodupės ambulatorijoje dirbusią Romutę Mockaitytę. Iš Plungės kilusi jaunoji medikė į Rokiškio kraštą sako atvykusi paskatinta bendramokslių iš Rokiškio, kurios savo kraštą „reklamavo“ visų studijų metu.

Darbų įkarštyje M. Breikienė rado laiko atsakyti į keletą „Rokiškio Sirenos“ klausimų.

– Iš kur esate kilusi?

– Esu kilusi iš Plungės, nedidelio miesto Žemaitijoje. 

–  Itin įdomu sužinoti, kodėl savo darbo vieta pasirinkote Rokiškį? Juk medikų trūksta ir juos „medžioja“ beveik visos šalies gydymo įstaigos…

– Nusprendžiau atvykti į Rokiškį, nes jį labai gyrė mano kurso draugės. Šeimos rezidentūroje mokėmės kartu su Diana Patapova ir Migle Giriūniene. Po rezidentūros baigimo jos abi labai aktyviai ragino atvykti dirbti į Rokiškį apskritai visus kurso kolegas. Kai susidomėjau pasiūlymu, su vyru aplankėme apylinkes ir miestas mums patiko. Čia ramiau nei Vilniuje, nėra didmiesčiams įprasto nuolatinio skubėjimo, žmonės labiau atsipalaidavę, nuostabi gamta. Mums šis kraštas – dar neištyrinėta Lietuvos dalis, na, ir kitas svarbus dalykas: yra kur skaniai pavalgyti (juokiasi – aut. past.).

– Per kiek laiko „pasidavėte“ vilionėms ir priėmėte sprendimą apsigyventi Rokiškyje?

– Kaip minėjau, labiausiai Rokiškio PASPC „reklamavo“ Diana ir Miglė. Vilniuje jaučiau, kad esu ties „perdegimo“ riba. Man patinka mano darbas, dirbu jį, manau, tikrai atsakingai, o tai „atima“ daug laiko ir asmeninių resursų. Supratusi, kad pati pakeisti savo darbo pobūdžio nesugebu, nusprendžiau, kad reikia ieškoti vietos, kur būtų geresnės sąlygos, t.y.: nuosavas darbo kabinetas, ne pamaininis darbo grafikas, asmeninė slaugytoja. Vilniuje esi stipriai įspraustas į rėmus, tad pradėjau žvalgytis į mažesnius miestus. Ieškojau įvairiose Lietuvos vietose, teiravausi bendrakursių patirčių. Kai pradėjau intensyviau klausinėti apie Rokiškį, Diana ir Miglė labai stipriai agitavo atvykti. Tada perdavė mano numerį direktorei ir viskas buvo sutarta gana greitai, gal per mėnesį.  

– Jūsų nuomone, kodėl jauni medikai vangiai renkasi dirbti šalies rajonuose? Juk čia, neretai, ir atlyginimus medikams moka didesnius, nei didmiesčiuose, ir konkurencijos nėra, o skirtingos šalies savivaldybės taiko ir skirtingas skatinimo-pritraukimo priemones.

– Manau, jog svarbiausia priežastis, dėl kurios medikai lieka didžiuosiuose miestuose yra tai, kad per ilgus studijų metus daugelis tuose miestuose sukuria šeimas, įsigyja namus. Tada, keisti gyvenamąją vietą ir darbą, net mokyklas, tenka ne tau vienam bet visiems kartu. Tai komplikuoja persikraustymą. Taip pat, manau, kad kiekvienas pripranta prie savo darbovietės, aplinkos ir nors būna ne viskas „tobula“, tu žinai kaip veikia sistema konkrečioje vietoje ir pakeisti į kažką naujo su naujomis taisyklėmis, yra žingsnis iš komforto zonos. 

– Kaip Jūs pati jaučiatės po poros mėnesių darbo Juodupėje?

– Juodupėje man patinka. Aišku, darbo netrūksta, bet užtat pasibaigus priėmimo valandoms, ramiai galiu tęsti nebaigtus darbus savo kabinete. Kolektyvas taip pat puikus: tiek administracija, tiek vyr. slaugytoja padėjo įsikurti ir kiek atnaujinti pačią ambulatoriją. Labai džiaugiuosi savo Juodupės komanda, nuostabios moterys! Žmonės draugiški, besišypsantys, nors ta šypsena kartais slepia labai liūdnas istorijas... Manau, jog po truputį ir pacientai pripras prie kiek pasikeitusios tvarkos. Man patinka, kad galiu daugiau dėmesio skirti atėjusiems žmonėms, dėl ko neretai kitiems prie kabineto tenka palaukti ilgiau, nei buvo numatyta... Pasinaudodama proga noriu atsiprašyti savo pacientų už vėlavimą – ateityje, su visais susipažinus, jo turėtų būti mažiau (šypsosi – aut. past.). 

– Kaip Jus pasitiko nedidelio miestelio bendruomenė? Tokiose gyvenvietėse medikas, dažniausiai, yra svarbiau nei valdžios atstovai.

– Žmonės Juodupėje priėmė tikrai šiltai. Aš džiaugiuosi dirbdama čia, tikiuosi džiaugiasi ir jie. Aišku, žmonių yra visokių: ir aš ne visiems patiksiu, ir man, gal, ne visi patiks, bet bandysime sutarti su visais (šypteli – aut. past.).  

– Gal buvo pacientų, kurie iki Jūsų atėjimo rinkosi medikus mieste, centrinėje įstaigoje, bet Jums atvykus persirašė?

– Žinau keletą pacientų, kurie persirašė iš Rokiškio ir iš kitų ambulatorijų, nes su jais teko bendrauti, kai porą savaičių dirbau centrinėje įstaigoje. Jie nepatingėjo važiuoti tolėliau ir dabar gydosi Juodupėje. Klausiau slaugytojos ir, jos teigimu, prisirašiusių yra visokių: kai kurie Juodupės gyventojai sugrįžo gydytis į savo ambulatoriją iš Rokiškio, yra ir naujų pacientų, persikrausčiusių iš tolimesnių miestų ar grįžusių iš užsienio į Juodupę. Atėjus dirbti naujam gydytojui, visada būna šiokia tokia migracija. Kiekvienas mūsų stengiasi surasti jam priimtiniausią variantą. 

– Manau, bendraujate su kurso draugais, kurie dabar jau tapo kolegomis, skirtingų sveikatos priežiūros įstaigų medikais, tikriausia pasikalbate ir apie darbo krūvius, ir apie sąlygas. Sakykite, ar esate patenkinta savo pasirinkimu?

– Šiuo metu tikrai esu laiminga dėl savo pasirinkimo. Norėjosi pabėgti nuo Vilniaus šurmulio. Tik tikiuosi, kad žiemą kelio neužpustys kelionei į darbą (juokiasi – aut. past.).

– Ar turėjote kažkokių lūkesčių atvykdama į provinciją?

– Vienintelis lūkestis, kurį turėjau – kad po darbo grįžčiau ne visiškai išsekusi. Kol kas nuoširdžiai džiaugiuosi, kad darbe kaip tik „pasikraunu“ ir grįžus nekrentu tiesiai miegoti (juokiasi – aut. past.)

– Kodėl rinkotės medikės kelią ir būtent šeimos gydytojos? Ar neviliojo kita sritis?

– Šio klausimo, dėl ko pasirinkau būti medike, net sau negaliu atsakyti. Tiesiog tuo metu neatrodė, kad tikčiau dar kažkur. Kai dabar pagalvoju, ką tik „iškeptam“ aštuoniolikmečiui pasirinkti kuo nori būti gyvenime yra nemenkas iššūkis... Visgi jaučiu, kad nesuklydau. Būti šeimos gydytoja apsisprendžiau tik penktame kurse. Kažkuriuo metu supratau, kad noriu matyti žmogaus visumą, turėti atgalinį ryšį ir matyti, kaip jam sekasi toliau, ne tik tą trumpą atkarpą, kai guli ligoninėje. 

– Nors sakote, kad stodama studijuoti nematėte savęs, kaip kitokios profesijos atstovės, bet jei ne medikė, ar nepagalvojote apie kokią nors kitą profesiją?

– Kaip tada mokykloje, taip ir dabar, sunkiai įsivaizduoju, save kažkur kitur... Tik vyrui su pajuokavusi, kad galėčiau būti „IKEA“ baldų surinkėja (juokiasi – aut. past.).

– Dėkoju už tokį linksmą pokalbį!