J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje – šiltas klasės draugų susitikimas (2)
Liepos 9-oji – svarbi diena buvusios Edvardo Tičkaus vidurinės mokyklos (dabar – J.Tumo-Vaižganto gimnazijos) 57-ajai laidai. Juk visi, mokęsi kartu, susitiko po 35 metų!
Nors kaip iš kibiro pliaupė lietus, prie mokyklos įėjimo rikiavosi žmonės, neramiai dairydamiesi ir laukdami susitikimo su buvusiais klasės draugais. Susitikimo iniciatorius Gintaras Markelis atviravo, kad tai pirmas rimtas susitikimas nuo mokyklos baigimo, kai susirinko didžioji dauguma klasės draugų. „Susitikimui įvykti pagelbėjo šiuolaikinės priemonės – „Facebook“ socialiniame tinkle vieni kitų ieškojome, bendravome. Sunkiausia buvo rasti merginas, kadangi jos ištekėjusios – pavardės pasikeitusios. Teko pavažinėti net po apylinkes, ieškojome klasės draugės iš Lukštų kaimo, ir paieškos buvo sėkmingos!”, - dalinosi organizaciniais sunkumais pašnekovas. „Yra ir išvykusių į užsienį – Londone gyvenanti buvusi klasės draugė negalėjo atvykti, nes dirba pradinių klasių mokytoja, o mokslo metai, kitaip nei Lietuvoje, D. Britanijoje dar nepasibaigę. Todėl apie susitikimą, tikimės, perskaitys laikraštyje, kurį nusiųsime, arba internetiniame jo variante. Deja, gyvųjų tarpe nebėra klasės auklėtojo Juozo Butėno, jis, kaip pavyko išsiaiškinti, palaidotas Kalneliškių kapinėse”, - pasakojo G. Markelis.
Nors besikalbant vis dar nesiliovė lyti lietus, tačiau geros nuotaikos ir emocijos liejosi per kraštus. Išlipę iš automobilių ir vieni kitus pamatę klasės draugai aikčiojo, šypsojosi, netrūko nuoširdaus juoko, šiltų apsikabinimų, juk susitinkama po šitiek metų. Visi lyg susitarę tvirtino, kad jaučiasi taip, lyg tų 35-erių metų nebuvę. Vieni visai nepasikeitę, kiti sunkiau atpažįstami, tačiau, atrodo, lyg ką tik mokyklos suole sėdėjo. Kur fotografuotis, klausimų nekilo – visi prisiminė, kaip išleistuvių dieną fotografavosi ant laiptų prie mokyklos, tad ir dabar sustojo ant jų.
Taip atrodė susirinkusi 57-oji laida. „O juk iš tikrųjų – viską suorganizuoti pavyko per dvi savaites, o liks prisiminimui visam gyvenimui“, - džiaugėsi Gintaras Markelis.