Kultūristas Svajūnas Šaknys: norėjau, kad niekas neliptų ant galvos (0)

Mėnesiai griežtos dietos ir kasdienės treniruotės – tai tik dalis kainos, kurią tenka sumokėti siekiant pergalių. Kultūristas Svajūnas Šaknys sako, kad kūno formavimas – nesibaigiantis ir labai įdomus procesas. Vos prieš savaitę Lenkijoje vykusiame vykusiame NABBA kultūrizmo ir fitneso čempionate Vyrų klasikinio kultūrizmo kategorijoje bronzos medalį iškovojęs rokiškėnas kol kas vadina tai savo didžiausiu pasiekimu. Su kultūristu Svajūnu Šakniu kalbėjome ne tik apie pergales ir rezultatą, kurį scenoje vertina žiūrovai bei teisėjai, bet ir kaip tai pasiekiama.

– Po sėkmingos pasirodymo Varšuvoje planuojate dalyvauti spalio 21–22 dienomis Prahoje vyksiančiame NABBA Europos kultūrizmo ir fitneso čempionate. Laiko lieka nedaug. Kaip vyksta pasirengimas?

– Dabar gerinu fizinę formą. Po varžybų kūnui duodu šiek tiek pailsėti, bet išlaikau tam tikrą kalorijų kiekį. Likus mažiau dienų, pradedu įgauti formą: žaidžiu su vandeniu, maistu, mažinu angliavandenių kiekį, valgau daugiau baltyminio maisto, kad išryškėtų raumenukai.

Tai nereiškia, kad galima visiškai atsipalaiduoti. Valgau ką noriu tik dieną po varžybų ar dar kitos dienos iki 12 val. Jau penktą mėnesį laikausi varžybinės dietos. Kūnas gauna tiek fizinio krūvio, kad pilnu skrandžiu negalėtum treniruoti, supykintų. Kai rengiamės varžybomis, tada pagrindinis maistas būna ant  garų virta žuvis arba vištienos krūtinėlė ir daug daržovių. Nebūna taip, kad visus metus laikaisi dietos – organizmas subyrėtų. Kiekvienais metais, sulig kiekvienomis varžybomis ateina tam tikra patirtis, žinios.

Šis sportas, procesas, kai keitiesi, labai įdomūs, būtų galima apie tai kalbėti valandų valandas.

– Kuo palepinate skrandį po varžybų, kai jau galite šiek tiek atsipalaiduoti?

– Nuo vaikystės esu pripratęs prie miltinių patiekalų ir saldumynų. Mėgstu varškėčius, koldūnus.  Didelė ar nedidelė tai nuodėmė sportininkui? Labai priklauso nuo to, kiek tų varškėčių suvalgai. Nebūna taip, kad maistas virsta iš lėkštės. Jeigu mėgaujuosi maistu, tai labai nedideliais kiekiais.  Kol po varžybų 8–9 valandas važiavau iš Lenkijos, mėgavausi tik trapučiais, o sekmadienį jau buvo 4–5 varškėčiai su uogiene. Ir cepelinų paragavau. Dar varškės apkepo gabalėlį ir koldūnų.

– Kultūrizmas vadinamas geležinių žmonių sportu. Kodėl Jūs susidomėjote šia sporto šaka? 

– Vaikystėje buvau gana silpnas vaikas, daug sirgdavau, visada svajojau sustiprėti, neleisti kitiems lipti ant galvos. Po truputį dar mokykloje pradėjau sportuoti, tik tuomet dar ne taip rimtai žiūrėjau į sportą kaip dabar. Tiesiog norėjau būti stiprus kaip ir kiekvienas vaikas. Kai pamačiau vaizdo įrašą apie kultūrizmą ir tai, ką galima padaryti su kūnu, pagalvojau, kad galbūt ir aš tai galėčiau. Tada dar labiau susidomėjau šia sporto šaka, rinkau medžiagą.

– Kada įvyko pirmosios rimtesnės varžybos, kai pasirodėte scenoje? Tuomet drebėjo kojos ar širdis? 

– Prieš tris ar ketverius metus susiradau trenerį, tai buvo Modestas Puišė, Lietuvos kultūrizmo ir fitneso federacijos prezidentas, kuris treniruoja mane ir dabar. Pirmos mano varžybos buvo  pavasarį, lipau ant scenos Ignalinoje. Kiekvieną kartą ruošiantis varžyboms yra jauduliukas, bet tai ne baimė, o azartas: kaip pasirodysi, kaip pasiseks.

– Ar norėdamas išlaikyti sportinę formą daug laiko skiriate treniruotėms?

–Treniruojuosi iki pusantros valandos per dieną, negerai sportuoti ilgą laiką. Geriau trumpiau, bet intensyviai. Paskutinę savaitę leidžiu kūnui pailsėti.

Nors sportuoju daug metų, vis dar vyksta ieškojimai, koks treniruočių intensyvumas, maistas labiausiai tinka mano kūnui, manau, kažkada atrasiu optimaliausią variantą, kuris padės pasiekti dar geresnių rezultatų. Nėra vieno būdo, kuris tiktų visiems, kiekvienas atletas individualiai turi atrasti savo kelią.

– Dabar, kai išsipildė Jūsų svajonė, pasiekėte tam tikras formas, ar sulaukiate daugiau dėmesio, galbūt slaptų gerbėjų žinučių?

– Pažįstami pasveikina, šios sporto šakos atstovų rokiškėnų nėra daug. Slaptų žinučių negaunu. Galbūt yra tų gerbėjų, bet aš to nežinau. Jeigu motyvuoju jaunus žmones ar galiu kažkam būti pavyzdžiu, labai tuo džiaugiuosi. Kaip sportininkui ir žmogui tai pati geriausiai dovana – vadinasi, einu teisingu keliu.

– Iš Rokiškio kultūristų esate pasiekęs turbūt daugiausiai. Koks laimėjimas pačiam yra sunkiausiai iškovotas ir brangiausias?

– Paskutinis, Lenkijoje vykusiame čempionate, nes tai tarptautinės varžybos, o laimėjus tarptautiniu mastu, medalis yra kitokios prabos. Man tai viena didžiausių pergalių. Latvijoje esu laimėjęs fitneso  varžybose, bet tai neteikė tokio malonumo, kaip dabar.

– Per karantiną atradote naują veiklą – nėrėte rankines. Ar dar lieka laiko šiam užsiėmimui?

– Dabar šią veiklą apleidau, nes reikia intensyviai ruoštis varžyboms. Nesakau, kad visiškai tuo  nebeužsiimsiu, bet dabar nėra tam laiko. Reikia energijos ir tiesioginiam darbui, turiu užsidirbti sportui, nes kultūrizmas tikrai nėra pigi sporto šaka. Kiekvienas pasiruošimas daug kainuoja.

– O iš nėrimo negalima uždirbti, gal bandėte parduoti savo rankines?

– Pradžioje vieną kitą rankinę pardaviau, dovanojau, kad liktų prisiminimas, bet norint užsidirbti, reikėtų rimčiau tuo užsiimti, kurti reklamą, pasiūlyti įvairesnių gaminių, keisti rankinių formas.

– Bet tai atrodo visiškai nesuderinami dalykai: kultūrizmas ir nėrimas. Kas jus išmokė nerti?

– Mes, žmonės, galime būti labai įvairiapusiai. Nerti išmokė internetas – kai kažkuo susidomi, gali visko išmokti.

– Minėjote, kad kultūrizmas brangi sporto šaka. Tačiau jūs garsinate Rokiškio kraštą, dabar – ir tarptautinėse varžybose. Ar turite rėmėjų, kurie padėtų? Gal verslo atstovai siūlė pareklamuoti jų produkciją už finansinę paramą?

– Rėmėjų neturiu, viskas iš mano paties kišenės. Ši sporto šaka brangi todėl, kad reikia atitinkamo maisto, kainuoja važinėjimai pas trenerį, treniruotės, grimai, startiniai mokesčiai, taip pat papildai ir vitaminai, kurie yra neatsiejama šio sporto dalis.

Siūlymų reklamuoti produkciją nebuvo, bet tikrai su malonumu tai padaryčiau, būtų puiku, jeigu galėčiau pristatyti savo krašto gaminius. 

– Koks optimalus amžius šioje sporto šakoje.  Ir kaip manote, ar jau pasiekėte savo, kaip sportininko  viršūnę?

– Visada galvoji, kad gali pasiekti daugiau.  Šiuo sportu gali užsiimti visą gyvenimą, tik tai reikia daryti protingai. Pasaulyje yra ir 80-mečių, lipančių į sceną.

Lietuvoje veteranai irgi siaučia, vyresni nei 50  metų sportininkai  pasiekia ne vieną apdovanojimą Europos varžybose. 

– Ar nejaučiate kartais nuovargio dėl įvairių apribojimų, intensyvių treniruočių ir kas būna ta varomoji jėga, skatinanti nepasiduoti?

– Ne, kiekvieną kartą eidamas į salę treniruotis jaučiu malonumą. Esu azartiškas žmogus, man šis sportas įaugęs į kraują, be to jau negalėčiau. Net jeigu būna sunki darbo diena, sporto salėje aš pasikraunu, atsipalaiduoju, grįžęs būnu tarsi kitas žmogus. Kiti gal mėgsta vairuoti, prie televizoriaus skaniai pavalgyti, sodinti ar dviračiu važinėti, o man sportas viena geriausių atsipalaidavimo formų. Įeidamas į salę „kaifuoju“, dar maloniau, jeigu galiu kažkam padėti, patarti.

Tai alinanti sporto šaka, kartais būna nelengva, kai trūksta energijos ir negali pasimėgauti maistu. Būna nuotaikų kaita, bet išlauki ir vėl viskas gerai. Sunkiausia tiems žmonėms kurie yra šalimais, bet artimieji mane palaiko – geriau eiti kažkokiu keliu, negu nieko nedaryti.

Autorius - Kristina Ramanauskaitė