Į Lietuvą grįžusi rokiškietė Deimantė Bareišytė: geriausiai jausdavausi, kai atostogaudavau Lietuvoje – du kartus per metus (1)

Rokiškietei Deimantei Bareišytei – dvidešimt vieneri. Šeštoje klasėje, dėl gripo sukeltų komplikacijų, ji beveik prarado klausą – kaire ausimi negali girdėti visiškai, o dešine – vos 30 procentų. „Jaučiu nuolatinį ūžesį galvoje. Retsykiais jis būna silpnesnis, tačiau kartais – tarsi gaisrinės sirenos.“ – pasakojo D. Bareišytė. Be viso to, mergina, būdama vos keturiolikos metų, emigravo į Angliją, nes šeimą kankino finansinis nepriteklius. D. Bareišytė, „paragavusi“ gyvenimo svetimoje šalyje, nusprendė grįžti į savo gimtąją šalį – Lietuvą, nes pinigai, kuriuos ji uždirbdavo sunkiu darbu, jai džiaugsmo nesuteikė.

Emigracijos priežastis – nepriteklius     

„Gyvenome labai vargingai, kadangi tėvai buvo išsiskyrę. Mama dirbo parduotuvėlėje už minimalų atlyginimą, todėl mus, t.y. mamą, mane ir mažąjį brolį, kamavo nuolatinis pinigų nepakankamumas. Mamai buvo sunku mus aprūpinti mokslo metams, o ką jau kalbėti apie įvairias pramogas, kurių privalėjome atsisakyti.

Atsimenu, mama su peiliu dalijo vieną ledinuką, nes kartu su broliu norėjome ko nors saldaus. Taigi, mama nusprendė emigruoti į Angliją, nes nebegalėjo taikstytis su nesibaigiančiais sunkumais, o mus su broliu paliko močiutei.“ – pasakojo D. Bareišytė.

Iš pradžių emigravo tik D. Bareišytės mama, kad galėtų įsitvirtinti. Ji tikėjosi užsidirbti pakankamai pinigų ir grįžti atgal į Lietuvą. Deja, planai pasikeitė – mama nusprendė likti Anglijoje visam laikui, todėl po kelių metų kartu su savimi pasiėmė brolį, o dar po metų – Deimantę. Sesuo su broliu kartu vykti negalėjo, nes tais pačiais metais nebebuvo vietų mokykloje.

Bendraamžiai nepriėmė, tačiau mokyklos darbuotojai nuolat buvo šalia

„Anglijoje buvo dar sunkiau, nes dar nebuvau „iš naujo išmokusi“ lietuviu kalbos – skaitymo iš lūpų, o aplinka staiga keitėsi – nauji žmonės, kalba, draugų neturėjau. Lietuvių mokyklos mano mieste – Vestone, nebuvo, o bendraamžiai manęs, lietuvaitės, nepriėmė. Visos šios priežastys neleido greitai adaptuotis, todėl buvo siaubinga. Vis dėlto, džiaugiuosi, kad mokykloje man buvo skiriama daugiau dėmesio. Kelios globėjos, kurios rūpinosi manimi, suteikdavo visą reikalingą informaciją apie naujausius aparatus, aiškino, kaip jie veikia. Pamokų metu su manimi visą laiką sėdėdavo viena iš jų ir aiškindavo tai, ko nesuprasdavau.“ – kalbėjo D. Bareišytė.

Jos nuomone, Rokiškyje į mokyklą eiti buvo sudėtinga, kadangi mokytojai negalėjo viso dėmesio skirti asmeniškai jai. Laimei, maždaug po pusės metų merginai Rokiškyje buvo paskirtas individualus mokymas ir psichologo konsultacijos. Kai kurios pamokos vykdavo kompiuterine programa „Skype“.

„Įstojau į kolegiją mokytis sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos. Atsirado kita globeja bei individuali anglų kalbos mokytoja – įvyko lūžis. Aš įsidrąsinau ir pradėjau šnekėti. Man buvo paskirta moteris, kuri paskaitų metu rašydavo tai, kas vyksta. Jaučiausi nemaloniai, nes tuo metu galėdavau gerti kavą ir nieko nedaryti – viską padarydavo už mane. Neapsikenčiau, todėl rašiau ir aš – nenorėjau mirti iš nuobodulio. Taigi, turėjau dvigubus paskaitų užrašus.“ – pasakojo D. Bareišytė.

Neįgalumas nesutrukdė – nesunkiai atrasta darbo vieta

Po kurio laiko kolegijos dėstytojai siuntė į darbovietę, kurioje ji galėjo atlikti praktiką ir pamatyti, kaip dirba tos srities, kurią studijavo, specialistai. „Mano užduotis buvo sėdėti, žiūrėti ir rašyti tai, ką matydavau. Negalėjau pakęsti tokio neproduktyvumo, todėl lindau į virtuvę, kad padėčiau plauti indus. Be viso to, pacientams dariau arbatą. Tokiu būdu įgijau pasitikėjimą.

Pabaigusi antrą lygį kolegijoje, supratau, kad noriu dirbti ir mokytis tuo pačiu. Kolegijos vadovybė sutiko, tačiau su sąlyga, kad darbą susirasiu pati, o jie paskirs mokytoją, kuri ateis į darbą ir mane mokys. Nuėjau atgal į tą pačią darbovietę ir paklausiau, ar mane priimtų – darbdavys nedvejojo ir sutiko. Išėjau iš namų ir apsigyvenau viena, nes norėjau privatumo, ramybės, atsibodo „sėdėti ant sprando“. Buvo tik vasaros pradžia. Slaugytojos darbą turėjau pradėti rugsėjį, todėl paskutinį kartą grįžau į Rokiškį ilgesniam laikui.“ – pasakojo D. Bareišytė.

Pinigai trokštamos laimės neatnešė

„Buvo sunku kalbėti kita kalba ir ją toliau lavinti, nes beveik negirdėjau. Be viso to, mane apimdavo „depresiniai“ vakarai, kai mąstydavau apie Lietuvą ir „žliumbdavau“. Norėjau namo, kur niekieno netrukdama galėčiau kalbėti savo gimtąja kalba, vaikščiočiau pažįstamomis gatvėmis. Supratau, kad pinigai, kurių turėjau pakankamai, man laimės neatneša – netapau laimingesnė. Geriausiai jausdavausi tada, kai po pusės metų grįždavau į Lietuvą atostogoms. Vis dėlto, nuolat dvejojau, nes visi iki vieno man kartojo, kad neverta palikti Angliją, nes Lietuvoje valgysiu tik kruopas.“ – kalbėjo D. Bareišytė.

Vaikino pateiktas ultimatumas privertė apsispręsti

Dar viena priežastis, kuri stabdė – invalidumas. „Bijojau, kad Lietuvoje į mane nežiūrės kaip į normalų, sveiką, visavertį žmogų. Buvo sunku – labai norėjau grįžti, bet tuo pačiu – neprisiverčiau. Mano vaikinas Deimantas, atvykęs pas mane į Angliją, privertė apsispręsti. „Arba grįžtam abu, arba grįžtu vienas, nes nerandu darbo ir negaliu būti išlaikomas moters“ – sakė jis. Jo nuomone, vyras turi išlaikyti moterį, o ne atvirkščiai.“ – atviravo mergina. Ji džiaugiasi, kad buvo pateiktas ultimatumas, nes kitaip dar ir dabar būtų likusi Anglijoje ir bijojusi Lietuvos. „Jeigu ne meilė ir atsivėrusios akys, kad Lietuvoje galima gyventi, iki dabar slėgtų vaikystės prisiminimai. Viskas, ką atsiminčiau, keltų neigiamas emocijas. Esu laiminga, kad išdrįsau palikti Angliją ir Lietuvoje viską pradėti „nuo nulio“.“ – pasakojo ji.

Vis dėlto, D. Bareišytė grįžo ne į Rokiškį, o į Jonavą. „Jonava – mano vaikino miestas, kuriame jis užaugo. Kita priežastis – daugiau darbo vietų, Kaunas visai netoli, todėl yra daugiau perspektyvų. Žinoma, sužavėjo ir miesto grožis – fontanai, upė Nėris, tvarkinga aplinka. Ateityje planuoju „įleisti šaknis“ Jonavoje, susituokti, sukurti gražią šeimą, įsigyti būstą. Noriu toliau tobulėti, todėl bandysiu stoti į kurčiųjų draugiją, mokysiuosi gestų kalbą.“ – ateities planais dalijosi D. Bareišytė.