Metai, šviečiantys auksu (0)

Šiemet ypatingai balta žiema, turtinga sniegu. Balto sniego kalnai gali ne tik užkloti kelius, paslėpti įdubas, bet ir sujaukti planus. Tačiau net pati didžiausias snygis, stipriausia pūga nepaslepia laiko, ypač to, spindinčio auksu.

Auksas – taurusis metalas, plačiai naudojamas įvairiose srityse. Jis dažnai siejamas su prabanga, grožiu, todėl jo gaminiais puošiamės, o apie žmones, turinčius išskirtines savybes, sakome, jog „auksinę širdį“, „auksinį protą“ ar „ausines rankas“ turi. Tačiau prasmingiausia aukso vertė – žymėti auksinių vestuvių datą: gražią ir nedažną šiais laikais 50-ies metų bendro gyvenimo sukaktį. Būtent tokiu, auksu šviečiančiais metais džiaugiasi Danutė ir Petras Krumpliauskai, gyvenantys Jūžintuose.

Ir  Danutė, ir Petras gimė Zarasų rajone – tiesa, skirtingose jo pusėse. Danutė augo Riškonių kaime (tarp Vozgėlių ir Bilaišių – Dusetų seniūnija), o Petras – Ciciliškių kaime (šalia Lupenkos, Turmanto seniūnija). Sakoma, kad net angelas ne vieną kurpių porą nuavi, kol randa žmones, vienas kitam į porą tinkančius.

Baigusi Dusetų aštuonmetę, Danutė išvyko į Rokiškį – iš pradžių sesers vaikus prižiūrėdama, paskui Juodupės vilnonių audinių fabrike sukimo ceche dvejintoja dirbdama, baigė ir vidurinę mokyklą. Mergina, grįžusi į namus,  rajoniniame laikraštyje „Tarybinė žemė“ perskaitė Zarasų kulinarų ir prekybos mokyklos skelbimą, kviečiantį mokytis virėja.

„Kadangi vidurinį išsilavinimą ir reikalingą 2 metų darbo stažo jau turėjau, stojau pirmenybėm sąlygom. Bebaigdama mokslus, turėjau puikią galimybę – 3 mėnesių praktiką atlikti Palangos sanatorijoje „Žuvėdra“... Bet koks iššūkis tada buvo Palangą pasiekti“, – šviesiausiais prisiminimais dalijasi Danutė, kuri vėliau, gavusi paskyrimą į Kimbartiškių tarybinį ūkį, pradėjo dirbti virėja. Gyvendama šioje apylinkėje, ir susipažino su būsimuoju savo vyru Petru, kuris, baigęs mokyklą Lupenkoje, dirbo įvairius darbininkiškus darbus.

1972 metais gruodžio paskutinę dieną Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje jųdviejų santuoką palaimino klebonas kun. Alfonsas Merkys, kuriam patarnavo Petro brolis Stanislovas – Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos klierikas.

Dar trejetą metų pagyvenę Zarasų rajone, 1975 m. Krumpliauskai, persikėlę gyventi į Jūžintus. Čia pritapo ir sėkmingai įsikūrė: Petras, dirbdamas kolūkyje, baigė vidurinę mokyklą, dirbo santechniku, o vėliau – kūriku įvairiose įstaigose; net 41 metus Danutė sukosi Jūžintų Juozo Otto Širvydo mokyklos, kurioje mokėsi ir visi trys jų vaikai, valgykloje. Ir dabar maloniai širdį paglosto, kai išgirsta mokinius, seniai baigusius mokyklą, sakant, jog pasiilgstantys jos kepto kugelio (bulvių plokštainio). Dirbdama ne tik visus mokinius pažino, bet žinojo, kuris ką valgyti mėgsta.

Aišku, dabar abu jau pensininkai, bet kiekvienas turi savo pomėgių: Petras labai mėgsta žvejoti ir grybauti, o Danutė aktyviai talkinanti bendruomenės gyvenime (kasmet padedanti ruošti Šv. Baltramiejaus ar Rudens Derliaus šventę, kuri kasmet be cepelinų baliaus neįsivaizduojama; jau keletas metų, kai ji ir bendruomenės taryboje). Tiesa, sekmadieniais abu dažniausiai skuba į vietinę – Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, o per šventes – mielai vyksta į Dusetų Švč. Trejybės bažnytėlę, kurioje jau dešimtmetį klebonauja Petro brolis kanauninkas Stanislovas.

Jaukiuose Krumpliauskų namuose sukinėjasi laimingi katinai – Gūsis ir Pamelo, visiška naminukė, anūkų atvežta net iš Norvegijos, sodybą saugo šuo Ragas. Sutuoktiniai, būdami itin darbštūs, darže prisiauginantys įvairiausių daržovių, kad nereikėtų pirkti. Šeimininkauti mėgstanti Danutė mielai ruošianti įvairiausias atsargas žiemai. Prieš porą metų jų darže užaugusi rekordinio dydžio morka net tik svoriu – 2,384 kg, bet ilgiu – 29 cm, ir apimtimi – net 44 cm, nustebino Lietuvos daržininkus.

„Kasdieniniai rūpesčiai, nesibaigiantys darbai, taip ir skubėjo metai po metų... Nepagalvojom, kad taip greit tos auksinės vestuvės ateis: tikrai labai  greitai. Ne visi juk sulaukia tokios šventės. Gyvenime, aišku, buvo visko – nėra juk nė vienų namų be dūmų, tačiau pasibari truputį ir vėl „susigadiji“, nes vieno kaltės nebūna: kaltė visada abiejų. Iš tiesų greitai pasimiršta tai, kas buvo pilka ir negera. Tik vaikų gimimo datos primena ir paliudija, kad laikas tikrai skuba“, – mintija D. ir P. Krumpliauskai.

„Džiaugiamės, kad giminė tik platyn eina. Turėjome tris vaikus: Jolantą, Ingridą ir Andrių – dabar jau šešis turime, nes vaikų antrąsias puses irgi savo vaikais vadiname ir laikome. Turėjome šešis anūkus; septintuoju šiemet tapo anūkės Miglės vyras Deividas. Sukakčių ir jubiliejų vis daugėja (štai sausio pirmosiomis dienomis anūkei Auksei – 16), todėl mums, seneliams, nesinori senti – reikia kuo daugiau stengtis judėti“, – šioje šeimoje nestokojama švelnaus humoro.

„Svarbiausia gyvenime – sveikata, vaikai ir anūkai. Taip norėtųsi tiek pagyventi, kad visų anūkų vestuves spėtume pamatyti (nors jauniausiai Ievutei tik pavasarį bus 10), dar pasvajojame, kaip įdomu būtų sulaukti 75-ųjų vestuvių metinių (Septyniasdešimt penktosios vestuvės – vadinamos karūnuotosiomis vestuvėmis). Paskaičiuojame, abiems būtų netoli 100“, – juokiasi Danutė ir patikina, kad jog Petro tėvai, buvę ne tik ilgaamžiai, bet, sulaukę deimantinių vestuvių (taip vadinamos šešiasdešimtosios vestuvių metinės), ir Popiežiaus apaštalinį palaiminimą šia proga gavę.

„Svarbiausia – santarvė. Dabar esame pati didžiausia dovana vienas kitam, nes būdami kartu namuose, palaikome vienas kitą. Vienam sunku būtų. Aišku, pragyvenai dieną – ir Ačiū Dievui. Kad tik sveiki būtume, daugiau nieko netrūksta“, – pritaria vienas kitam.

„Auksinių vestuvių laukiam, labai laukiam“, – sako Danutė ir Petras Krumpliauskai, savo gyvenimu liudijantys: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10,9). Naujųjų metų išvakarėse Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje bus atnaujinti jų santuokos įžadai...

Ir nesvarbu, ar tą dieną bus šalta ir kris baltos snaigės, ar dengs žemę pilkšvos ūkanos, ar tiesiog lis viską plaunantis lietus... Auksu spindės ne tik širdys, bet ir metai, liudijantys taurią pagarbą ir meilę, neišblėsusią, neišbarstytą lygiai pusę amžiaus.

Giedrė Mičiūnienė