MRF vadovas – Rokiškio mikrorajone augęs R. Iržikevičius fondo durų raktus puošia pakabuku su užrašu „Rokiškis“ (0)

Apkeliavus pasaulį galima sutikti daugybę ryškių ir išskirtinių asmenybių, kilusių iš Rokiškio krašto. Vienas jų – Taikos gatvės bendrabutyje augęs žurnalistas, komentatorius, redaktorius, žiniasklaidos priemonių verslininkas ir viešųjų ryšių specialistas Ruslanas Iržikevičius. Daugybę patirties darbe su žiniasklaida turintis kraštietis praėjusių metų rudenį laimėjo konkursą Medijų rėmimo fondo (MRF) vadovo vietai užimti ir juokiasi, kad iki lapkričio 7 d. į spaudos pyragą buvo įkišęs vos vieną pirštą, o dabar jame atsidūrė visi dešimt.

Didžiosios Britanijos ambasados Lietuvoje Konsulinio skyriaus pareigūnas, Švedijos ambasados Lietuvoje atstovas spaudai ir informacijai, „The Lithuania Tribune“ steigėjas ir vyr. redaktorius, „EN.DELFI“ steigėjas ir vyr. redaktorius – tai tik keletas R. Iržikevičiaus eitų pareigų. Tačiau šiuo metu Vilniuje įsikūręs kraštietis šiame interviu pasakojo ne apie tai, ko pasiekė, o apie tai, ką jam vis dar reiškia Rokiškis, ar grįžtų čia gyventi.

– Esate iš Rokiškio, o jei konkrečiau: kuri apylinkė gali didžiuotis „užaugintu“ iškilių kraštiečiu?

– Na, Rokiškis uždauginęs tikrai daug, daug, daug iškilesnių asmenybių, nei aš. O aš užaugau Taikos gatvės 19-uoju numeriu pažymėtame bendrabutyje. Kai buvau paauglys, persikėlėme į Jakubonio – dabar Vilties – gatvę. Esu mikrorajono vaikas, asfalto vaikas. Kai manęs klausia iš kur esu, aš visada sakau, kad esu rokiškėnas. Jaučiu pačius šilčiausius jausmus Rokiškiui, o darbovietės raktus puošia pakabutis su užrašu „Rokiškis“.

– Be vaikystės prisiminimų, šiuo metu su Rokiškiu Jus kas nors sieja? Kalbu apie čia likusius žmones, vietas.

– Ten yra tėčio kapas. Aišku, pasilikę draugų. Geriausias mano draugas tebegyvena Rokiškyje. Atvažiuoju kiek įmanoma dažniau, deja, nedažnai tai pavyksta padaryti. Stengiuosi bent jau kartą per metus atvažiuoti ir apžiūrėti „savo“ vietas. Matau, koks išgražėjęs yra Rokiškis, matau, kiek daug galimybių yra čia besikuriantiems jauniems žmonėms. Pavyzdžiui – baseinas! Man Vilniuje jį pasiekti užtruktų valandą ir daugiau. Rokiškyje žmonėms viskas – šalia. Tai – mažo krašto privalumas, sulėtėjęs tempas. Bėgant metams pradedi galvoti, kad tas įtemptas didmiesčio ritmas vargina. Nors atvažiavęs iš užsienio į Vilnių ir jame jaučiausi truputį dideliame, gražiame kaime (šypteli – aut. past.). Rokiškyje yra ir man labai svarbių, artimų ir mielų vietų: kultūros centras (viso pokalbio metu R. Iržikevičius juos vadino senuoju, jam įprastu Kultūros rūmų pavadinimu – aut. past.), Krašto muziejus. Aišku, mano mokykla – 4-a vidurinė (Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazija – aut. past.) – pro kurią visada pravažiuoju ir prisimenu savo auklėtoją Raisą Tuskenienę. Ji išugdė manyje tas savybes, kurios buvo labai svarbios mano vidiniam vystymuisi ir mano asmenybės formavimuisi. Nežinau, ar teko sutikti daugiau tokių nuostabių žmonių, kaip ji. O jų per savo gyvenimą sutikau labai daug. Būdamas Rokiškyje pasivaikštau ir po mikrorajoną. Atpažįstu labai daug man mielų vietų, bet vis mažiau jau atpažįstu žmonių.

– Jei tiek daug sentimentų gimtajam kraštui, gal po klajonių ilgų grįšite į Rokiškį?

– Niekada nesakyk niekada (šypsosi – aut. past.). Mano giminės yra iš Panevėžio rajono, Pušaloto miestelio. Ten aš dabar „nusėdęs“ ir leidžiu laisvalaikį, sutinku šeimos šventes. Bet iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad labai daug kas atsitinka, kai neplanuoji ir net negalvoji, o dar dažniau – kai tikrai žinai, kad taip nebus, bet – atsitinka...

– Na, jei apie ateitį Rokiškyje dar negalvojate, grįžkime į praeitį Rokiškyje: koks šilčiausias jaunystės, paauglystės prisiminimas Jus lydi?

– Be prisiminimų apie namus, visada prisimenu kultūros rūmus. Tai buvo mano antri namai. Su jais „susipažinau“ paauglystėje ir atradau puikų kolektyvą, puikius žmones, draugus. Jei pabėgdavau iš pamokų, nors tai atsitikdavo itin – pabrėžiu – itin retai, tai bėgdavau būtent ten. Lankiau teatro studiją „Vakaris“ (ją įkūrė Egidijus Galvydis) ir susipažinau su teatru, menu, su labai įdomiais žmonėmis, scenos dalykais, kaip statomi-daromi spektakliai, kas sunkiausia, išmokau scenos kultūros. Teatrų festivaliai... „Interrampoje“ pirmą kartą pamačiau užsienietį, kai į Rokiškį atvažiavo švedų, prancūzų, vokiečių aktoriai. Ačiū a.a. Jonui Korenkai, kad mumis pasitikėjo, nors buvom paaugliai, mokiniai, bet leido ir mes kiek galėdami prisidėjom prie tų, miestui labai svarbių renginių. Festivaliai man labai giliai „įsirėžę“ į sąmonę. Taip pat buvom subūrę pop-rok grupę „Ramybė“. Aš dainavau... Repetuodavome rūmų rūsyje. Negaliu nepaminėti humoro grupės „Taškai“, kuri, šiaip, buvo 4-os vidurinės mokyklos, nors vystėmės kultūros rūmuose. Šilčiausi atsiminimai yra iš „Vakario“, šiais atsiminimais gyvensiu visą gyvenimą.

– Iš to, kiek darėte suprantu, kad buvote „kultūrinis“ vaikas, ne „sportinis“?

– Ne. Lankiau Rokiškio sporto mokyklą. Žaidžiau krepšinį. Tris kartus per savaitę pėsčiomis iš mikrorajono keliaudavau iki ežero į treniruotes. Krepšinis buvo mano liga. Buvau „užsidegęs“ ne vien žaisti, bet domėjausi juo ir plačiau: žinojau viską, ką buvo galima žinoti apie tuometinį krepšinio pasaulį, buvau išnagrinėjęs visas komandas, kas su kuo žaidžia. Užsisakinėjau net tuo metu leistą „Sovietsky sport“ laikraštį, kuriame buvo galima pasiskaityti apie krepšinį. Bet taip įvyko, kad kieme žaisdamas futbolą trečią kartą susilaužiau ranką ir gijimo periodu mane paviliojo teatras. Ėjau nieko nesitikėdamas, bet teatras tapo didele mano gyvenimo dalimi.

– Esate istorikas, žurnalistas, viešųjų ryšių atstovas: kas atsitiko, kad nuklydot nuo teatro ir muzikos? Ir jei patikslinus – kas Jūs iš tikrųjų?

– Po mokyklos išvažiavau į Didžiąją Britaniją ir mokiausi kalbos bei gyvenimo. Metus praleidau Londone, po kurių įstojau į Edinburgo universitetą Škotijoje. Beveik 7-erius metus gyvenau Škotijoje. Pagal išsilavinimą esu istorikas, nors turiu pabrėžti, kad ten istorijos moko visai kitaip, nei Lietuvoje. Ten svarbiausias klausimas yra ne „kada?“ įvyko, o „kodėl“?. Surinkęs visus faktus tu turi „susidėti į savo stalčiukus“ ir išanalizuoti visą informaciją, kad atsakytum į tą klausimą. O žiniasklaida man visada buvo labai artima: nuo 12-13 metų pradėjau intensyviai sekti ir domėtis, kas vyksta aplink mus ir pasaulyje. Gimtadienio proga dovanų gavau radijo imtuvą „WEF 214“ ir klausydavau radijo stočių: „Laisvoji Europa“, „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir rusų kalba supratau puikiai. Bet domėjausi pasauliu per vakarietišką prizmę, ėmiau analizuoti, kur yra tiesa, o kur yra melas. Nes melo mums aplink buvo labai daug ir svarbiausia, kad visi žinojo, bet su viskuo sutikdavo, nes negalėdavo pasakyti kodėl ir kaip yra iš tikrųjų. Man vis geriau pavykdavo visa tai įvardinti žiūrint ir klausant minėtų radijo stočių. Kai griūvant sovietų sąjungai nuvykau į Vakarus, aš jau buvau pasiruošęs. Dabar, vykstant karui Ukrainoje, aš puikiai atpažįstu Kremliaus propagandą. Žinau, kad ten yra labai daug melo. Kai Lietuvoje prasidėjo perestroika, pasirodė laikraštis „Gimtasis kraštas“, kuriame pro truputį ėmė „lįsti“ temos, kurių nebuvo galima liesti sovietų Lietuvoje. Užsisakydavau jį ir labai nekantriai laukdavau. Vos ne kiekvieną savaitę atsirasdavo Lietuvoje vis įdomesnių laikraščių, žurnalų. Pirkdavau ir skaitydavau. Vis dar turiu labai didelę jų dalį, išsaugojau beveik viską. Man spauda tapo labai svarbiu pasaulėžiūros ir mano gyvenimo dalimi. Tai – mano pašaukimas.

– O pats rašėte ką nors, ar tik skaitėte?

– Nerašydavau, nes nesijaučiau tam pasirengęs. Kai dabar pagalvoju – galėjau. Pirmas mano tekstas pasirodė portale bernardinai.lt, ir tai mane labai nustebino. Buvo keletas publikacijų „Atgimime“, paskui „Lietuvos ryte“, LRT, „Delfi“, „15min.“ Bet tai – nuomonės, komentarai. Yra publikacijų anglų kalba užsienio žiniasklaidoje, suomių, lenkų portaluose.

– Esate dviejų iš esmės panašių, bet iš tikrųjų – skirtingų polių atstovas. Ar galite išgryninti – viešieji ryšiai ir žiniasklaida – vienodos sąvokos ar skirtingos?

– Viešieji ryšiai yra viešieji ryšiai. Taškas. Jie nelabai ką turėtų turėti bendro su žiniasklaida. Jei žiniasklaidos priemonėje yra viešųjų ryšių publikacija, komentaras, būtinai turi būti pažymėta, kad tai – mokamas ar inicijuotas turinys. Kokybiškas turinys, žurnalistinis darbas, turi atspindėti kelias nuomones, o tų nuomonių apibendrinimas ir turėtų būti to straipsnio atspindys. Straipsnius rašantis žmogus, jei jis save vadina žurnalistu, turi būti neutralus, jo nuomonės būti negali. Norėdamas išreikšti savo nuomonę, žurnalistas rašo komentarą. Viešieji ryšiai yra tada, kai žurnalistas tampa instrumentu kieno nors rankose. Suprantu, kad dėl finansinių priežasčių, ypač regionuose, išlikti neutraliam yra sudėtinga. Visgi, kiek tai įmanoma, reikia stengtis. To norėčiau palinkėti kolegoms, nes objektyvi žiniasklaida yra tai, kas laiko demokratiją gyvą. Galėčiau pateikti Rusijos, Kinijos pavyzdžius, kur veikia daugybė skirtingų medijų kompanijų, bet jie dirba kaip viešųjų ryšių atstovai.

– Be to, kad finansinių sunkumų slegiami žurnalistai tampa viešųjų ryšių atstovais, kokias dar problemas matote šių dienų žiniasklaidos srityje?

– Sunku komentuoti, nes kiekvienas regionas yra savitas, o aš – dar naujas savo veikloje. Tik labai džiaugiuosi, kad apskritai dar yra žiniasklaidos priemonių, jų atstovų ir mes, kaip fondas, susikūrėme būtent tada, kai ji dar gyvuoja. Pagrindinėmis problemomis galėčiau įvardinti tai, kad yra sunku su popieriumi ir popierius taps vis didesnė prabanga laikraščiams. Kyla finansinės problemos. Iš to „išplaukia“ visa virtinė: sunku įdarbinti daugiau žurnalistų, atsiranda amžiaus problema – labai daug regioninių žiniasklaidos priemonių atstovų yra vyresnio amžiaus žmonės. Nieko nenoriu įžeisti, bet atsinaujinimas regioninėje žiniasklaidoje vyksta labai sunkiai. Kai kuriose vietose to visai nėra. Mes matom, kad yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie nebenori naujovių, o nori tik pabaigti savo misiją. Nes keistis ir prisitaikyti prie greitai besikeičiančių naujų dalykų, žiniasklaidos lauko, reikia jėgų. Reikia turėti ir noro, ir pasiryžimo. Ir pokytis ne visada būna sėkmingas... Aš matau tokias problemas.

– Jei tęstumėme temą apie pasikeitimus, naujoves: Jūsų nuomone, ar gali dirbtinio intelekto (DI) straipsniai pakeisti tikrą žurnalistą?

– Ne. Kitas klausimas.

– Vienareikšmiškai – ne?

– Taip, vienareikšmiškai. DI nėra blogai, tai – puikus instrumentas ir aš sakau, kad jei mokate jį naudoti – naudokite. Jis gali padėti. Bet yra toks posakis, kad: DI neatims jūsų darbo, o atims žmogus, kuris žino, kaip naudoti DI. Linkiu mokytis jį naudoti, pritaikyti savo srityje, bet dar kartą akcentuoju, kad DI darbo už jus nepadarys. Straipsnis, parašytas DI, iškarto yra atpažįstamas. Jis gali turėti ir faktinių, ir stiliaus klaidų. Žurnalistas gali jį naudoti kitiems dalykams: ilgų tekstų sutrumpinimui, kaip pagalbą, jei nebėra idėjų – surašius puikų įsakymą, gali gauti gerus klausimus pokalbiui (kalbiesi lyg ir su kažkuo, bet lyg ir su savimi). Tačiau galutinis rezultatas yra žmogaus. DI gali parašyti straipsnį apie sportą: kas įvyko, kaip įvyko, kiek taškų žaidėjai sumetė, kas laimėjo. Taip pat analizuodamas ekonominius rodiklius iš pateiktos informacijos. Nors visa tai irgi reikia patikrinti. Faktas, kad tekstas buvo sugeneruotas DI, turi būti pažymėtas prie straipsnio. To gėdytis nereikia. Neapgaudinėkime savo skaitytojų, nes tai darydami apgaunam save, o jie tai pastebės ir įvertins.

– O žurnalistui yra patogiau pateikti paprastą, faktais „kapotą“ informaciją DI yra paprasčiau, nei rašyti logišką, suprantamą, galų gale – šiltą, gražų tekstą...

– Jei tai padės patiems žurnalistams, kurie turi parašyti po 5 straipsnius per dieną, kodėl nesinaudoti? Tačiau žmogiškasis faktorius išlieka: žurnalistas turi turėti informaciją, kurią pateiks DI, sutikrinti, ką pastarasis parašė. Tik reikia atsiminti, kad šiuo atveju informacijos labai daugės, bet žmonių, kurie skaito, nepadaugės. Atsiras konkurencija ir tada jau laimės tie, kurie pateiks kokybišką ir patikimą informaciją. Čia – ne sprintas, čia – maratonas. Laimės ta informacijos priemonė, kuri įrodys, kad jos informacija skaidri, objektyvi ir patikrinta. Ir tos informacijos priemonės, kurios vietoj vieno gero straipsnio įdės po 15-20 negerų, paviršutiniškų... na, skaitytojas atsirinks. Bet nuo DI mes nepabėgsim. Naujovės gąsdina, prisiminkime kaip buvo, kai nuo spausdinimo mašinėlių perėjom prie kompiuterių: kokia gėda buvo pasakyti, kad tekstas rinktas kompiuteriu ir jis automatiškai ištaisė klaidas. Nes gi mašinėlėje taisyti tai negalėjai (šypteli – aut. past.). Tai yra progresas ir turbūt ateis tokie laikai, kai vos prie vieno-kito straipsnio tebus parašyta „Šiame straipsnyje dirbtinis intelektas panaudotas nebuvo“.

– Produktyvumai žurnalistų išaugs, bet: popierinio laikraščio varianto skaitytojų nepadaugės, naujienų visi nori „čia ir dabar“, o mokėti už jas nenori niekas. Tad amžinas klausimas: kaip žiniasklaidai išgyventi?

– Nėra „sidabrinės kulkos“, kuri tiktų visiems. Kiekviena žiniasklaidos priemonė turi veikti pagal savo regioną. Labai svarbu sekti savo auditoriją ir klausytis jos: kas jiems aktualu, įdomu. Manau svarbiausia, kad būtų pateikiama faktais patikrinta, objektyvi informacija. Nes tie, kurie pateiks daug informacijos, bet ji bus nepatikima, nebus vertinama ir skaitytojų. Tada žmonės sugrįš gal net prie tos brangesnės žiniasklaidos priemonės, kur pateikiama gera informacija. Juk už gerą daiktą reikia mokėti: pasiblaškę žmonės grįš pas tuos, kurie teikia patikimą informaciją. Juk patikima informacija, kaip bežiūrėtume, yra svarbiausia priimant teisingus sprendimus. Mes juk visi norim priimti teisingus sprendimus (šypteli – aut. past.). Kitas dalykas – reikia būti kiek įmanoma atviresniems ir laikyti balansą tarp žurnalisto ir viešųjų ryšių atstovo. Nors ir sunku. Suprantu, kad permainas įgyvendinti yra labai sunku, bet mes, fondas, esame ta organizacija, kuris stengsis padėti tiems, kurie, pabrėšiu, nori padėti sau. Tiems, kurie nelaukia patiektos vakarienes, bet turi minčių ir patys ieškos. Esame numatę programų, kurias netrukus pradėsime įgyvendinti. Siūlysime konsultacines paslaugas, galvojam net apie stipendijas naujiems žurnalistams, kurie atvažiuos į regionines žiniasklaidas. Taip pat galvojame apie vienos platformos sukūrimą toms žiniasklaidos priemonėms, kurios nesugeba greitai adaptuotis prie internetinių pokyčių: kad mes ją galėtumėme administruoti. Čia mūsų mintys, bet daugiausiai darbo ir pastangų turės dėti patys žiniasklaidos atstovai. Stengtis.

– Dėkoju už pokalbį!