Nors ir nemato, senjoras Algirdas meistrauja – kuria medinius namelius (foto) (0)

Dažnas garbingo amžiaus sulaukęs senjoras jaučiasi vienišas, todėl pyksta ant žmonių ir pasaulio, kad ne viskas yra taip, kaip norėtųsi. O ką jau kalbėti, jeigu užklumpa negalės. Tada aplanko neviltis, o vaistų „kolekcija“ pasipildo dar ir visokiom „laimės piliulėm“. Rokiškėnas 76-erių sulaukęs Algirdas Gėgžnas beveik nemato, jau dvejus metus gyvena vienas, o kad neužkluptų depresija, meistrauja. Paskutinis jo darbas – medinis namelis - bažnyčia. Tikriausiai įdomu, kaip nematantis žmogus gali kuri grožį?

- Kada praradote regėjimą?

- Gero regėjimo neturėjau nuo gimimo. Man sakė, kad nėra naktinio matymo ląstelių. Blogai mačiau tamsoje, šešėlyje, iš tamsos išėjus į apšviestą vietą. Tai man nesutrukdė daug metų vairuoti automobilį – tiesiog žinojau, kad tamsoje vairuoti negaliu, todėl nevažinėjau naktį, o privažiavęs šešėlį, sustodavau ir palaukdavo, kol vaizdas taps ryškesnis. Rimtų avarijų nesu padaręs, tik kartą, važiuodamas atbulomis, įvairavau į „žigulio“, kurį vairavo policininkas, dureles. Išsprendėme gražiuoju. Vėliau regėjimas prastėjo. Tai nebuvo netikėta.

- Ir kaip dabar matote pasaulį?

- Matau šviesą ir tamsą, žmonių kontūrus. Televizorių kartais pažiūriu, matau ekrane kažką judant, bet daugiau klausausi.

- Jūs meistraujate, dirbate su įrankiais. Ar nebaisu susižaloti?

- Žinau darbų saugą, tikrai saugausi, dirbu atsargiai. Buvo, kad nesmarkiai susižeidžiau, bet tikrai nieko rimto.

- O kur Jūsų dirbtuvės?

- Dabar meistrauju balkone. Anksčiau gyvenau Kriaunų seniūnijoje, Pasarčių kaime, kur turėjau geresnes sąlygas. Bute gyvenu dvejus metus.

- Ar medžio darbais užsiimate seniai?

- Net nepamenu, nuo kada medžiu pradėjau domėtis. Turbūt dar vaikystėje, kai vis bandydavau ką nors išdrožti. Vėliau esu gaminęs baldus (turiu sumeistravęs sau lovą), lentynėles, rankšluostines, lauko dekoracijas, pavyzdžiui, medinį natūralaus dydžio arklį. Dabar meistrauju, nes turiu juk kažkuo užsiimti. Vienam gyventi nėra linksma, ypač tai jaučiasi savaitgaliais.

- O kur Jūsų šeima?

- Žmona mirė, būdama 72 metų. Ji išėjo staiga. Jokių rimtų sveikatos sutrikimų neturėjo. Parėjęs radau ją gulinčią virtuvėje ant grindų. Suskubau skambinti pagalbai, atvykę medikai bandė gaivinti, tačiau nesėkmingai. Netektis buvo labai netikėta. Su žmona kalbėdavome, kad turėčiau išeiti pirmas, bet nutiko kitaip.

- O vaikai?

- Turiu sūnų. Jis gyvena Vokietijoje. Ten išvykęs yra apie 8 metus. Dabar turėtų pas mane atvažiuoti gegužės mėnesį. Sūnus yra muzikantas, groja džiazą ir iš to gyvena. Dar turiu 14 metų anūkę, bet ji su savo tėčiu kartu negyvena.

- Ar turite su kuo pabendrauti?

- Keturis kartus per savaitę mane aplanko socialinė darbuotoja Loreta. Ji ne tik padeda apsitvarkyti buityje, bet ir pasikalbame, einame kartu pasivaikščioti, į parduotuves. Dar susitinku su buvusiais bendradarbiais. Netoliese gyvena sesuo. Priklausau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai, bendrauju su Rokiškio filialo vadove Jolanta Ivanauskiene.

- Kaip dar leidžiate laisvalaikį be užsiėmimų su medžiu?

- Klausausi radijo, garsinių knygų, kurias gaunu iš bibliotekos. Turiu specialų prietaisą garsinėms knygoms klausyti. Dabar tokiu būdu „skaitau“ Rūtos Šepetys knygą.

- Kaip sekasi tvarkytis buityje?

- Savo namuose orientuojuosi gerai. Pats išsiverdu valgyti. Turiu ir savo patiekalą – verdu trintą daržovių sriubą su kukuliais iš mėsos faršo. Dar esu sugalvojęs pasigaminti mišinį iš maltų riešutų ir medaus. Labai skanu. Valgau šaukštais. Sudėtingesnius patiekalus padeda gaminti socialinė darbuotoja. Į parduotuvę vienas neinu, juk vis tiek kainų nematysiu.

Pokalbio metu ponas Algirdas savo gyvenimo nekeikė ir kaltų dėl likimo neieškojo. Jeigu iš anksto nežinotume, kad senjoras nemato, iš karto nesuprastume, nes po namus vaikšto drąsiai, pasiūlo kavos, užkaičia virdulį... Sakė, kad medinius namukus jis gamins ir toliau. Namuose toks tebuvo likęs vienas – kitus Algirdas padovanojo pažįstamiems. Dalinamės šio senolio gyvenimo detalėmis ir keletu darbelių. Gal kažkam tai padės suprasti, kad turime gana nemažai.