Orlaivio palydovais dirbantys rokiškiečiai Evelina Jasiulionytė ir Dovydas Trumpa: išskirtinė profesija, reikalaujanti neaprėpiamo įgūdžių kiekio ir atsakomybės (9)

„Kasdieniai nuotykiai, galimybė pažinti kitų šalių žmones bei jų kultūrą, nuoširdžiai gyvenimu besimėgaujantis kolektyvas, netikėtas pavojus, nežinomybės jausmas, aibės klausimų ir mažai atsakymų, o žodis „rutina“ visai pamirštas. Visa tai ir dar daugiau galima sutalpinti į orlaivio palydovo kasdienybę“ – pasakojo rokiškietis skrydžių palydovas Dovydas Trumpa. Evelina Jasiulionytė ir Dovydas Trumpa, užuot iš karto stoję į aukštesnės pakopos mokymosi įstaigą, pasirinko „laisvus metus“, kurie toli gražu neprimena laisvų! Palikę mokyklos suolą, tikrąja to žodžio prasme, išskleidė sparnus. Šiuo metu jie – skrydžių palydovai, nuolat naršantys pasaulį. Kokios visgi šio darbo subtilybės?

Kodėl po mokyklos baigimo nusprendėte nestudijuoti? Kas padarė įtaką orlaivių palydovo (stiuardesės, stiuardo) darbo pasirinkimui?

Dovydas Trumpa: „Jau įpusėjus vienuoliktai klasei aš tvirtai žinojau, jog mažiausiai metus tikrai niekur nestudijuosiu. Būtent taip ir pakreipiau savo kelionės kursą – nusprendžiau nedelsdamas nerti į pasaulį. Dar besimokydamas mokykloje pakankamai dažnai keliaudavau po Europos šalis, na, o savaitgalius kartu su draugais išnaudodavome gimtojo krašto pažinimui. Manau, jog būtent toks laisvalaikio leidimas pastūmėjo mane eiti šiuo keliu. Kasdieniai nuotykiai, galimybė pažinti kitų šalių žmones bei jų kultūrą, nuoširdžiai gyvenimu besimėgaujantis kolektyvas, netikėtas pavojus, nežinomybės jausmas, aibės klausimų ir mažai atsakymų, o žodis „rutina“ visai pamirštas. Visa tai ir dar daugiau galima sutalpinti į orlaivio palydovo kasdienybę.“

Evelina Jasiulionytė: „Nestoti nusprendžiau visai netikėtai, galima sakyti – paskutinę minutę. Nepasisekė su matematikos egzaminu: maniau, jog rezultatas užkirs kelią į valstybės finansuojamą vietą, todėl dar egzamino dieną grįžusi namo ėmiau kurti planą, ką galėčiau nuveikti per laisvus metus. Išnaršiau begalę savanorystės, darbo užsienyje ir kelionių pasiūlymų, ir kai draugas pamėtėjo mintį apie skrydžių palydovės poziciją, pasilikau ją kaip vieną iš variantų.

Vasara įsibėgėjo, laikas spaudė, todėl reikėjo nuspręsti, ką veiksiu per laisvus metus, kaip leisiu šį laiko tarpą, galų gale reikėjo sugalvoti, ką pasakyti mamai! Ėmiau atidžiau domėtis lėktuvo palydovės darbu – kažkas naujo, sritis, su kuria niekad neteko susidurti anksčiau… Kelionės, svečios šalys ir darbas vienuolikos kilometrų aukštyje – skamba egzotiškai, argi ne? To man užteko, kad žengčiau kitą žingsnį.“

Ko reikia, kad taptum skrydžių palydovu? Kaip vyksta darbo atranka?

Dovydas Trumpa: „Norint siekti orlaivio palydovo pozicijos, visų pirma reikėtų paklausti savęs, ar esi nusiteikęs palikti namus mėnesiui, dviems, o gal net ir trims be galimybės sugrįžti. Dažnai iš kolegų tenka girdėti spalvingus pasakojimus iš įvairių pasaulio kampelių, kur įvairiausių nuotykių tikrai netrūksta. Stiprus privalumas yra komunikabili ir itin dėmesinga asmenybė, nes nuolatos esi žmonių apsuptyje – tiek įgulos, tiek keleivių, tad turėtum gebėti būti lankstus ir prisitaikyti. Vienos svarbiausių savybių lėktuve – iniciatyvumas, komandinis darbas, dėmesys detalėms ir papildomas žingsnis dėl įgulos nario ar keleivio, nes dažnai būna taip, kad vienas kažko nespėja, dar netikėtai ištinka kokia nors bėda ir panašiai, todėl esant galimybei visados reikia ištiesti pagalbos ranką ir nelikti abejingu. Mes esame komanda tiek lėktuve, tiek ant žemės.

Derėtų pabrėžti, jog šis darbas nėra vien atostogos prie jūros ar vandenyno kranto – mes esame atsakingi už visų keleivių saugumą. Kompanijos mokymų metu didžiausią dėmesį skiriame pirmosio pagalbos pagrindams, saugumo užtikrinimui avarinių situacijų metu bei lėktuvo specifikacijoms. Servisas lieka prioritetų lentelės apačioje, nes visų svarbiausia yra saugumas, o tik tada patogumas.“

Evelina Jasiulionytė: „Visų pirmiausia, reikėtų įvertinti savo anglų kalbos žinias. Jei daugiau ar mažiau laisvai kalbi angliškai, jau turi didžiulį pliusą. Kitas svarbus dalykas – fizinė sveikatos būklė. Darbinantis privaloma gauti tam tikrą medicininę pažymą, kurios neturint vykdyti skrydžių neįmanoma. Jei šie du dalykai – ne kliūtis, tuomet pirmyn į atranką! Šiame etape itin svarbu pirmas įspūdis ir pasiruošimas. Kiekvienas atrankos dalyvis turi dvi minutes papasakoti apie save vertinimo komisijai ir įrodyti, jog yra tinkamas šiam darbui. Jokio atgalinio ryšio po atrankos negavome, tačiau susidariau nuomonę, jog čia svarbu tinkamai apsirengti, nepersistengti su makiažu bei aksesuarais, originaliai pristatyti save tuo pat metu atskleidžiant savo anglų kalbos žinias. Kaip tai padaryti per dvi minutes? Neklauskit manęs, čia jau jūsų pačių fantazija! Jei pavyko praeiti šį etapą, toliau laukia komandinė užduotis, kur stebimi jūsų įgūdžiai, komunikacija dirbant grupėje. Jei mėgstate išsišokti ar priešingai, esate drovus ir tylus, deja, bet priimtas nebūsite. Privalote g iš pradžių atrodė neįmanoma visko atsiminti. Nuo saugumo, gaisrų bei turbulencijos rūšių iki pirmosios pagalbos, komandų ir makiažo subtilybių... Tačiau štai jau dirbu tris mėnesius ir kol kas viskas telpa mano mažoje galvelėje.“

Ar reikia finansinių investicijų?

Evelina Jasiulionytė: „Jokių pradinių investicijų šis darbas nereikalauja – kompanija viską apmoka už tave. Vienintelis dalykas, kuris kainavo, buvo jau minėta medicininė pažyma, kadangi teko aplankyti daugybę gydytojų ir pasidaryti skirtingų tyrimų.“

Už ką esate atsakingi? Kokios jūsų pareigos?

Dovydas Trumpa: „Prieš kiekvieną skrydį esu atsakingas už orlaivio salono patikrą. Kaskart įžengę į lėktuvą ieškome, ar nėra paliktų sprogmenų ar kokių nors kitokių įtartinų daiktų, tikriname avarinės įrangos būklę bei kiekį. Skrydžio metu atliekame servisą keleiviams, stengiamės užtikrinti, jog mūsų aptarnavimas būtų aukštos klasės, tačiau kita akimi stebime kabiną ir nuolatos „skenuojame“, ar keleiviai jaučiasi gerai ir ar lėktuvas funkcionuoja tinkamai. Apie visus neatitikimus ar nestandartines situacijas iškart informuojame orlaivio kapitoną.“

Evelina Jasiulionytė: „Darbo pradžia tikrai nebuvo lengva. Viena yra viską žinoti teoriškai, bet visai kas kita – atlikti ir operuoti praktiškai. Priešskrydinis susitikimas su įgula, avarinės įrangos, tualetų bei salono tikrinimas prieš skrydį, keleivių sulaipinimas, aptarnavimas bei išlaipinimas, salono stebėjimas valytojams tvarkant lėktuvą, vėl įlaipinimas, aptarnavimas ir išlaipinimas – taip, trumpai tariant, atrodo eilinė mano darbo diena. O kur dar keleivių skaičiavimas, bagažo talpinimas, specialios instrukcijos sėdintiems šalia avarinių išėjimų... Kas atrodė nerealu ir neįmanoma, dabar tapo įprasta ir miela. Esu be galo dėkinga savo kolegoms, kurie mane prižiūrėjo bandomųjų skrydžių metu ir vėliau, jau skraidant savarankiškai. Tik jų kantrybės ir pastabų dėka šiandien moku ir žinau tiek daug.

Mano didžiausia atsakomybė lėktuve – keleivių saugumas. Esu atsakinga už tai, kad susižeidusieji gautų tinkamą pagalbą, o nelaimės atveju visi iki vieno būtų evakuoti (nusispjaunu per petį ir barbenu į medį). Punktualumas, keleivių aptarnavimas ir kiti dalykai nustumiami į šalį, kai kalbama apie mūsų atsakomybes. Svarbu ir tinkamas keleivių instruktažas, profesionali laikysena ir daug kitų niuansų, tačiau saugumas – pirmoje vietoje!“

Ar gaunate kokių nors privilegijų?

Dovydas Trumpa: „Kalbant apie privilegijas, tai iškart išskirčiau tai, jog komandiruočių metų esame apgyvendinami įvairiuose viešbučiuose, turime laiko pažinti apylinkes, miestus ar net visą šalį, kartais gauname nuolaidą apsiperkant oro uostuose, esame gražiai ir solidžiai aprengti, o skrydžio metu gauname daug ir labai skaniai pavalgyti. Juk man maistas yra didžiulė privilegija –  valgau kaip arklys.“

Evelina Jasiulionytė: „Galiu pajuokauti, jog visas mano darbas yra didžiulė privilegija... Jau tris mėnesius mėgaujuosi kiekviena darbo diena ir į skrydį keliuosi su plačia šypsena (jei tenka keltis trečią nakties, šypsena nebūna per daug plati, tačiau vis tiek džiaugiuosi). Vykstant į komandiruotes užsienyje, gauname apgyvendinimą keturių žvaigždučių viešbutyje su pusryčiais, dienpinigiais ir galimybe laisvu laiku keliauti. Neseniai pabuvojau Suomijoje: lankiausi Helsinkio centre, naršiau senamiestį. Darbas ir kelionės – puikiai suderinamas dalykas šioje srityje!“

Į kokias valstybes tenka skristi?

Dovydas Trumpa: „Mūsų darbo grafikas yra visiškai nenuspėjamas. Dažniausiai apie savo darbą esame informuojami likus vos dviems savaitėms, kartais net ir mažiau. Budėjimo metu mus gali iškviesti į skrydį likus vienai valandai, o išeiginių dienos mums yra šventos ir neliečiamos. Na, būna išimčių. Prieš dvi dienas grįžau iš komandiruotės Suomijoje, ten teko gyventi 3 savaites. Labai smagu, jog turėjome laisvo laiko – aplankėme sostinę ir keletą kitų miestelių. Birželio grafikas dar nėra aiškus, tad net neįsivaizduoju, kur būsiu vasarą. Gandai sklinda, jog realus variantas yra Amsterdamas, kita grupė žmonių nedrąsiai kalba apie Hanojų, dar vieni kolegos kalba, jog mūsų laukia Afrika. Trumpai tariant, sekanti kelionės kryptis neturi jokių apribojimų – viskas priklauso nuo mūsų užsakovų. Esame atviri beveik visoms kompanijoms. Kolegoms teko keliauti į tokias pasaulio vietoves kaip Indija, Kuba, Prancūzija, Kambodža, Kamerūnas, Tunisas, Dubajus, Vietnamas, Kinija ir daug daugiau.“

Evelina Jasiulionytė: „Komandiruotėje vykdėme trumpus europinius skrydžius, o iš Vilniaus keleivius dažniausiai skraidiname į kurortines šalis – Turkiją, Graikiją, Egiptą. Itin populiari Antalija, Alanija, Hurgada ir Gazipašas – mūsų tautiečiai mėgsta karštį.“

Ko išmokė orlaivių palydovo darbas?

Dovydas Trumpa: „Išmokau daug laisviau bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis – tiek keleiviais, tiek kolegomis bei pilotais. Baimė užkalbinti visiškai nepažįstamą žmogų beveik visai išblėso. Ši patirtis palengvina gyvenimą, rekomenduoju išmėginti!“

Evelina Jasiulionytė: „Šis darbas mane išmokė daugelio dalykų. Pirmiausia – įgijau patirties klientų aptarnavimo srityje. Čia labai svarbu bendravimas ir komunikacija, gebėjimas išsisukti iš keblios situacijos bei kantrybė, kai tenka kalbėtis su labai nepatenkintais keleiviais, taip pat išmokau vertinti dalykus ir žmones, kuriuos turiu šalia savęs: kai išvykstu ilgesniam laikui, stengiuosi nepamiršti tų, kurie manęs laukia, rūpinasi ir pasiilgsta. Nešuosi su savim visapusišką patirtį, kuri tikrai yra neįkainojama – niekur kitur nerasi tokio nepastovumo ir spalvų, kokių esama čia, aviacijos pasaulyje.“

Su kokiais išbandymais tenka susiduri?

Evelina Jasiulionytė: „Šiame darbe turbūt sudėtingiausia yra perlipti per savo ego ir nuryti žodžius, kuriais keleivis ar kolega galbūt tave užgavo ar įžeidė. Anksčiau ar vėliau imi suprasti, jog sukeltas ginčas ar replika, mesta kito žmogaus pusėn, tikrai nieko neišspręs. Juk galimas daiktas, kad to žmogaus daugiau gyvenime nebesutiksi! Kasdien skraidiname šimtus keleivių, kompanijai sparčiai plečiantis kolektyvas nuolat auga, žmonių sutinku pačių įvairiausių, todėl išlikti neutraliam ir objektyviam tampa iššūkiu, tačiau kartu ir būtinybe. Labai stengiuosi laikytis to posakio, jog ,,klientas visada teisus“ ir suprasti jo problemą bei lūkesčius, o su kolegomis palaikyti draugišką ryšį darbo metu – juk nuo mūsų visų nuotaikos priklauso darbo kokybė!“

Ar jau nutiko ekstremalių, nekasdienių situacijų? Jei taip, kokių?

Dovydas Trumpa: „Itin ekstremalių situacijų kol kas neteko patirti. Na, nebent skrydis, kai visai netikėtai, prieš pat leidžiantis, sugedo automatinė stabdžių sistema – pilotams teko stabdyti lėktuvą rankiniu būdu. To kabinoje esantiems keleiviams ir įgulai nesijautė, tačiau pilotai iš denio išėjo ne juokais išraudę.“

Evelina Jasiulionytė: „Šalia manęs keletą kartų yra alpę keleiviai, ir nors teoriškai žinojau, ką žingsnis po žingsnio turėčiau daryti tokioje situacijoje, susidūrus iš tikrųjų, visos žinios kažkur išgaravo. Džiaugiuosi, jog visi atvejai baigėsi laimingai ir su kolegų pagalba pavyko suteikti reikiamą pagalbą apalpusiesiems, tačiau išgąsčio dozė visai dienai buvo garantuota. Patarimas keliaujantiems: prieš skrydį reikiamai pasistiprinkite ir išgerkite nemažai vandens, kad neišgąsdintumėte naujokų stiuardų!“

Ką patartumėte tiems, kurie norėtų dirbti skrydžių palydovo darbą, bet nedrįsta?

Dovydas Trumpa: „Nuoširdžiai rekomenduoju visiems nuotykių ieškotojams išmėginti save aviacijos srityje. Čia yra visko – tiek šilto, tiek šalto, taip pat tai yra puikus variantas būsimiems studentams, svarstantiems apie tarpinius metus. Pabandykite, o jei nepatiks – išeisit. Juk į universitetą, kolegiją ar privatų Hogvartsą įstoti dar tikrai suspėsit.“

Evelina Jasiulionytė: „Svajojantiems apie šį darbą, tačiau nedrįstantiems pamėginti drąsiai sakau: pirmyn! Išmėgink save, tikrai nieko neprarasi, blogiausiu atveju būsi aplankęs keletą užsienio šalių ir įgijęs unikalios patirties, geriausiu – atrasi draugus, save ir darbą, kuris įtrauks kaip viesulas! Sutikčiau su nuomone, jog tokia profesija – ne kiekvienam, tačiau ką gali žinoti, galbūt tai – tavo svajonių darbas?“

Kokie jūsų ateities planai?

Dovydas Trumpa: „Šiai dienai mėgaujuosi savo darbu ir pernelyg neapkraunu savęs futuristinių minčių bagažu, tačiau esu labai ambicingas ir turiu didžių svajonių/planų. Galiu pasakyti tik tiek, kad savo ateitį ketinu sieti su gimtuoju kraštu. Iki susitikimo kažkur ir kažkada! Esu pasiryžęs atsakyti į visus klausimus, jei tik kiltų!“

Evelina Jasiulionytė: „Tolimų planų ateičiai neturiu. Galvoju apie studijas, kurias norėčiau suderinti su šia profesija, tačiau viskas dar tik apmąstymų lygyje. Prasidėjo vasara, todėl niekada negali žinoti, į kurią pusę tavo laivą nuneš jos šiltos bangos!..“