Petručionių šeima - tarsi maža institucija su savomis taisyklėmis, normomis ir vertybėmis (0)

Dar viena šeima, kurią pristatome kartu su Rokiškio Šeimos taryba, yra Rasa ir Dainius Petručioniai, į pasaulį išlydėję tris vaikus ir iki šiol palaikantys itin artimus ryšius tarpusavyje. Su Rasa kalbėjomės apie viską: nuo šeimoje minimų švenčių, meilės muzikai iki pačių svarbiausių vertybių, kurias privalu puoselėti kiekvienam, gyvenime siekiančiam darnumo ir bendrystės.

Ką jums reiškia žodis – šeima? Ar turite kokį receptą laimingiems namams?

Pirmiausia į galvą šaunantis žodis – tai bendrystė. Šeima – tai tarsi maža institucija, kiekviena su savo taisyklėmis, normomis, vis kitokiomis vertybėmis. Visi šios institucijos nariai neša bendrą atsakomybę už jos likimą, todėl bendrystė – be galo svarbi šeimos sudedamoji dalis. O receptas laimingai šeimai labai paprastas: mamai ir tėčiui žinoti, kaip gyventi savo gyvenimus, o visiems kartu mokėti džiaugtis vienas kito pasiekimais, laimėjimais ir nesėkmėmis, ir nepamiršti visur ieškoti pozityvo.

Kas jūsų šeimai svarbu?

Kiekvienam mūsų šeimos nariui yra svarbu jaustis laisvam, galėti pačiam pasirinkti, turėti savo pomėgių ir jais gyventi. Aš sau, kaip mamai, nuolat linkiu turėti išminties ir leisti žmonėms pasirinkti patiems, neprimesti savo nuomonės, ypač patiems artimiausiems. Nors visi tarpusavyje esame labai skirtingi, tačiau puikiai mokame vienas kitą papildyti. Kartais juokais vadiname save Adamsų šeimynėle – tokie visi esame savaip keisti ir unikalūs. Labai svarbu ir mokėti pasijuokti vieniems iš kitų: nepiktai, nepašiepiant, o tiesiog kartais padedant nerimtai pažvelgti į rimtas situacijas, nes tas gerasis humoras dažnai prašviesina visą dieną. Turbūt svarbiausias dalykas be jau paminėtų – nuolatinis bendravimas tarpusavyje. Pas mus nėra tokio dalyko kaip susvetimėjimas: dėl visko nuolat tariamės, rašome, skambiname. Visi šeimoje nori bendrauti, pasidalinti savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Nors vaikai jau seniai suaugę, tačiau vis dar išlieka noras pasitarti, paklausti ne ko kito, o tėvų nuomonės. Ir kuomet mes su vyru sulaukiame klausimų iš vaikų, tuomet suprantame, kad kaip tėvai atlikome savo darbą.

Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite kokių bendrų veiklų, užsiėmimų?

Nors vaikai jau gyvena atskirai, tačiau laiko visi kartu leidžiame labai daug. Nuolat važiuojame atostogauti, planuojame šeimos savaitgalius, visas šventes stengiamės sutikti drauge. Lankome senelius kaime, draugiškai skirstomės pareigomis ir atliekame ten įvairius ūkio darbus. Ypač seniau, šaltuoju metų laiku kas savaitę susitikdavome sekmadieniniams pietums – paprasčiausiai pabendrauti ir pasidalinti įvairiais įspūdžiais. Pastaruoju metu susitinkame kiek rečiau, tačiau nuolat surandame šeimos nariams laiko savo kasdienėje veikloje.

Kaip ir kokias šventes minite šeimoje?

Žinoma, pačios smagiausios – didžiosios metų šventės, tačiau visi kartu minime ir daugybę kitų. Nepraleidžiame nė vieno gimtadienio ir visada bendromis jėgomis renkame dovaną jubiliatui, tariamės ir planuojame, kaip praleisime šventinę dieną. Gimtadienius visad švenčiame pirmiausia namuose, su šeima, ir tik vėliau juos minime su draugais – labai džiaugiuosi, kad visi išsiugdėme tokį gražų įprotį. Vaikai nepamiršta Motinos bei Tėvo dienų ir stengiasi atvažiuoti jas praleisti kartu. O kuomet minime didžiąsias metų šventes, labai laikomės tradicijų: žaidžiame įvairiausius senovinius žaidimus ir metai iš metų važiuojame į kaimą. Nuo pat laikų, kai vaikai dar buvo maži, šventes sutinkame būtent kaime ir niekaip kitaip to net neįsivaizduojame.

Kaip sprendžiate iškilusius sunkumus?

Mes šeimoje neturime sunkumų! Visi iki vieno esame be galo savarankiški, žinantys, ko norim, mokame save realizuoti. Dažnai tarpusavyje vis pakalbam, kad neturime nė menkiausio pagrindo gyvenime jaustis nelaimingais. Didžiuojuosi savo šeimos nariais už jų savarankiškumą, tvirtumą ir sėkmę. Žinoma, kiekvienas prašantis patarimo ar pagalbos namuose to būtinai sulauks, tačiau didelių bėdų mums niekada nekyla.

Kokią vietą jūsų namuose užima muzika? Kaip atradote meilę jai?

Muzika pas mus užima visą vietą (juokiasi). Muzika – tai ir malonumas, ir darbas, ir saviraiška, ir ta pati bendrystė. Pas mus į namus ji atkeliavo labai seniai, kada su visa šeima dalyvavome respublikiniame konkurse Klaipėdoje. Dukra Angelė mušė būgną, aš grojau akordeonu, vyras Dainius  birbyne, o jauniausioji Saliutė barškučiu – šitaip atrodė mūsų pirmasis ansamblis. Tada be galo smagiai praleidome laiką, o ir visą konkursą pavyko laimėti! Nuo to ir prasidėjo graži kelionė su muzika. Šeimoje visi iki vieno turime jai pojūtį, tačiau vyresni vaikai pamažu pasuko kitokiais keliais ir mes su  vyru mielai juos į ten išlydėjome. O štai su jauniausiąja dukra Saliute vis dar kartu muzikuojame: esame groję ir Rokiškio dvare, ir įvairiuose vietiniuose renginiuose. Karantino metu, kuomet turėjome daug laisvo laiko, vis ruošėme, tobulinome savo repertuarą, nuolat repetavome ir labai tikimės, jog greitu metu pavyks jį kam nors parodyti.

Ko galėtumėte palinkėti jaunoms šeimoms ar žmonėms, dar tik svarstantiems tokią kurti?

Pasaulis niekada nėra vien tik juodas ar baltas, jis kupinas įvairių skirtingų atspalvių ir niekada nestovi vietoje – nuolat kinta ir visaip mainosi. Taip pat ir su žmogaus gyvenimu: kartais atrodo, jog užėjęs sunkus laikotarpis niekada nesibaigs, o štai ima ir pasibaigia. Toks ir būtų mano palinkėjimas: turėti kantrybės ir atsiminti, jog viskas visada praeina, net ir patys blogiausi (ar geriausi) momentai.

Dėkoju už jūsų laiką.