Paskutinieji metai mokykloje, tradicija tapusios šventės, „langai“ pamokų tvarkaraštyje, saugi mokyklos aplinka, „pasispardymai“ prieš egzaminų virtinę, brandos atestatas rankose ir ramybės neduodantis klausimas: „kur stoti?“ O ką daryti, jei žinau, kur stoti, bet tik vėliau suprantu, kad suklydau ir esu „ne savo rogėse“? Šis suvokimas gali smogti lyg perkūnas iš giedro dangaus. Nenuostabu, kad jį gali lydėti baimė, nepasitikėjimas savimi, toksiškos „ką pagalvos kiti?“ arba „ką pradėjau, tą ir baigsiu“ mintys. Tai – kita studijų pusė, apie kurią dažniausiai nekalbame. Buvusios Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos moksleivės – Martyna Kravčenkaitė, Viktorija Krivickaitė ir Martyna Šutaitė, nutraukė savo studijas, nepaisant būgštavimų, aplinkos spaudimo ir naivaus tikėjimo, kad viskam reikia laiko – vėliau bus geriau. Merginos pasidalino savo istorijomis ir palinkėjimais abiturientams.

MARTYNA KRAVČENKAITĖ

„Prieš 3 metus, dar mokykloje, buvau užtikrinta, kad puikiai žinau, ką noriu veikti gyvenime. Visada buvau didelė fizikos, kaip dalyko, gerbėja, su malonumu spręsdavau uždavinius ir su ugnele akyse eidavau į fizikos pamokas, už ką turbūt labiausiai dėkoti turėčiau fizikos mokytojui Zigmantui Meškauskui. Egzaminų rezultatai taip pat nenuvylė, todėl tai leido laisvai rinktis studijų sritį, kurioje galėčiau realizuoti save, todėl pasirinkau Vilniaus universitetą – Fizikos bakalaurą. Atrodė logiška ir teisinga.

Jau nuo pat pirmų dienų supratau – sprendimas logiškas, tačiau visai neteisingas. Jaučiausi visiškai ne savo vietoje. Tikėjausi sutikti bendraminčių, pažinau tikrai be galo protingus ir nuostabius žmones, bet tuo pačiu mačiau, kad mano požiūris kardinaliai skiriasi. Bėgant laikui supratau, kad visgi nieko nežinojau apie tai, ką veiksiu po mokslų. Niekada nemačiau savęs dienas leidžiančios laboratorijoje, atliekančios mokslinius tyrimus ar tuo labiau – dirbančios šiuolaikinių technologijų srityje. Taigi, su baime, nežinomybe, ką daryti toliau, bet su didžiuliu artimųjų palaikymu ir užnugariu nutariau, kad reikia ieškoti kito kelio.

Negalėčiau teigti, kad laisvi metai buvo lengvi, nes nors mokslus ir mečiau, ką daryti toliau net neįsivaizdavau. Nusprendžiau laikyti biologijos egzaminą, nors mokykloje to nesimokiau, o tai iš tiesų buvo didelis iššūkis. Tai dariau be jokio konkretaus tikslo, tiesiog žinojau, kad privalau kažkokiu būdu praplėsti specialybių, kurias galiu rinktis, spektrą. Ne kartą rankos sviro, kai mokydamasi viena neturėdavau ko pasiklausti ir atsitrenkdavau į sieną. Per metus mintyse perėjau daugybę sričių – nuo inžinerinių dalykų, iki genetikos, odontologijos, kol galiausiai visai netikėtai, į gyvenimą atėjo medicina.

Taigi, šiuo metu esu antro kurso medicinos studentė Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Ir nors būna tiek sunkesnių, tiek lengvesnių dienų, esu be galo patenkinta savo pasirinkimu. Su džiaugsmu žiūriu į manęs laukiančią ateitį, nes dabar jau puikiai žinau, kad ji bus būtent tokia, apie kokią svajoju. Žvelgiant į visus savo priimtus sprendimus, nesigailiu nei vieno. Jeigu nebūčiau stojusi į fiziką, būčiau atsisakiusi vienos didžiausių savo svajonių dar prieš suprantant, kad ta svajonė visiškai ne man ir turbūt iki šios dienos gailėčiausi nepabandžiusi. O jeigu nebūčiau išdrįsusi drąsiai išsukti iš kelio, kuris ilgą laiką buvo mano vienintelis tikslas, niekada nebūčiau atradusi visiško pasitenkinimo ir užtikrintumo tuo, ką darau.

Šiais laikais mes turime prieigą prie begalės informacijos, vaizdinės medžiagos, galime savanoriauti, atlikti praktiką tose srityse, apie kurias svajojame, o tai leidžia tiksliai pamatyti, koks būtų mūsų gyvenimas pabaigus kažkokias konkrečias studijas. Žinau, kad sunku pasiryžti mesti mokslus ir imtis kažko naujo, bet tuo pačiu puikiai žinau jausmą atradus savo sritį.

Mano vienintelis patarimas būtų į savo studijas žvelgti ne kaip į atskirų dalykų ryšulį tikintis, kad ,,kitas kursas bus įdomesnis, lengvesnis”, bet susikoncentruoti į galutinį rezultatą. Aš iki šios dienos esu visiška fizikos fanatikė ir išsprendus uždavinį vis dar džiaugiuosi lygiai taip pat kaip mokyklos laikais, tačiau studijų metai prabėgs greitai, o po to laukia visas gyvenimas, kuris, kaip kiekvienas tikimės, leis kiekvieną rytą į darbą eiti su ugnele akyse bei šypsena veide. Mano atveju, užtikrintai žinau, kad tai man suteiks medicina. Ar verta gaišti laiką ir tiesiog ,,pabaigti tai, ką pradėjau”, žinant, kad darbas netenkina arba tenka dirbti ne pagal specialybę? Kiekvienas pasirinks skirtingai.“

MARTYNA ŠUTAITĖ

„Studijų pasirinkimas aktualus paskutinius metus mokykloje skaičiuojantiems dvyliktokams – aš taip pat nebuvau išimtis. Abejonių dėl būsimos studijų krypties tuo metu neturėjau, buvau užtikrinta savo pasirinkimu. Mokytojų replikos apie artėjančius egzaminus įbaugina abiturientus, todėl į galvą sau įsikalėme, kad reikia juos išsilaikyti. Mokykloje nebuvau dešimtukininkė – mokiausi vidutiniškai, tačiau žinojau viena – privalau išsilaikyti egzaminus ir stoti į universitetą. Taigi, nedvejojau savo studijų krypties pasirinkimu – istorija (Vilniaus universitete). Abejonių kilo tik dėl vieno – ar pavyks įstoti? Juk į šį universitetą patenka tik geriausieji, o aš tikrai nelaikiau savęs tokia. Netvėriau džiaugsmu, kai mano svajonė išsipildė. Negalėjau patikėti, kad taip lengvai gavau pakvietimą – maniau laukia sunkesnis kelias.

Atvykusi studijuoti turėjau tam tikrų lūkesčių. Pirmosiomis savaitėmis buvau „stebėtojo“ vaidmenyje. Mačiau, kad dauguma pirmakursių – šviežiai pabaigę mokyklas jaunuoliai, atvykę įgyti tą pačią specialybę. Nepaisant šių panašumų, praraja tarp mūsų jautėsi. Bėgant laikui įsidrąsinau, stengiausi įsilieti tarp bendrakursių, juos kalbinti, tačiau supratau, kad tai – ne mokykla, kurioje kartu esame nuo pat mažų dienų. Čia, universitete, kiekvienas yra už save. Taigi, per visą studijų laikotarpį bičiulių fakultete nesusiradau, nors nuolatos bandžiau. Kiekvienas studentas kovoja už vietą mokytis nemokamai, niekas nepuola dalintis konspektais, nors mokykloje dalindavomės savo rašiniais. Gyvendama bendrabutyje su komunikacijos bei anglų filologijos pirmakursėmis pastebėjau, jog laikas bėga, o mano studijų programa neduoda tiek žinių, kiek gauna mano kambario draugės, nors mokomės tiek pat laiko.

Darėsi vis sunkiau, nes galvoje pradėjo kirbėti mintis, kad aš taip ir nepritapsiu prie „istorikų“, nors mokslo metų pradžioje sakiau įrodysianti, kad istorikas gali būti įdomi, charizmatiška asmenybė. Deja, „vienas lauke ne karys“ – studijuoti darėsi morališkai sunku. Grįžusi per didžiąsias šventes nusprendžiau nutraukti studijas ir ieškoti savęs kitoje srityje. Rokiškyje susiradau darbą picerijoje, o padirbusi tris savaites išvykau į Jungtinę Karalystę. Šiuo metu dirbu parduotuvėje.

Studijų metimas daugeliui atrodo tik studento reikalas, tačiau aš manau, kad šiuo klausimu didelę reikšmę turi ir artimos aplinkos, o ypač šeimos požiūris bei palaikymas. Mano ir tėvų ryšys – artimas, todėl man buvo svarbu, kaip jie reaguos į mano sprendimą mesti studijas. Aišku, mamos požiūriu, aš esu suaugusi mergina ir ji man negali liepti mokytis to, ko aš nenoriu, todėl man buvo žymiai lengviau nutraukti studijų sutartį. Šią temą paliečiau ir su draugais, kurie, pasirodo, manęs šioje srityje neįsivaizdavo, tačiau tylėjo – galvojo, kad siekiu savo svajonių profesijos. Vis dėlto, nė trupučio nesigailiu, kad norėjau, bandžiau, siekiau ir nepavyko.

Visada galvojau, kad laikysiu egzaminus, gausiu atestatą, įstosiu, baigsiu universitetą ir kabinsiuosi į gyvenimą. Niekada nekalbėjau apie „laisvus metus“, nes maniau, kad prarasiu motyvaciją mokytis, tačiau dabar, kai niekur nestudijuoju, be galo laukiu naujų mokslo metų. Abiturientui svarbu suprasti, kad mokykla neišmoko, kaip tapti suaugusiu žmogumi. Vieną dieną gyveni namuose aprūpintas tėvų ir žinodamas, kad didžiausia pareiga – lankyti mokyklą, o kitą dieną jau supranti, kad baigėsi tavo „katino dienos“, todėl nebegali prisidengti jaunatvišku neišmanymu.

Žinoma, ne kartą galvojau, kad turėčiau pabaigti studijas, tačiau tą pačią akimirką kildavo klausimas: „o kam?“. Mokytis ketverius metus, baigti tai, kas tau nepatinka tik todėl, kad kažkada svajojai, įstojai ir esi viename geriausių Lietuvos universitetų? Mano planas – keisti universitetą į kolegiją. Man nėra gėda, nors daugelis sakytų: „ko gėdytis?“. Galiu pasakyti, kad ne tik suaugę, bet ir bendraamžiai tarsi tave „nurašo“, kai pasakai, kad metei studijas, grįžai į  Rokiškį dirbti, o dabar, kai esi užsienyje, tampi išvis „nebeįdomus“. Lieka tik patys artimiausi, kurių balse negirdi gailesčio.

Abiturientai, nebijokite rizikuoti, nes mokykloje jūs esate saugūs, tačiau šis „saugumo“ jausmas dings, kai jūs patys rinksitės studijų programas, pirksite bilietus į užsienį, o gal liksite mūsų gimtajame krašte. Užvėrus mokyklos duris jūsų svajonių kalnas taps statesnis nei bet kada, tačiau nereikia bijoti rizikuoti. Svarbiausia – viską gerai apgalvokite.“

VIKTORIJA KRIVICKAITĖ

„Jau seniai žinojau, kad gyvensiu muzika, todėl po mokyklos baigimo įstojau į universitetą Jungtinėje Karalystėje. Deja, iškilo šiokių tokių nesklandumų su pačiu universitetu, todėl reikėjo iš naujo viską pergalvoti. Kalbėjau su mama ir ji man patarė paieškoti ir pasirinkti kitą studijų kryptį, kuri mane galbūt sudomintų. Taigi, per daug negalvodama pasirinkau psichologiją. Tiesą sakant, kai tik įsikūriau ir pradėjau lankyti paskaitas, viskas ritosi žemyn. Nėra nieko baisiau nei būti ten, kur tu nepriklausai. Su tėvais turėjau porą rimtų pokalbių. Jie matė, kad jaučiau labai didelį skausmą, todėl kartu nusprendėme, kad geriausia būtų nutraukti studijas.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad prieš palikdama universitetą jaučiau nenumaldomą baimės jausmą. Nedrįsau aiškinti žmonėms, ką veikiu, jausdavau šiokį tokį gėdos jausmą, kad nestudijuoju. Susiradau darbą, likau Vilniuje ir, nepaisant to, kad darbas neteikė daug džiaugsmo, galiu pasakyti, kad tai buvo vieni geriausių mėnesių. Patirtis, žmonės ir savarankiškumas per tuos „laisvus“ metus buvo puikus diržas. Žinau, kad labai daug moksleivių nori kuo greičiau palikti namus, pradėti gyventi savarankiškai, „pailsėti” nuo tėvų, bet mano patarimas – pasiruoškit visam tam namų palikimo liūdesiui ir norui grįžti atgal. Nežinau, ar taip atsitiko tik dėl to, kad mano ir tėvų santykiai labai tvirti, ar taip atsitinka visiems, bet namus palikti sunku ir skauda visą laiką.

Pavasarį vėl išsiuntinėjau paraiškas į universitetus Anglijoje ir galiausiai įstojau (Manchester British and Irish Modern Music Institute, Professional Musicianship – Vocals). Viskas klojosi labai gerai, tačiau Mančesteryje susidūriau su nemalonia situacija, apie kurią niekas nekalba. Tie, kurie planuoja stoti į universitetus užsienyje, būsto ieškokite apdairiai ir budriai, nes atsargumo niekada nebūna per daug. Džiaugiuosi, kad tiek daug nuostabių žmonių padėjo atsistoti ant kojų. Jaučiu, kad niekada negalėsiu atsidėkoti.

Atvirai sakant, beprotiškai džiaugiuosi, kad esu čia. Žmonės, miestas ir atmosfera – viskas yra nuostabu ir labai skirtinga nuo to, ką turėjau Lietuvoje, ypač muzikantui. Žinoma, namų ilgesys yra dar didesnis. Vis dėlto, radusi tinkamus žmones ir darydama tai, kas teikia tiek daug džiaugsmo, esu dėkinga. Dabar mąstymas po truputį keičiasi ir „laisvi“ metai labai populiarėja, bet mes vis tiek esame linkę klausyti tėvų. Visų pirma, paklauskime savęs, ko mes norime, kur jaučiamės laimingi ir tada pamatysime, į kurią pusę reikia eiti.

Laisvi metai padeda augti, pažinti save, suprasti, ko norime, leidžia pailsėti nuo mokslų. Nebijokite eiti ne ten, kur eina visi ir jeigu jaučiatės blogai – kalbėkite. Tėvai ir draugai visada norės jums geriausio, o jei laisvi metai ar mokslų atidėjimas bus viso to sprendimas, tą ir darykite.“