Savanorė N. Pranskūnaitė: reikia bijoti ne gyvūnų, o blogų žmonių (0)

Po dviejų metų atoslūgio, gyvūnų globėjus užplūdo prašymai priimti pamestus keturkojus. Rokiškyje benamiais gyvūnais besirūpinanti savanorė, gyvūnų gerovės organizacijos „Antras šansas“ koordinatorė Nijolė Pranskūnaitė sako galinti tik spėlioti, ar gatvėje šunys ir katės atsiduria iš vargo, ar dėl kitų priežasčių.

Laukia šeimininkų

„Nežinau, ar tai sieti su skurdu. Gal tiesiog žmonės mažiau jų užkasa, nes galvoja, kai nebereikės, galės nuvežti ir atiduoti gyvūną globėjams. Priežastis gali būti ir ta, kad žmonės tapo jautresni, atsakingesni ir tiesiog dažniau praneša pamatę gatvėje paliktą gyvūną, –  apie tai, kas galėjo išauginti benamių keturkojų gretas svarsto pašnekovė.

Kiekvieną dieną savanoriai sulaukia daugybės pranešimų, atsako į 30-50 telefono skambučių. Žmonėms reikia konsultacijos, patarimų, ką daryti, jeigu gyvūnas suserga, neėda ir pan. 

Šiais metais rokiškėnams jau išdovanota apie 300 kačiukų, savo naujų šeimininkų dar laukia apie 30  rainių.

Šunimis atsikrato rečiau

Savanorė pastebi, kad šunimis žmonės atsikrato žymiai rečiau, kita vertus, katės vislesnės ir jų daugiau.

Rokiškyje nėra gyvūnų globos namų, todėl savanoriai ypač dėkingi tiems žmonėms, kurie atveria savo namų duris išmestiems gyvūnams. N. Pranskūnaitė įsitikinusi, kad neįmanoma sukišti visų gyvūnų į prieglaudas, todėl dirba kitu principu: bando perkalbėti katės ar šuns atsikratyti nusprendusius šeimininkus, siūlo jiems pagelbėti maistu, sterilizuoti gyvūną, tik nepavykus susitarti ieško kitų globėjų. Jeigu gyvūnai laukiniai, neprisileidžia žmonių, jie paliekami gyventi toje aplinkoje, tačiau ieškoma žmogaus, kuris stebėtų ir pasirūpintų juo (pamaitintų ir pan.).

Per metus – 76 katės

Rokiškietė juokauja: jeigu prieš keletą metų kas nors būtų pasakęs, kad ji pati priglaus dešimtis kačių, būtų atkirtusi, kad to niekada nebus. Tačiau pradėjusi savanoriauti suskaičiavo: pirmaisiais metais jos namuose laikinai gyveno 76 katės.  

„Kaimuose yra daug žmonių, kurie globoja gyvūnus, kažkada išmestus iš namų. Visas Rokiškio rajonas tarsi dideli globos namai. Mūsų pagrindinė užduotis ir tikslas sustabdyti benamių gyvūnų dauginimąsi, padėti kiek įmanoma išlikti jiems sveikiems ir paremti maistu“, – savanorių misiją apibūdina pašnekovė.

Sąžinės įstatymas

„Standartinė situacija, nuvažiuoja žmonės į kaimą ir randa sodyboje penkis kačiukus, tada skambina mums, klausia, ką daryti. Išsiaiškiname, ar katė prisileidžia žmones. Jeigu kačiukai naminiai, bandome ieškoti jiems namų, jeigu laukiniai, tiesiog apsiribojame tuo, kad jiems bus atlikta sterilizacija ir maldaujame žmonių, kad jie neišvarytų tų kačiukų ir leistų jiems gyventi ten, kur juos rado. Viena katė Obeliuose atvedė 5 vadas, nes buvo nepagaunama. Kai žmonės sugebėjo ją pagauti, kačiukus paėmėme, jie bus paauginti ir padovanoti, o mamą sterilizuosime ir paleisime ten, kur ji buvo pagauta“, – apie situacijas, su kuriomis susiduria besirūpindama keturkojais, pasakoja N. Pranskūnaitė.

Savanoriams tenka susidurti ir su žiauriais atvejais, kai pranešama apie užrištuose maišeliuose randamus gyvūnus. Tokių maišelių rasta konteineriuose, darželio teritorijoje.

Sukišo į maišą

Kavoliškio gyventojai paskambino, kai išgirdo konteineryje rėkančius į maišą sukištus kačiukus. Gyvūnams bus ieškoma globėjų. 

Kartais žmonės kreipiasi dėl pagalbos laukiniams gyvūnams. Tačiau savanoriai atviri – trūksta įstatyminės bazės, kad galėtų jiems padėti.  Veterinarijos gydytojai bijo liestis prie laukinių gyvūnų, nes tai darydami pažeistų įstatymus, o dirbti nelegaliai nenori. Taigi teikiant pagalbą sužeistai lapei ar barsukui, tenka rinktis.

„Laukiniams gyvūnams negalime suteikti pagalbos pagal įstatymus, bet yra ir sąžinės įstatymas“, – sako savanorė.

Kaltas ne vargas

Materialiniai nepritekliai, senatvė, ligos – nebūtinai tos priežastys, dėl kurių atsisakoma auginti gyvūną. Savanorė pastebi, kad netgi priešingai – dažnai patys stokojantys žmonės linkę dalintis, rūpintis silpnesniu. Socialine pedagoge dirbanti N. Pranskūnaitė sako, kad profesinės žinios praverčia ir savanoriškoje veikloje, situacijose, kaip reikia įvertinti žmogaus galimybes, ar jis sugebės išlaikyti dar vieną gyvūną ir pan.

Anot pašnekovės, priežastis, kodėl atsikratoma gyvūno – greičiausia ne materialinė padėtis, o vidinis vertybinis laikrodis. Kartais sprendimus verčia priimti nepalankios aplinkybės. Nijolė prisimena atvejį, kai du senukai – vyras sergantis Parkinsono liga ir beveik kurčia močiutė – nebegalėdami gyventi kaime ir susiruošę persikelti į butą Vilniuje, nesikratė atsakomybės dėl augintinio, patys ieškojo, kam galėtų palikti didelį šunį.

Kita istorija – kaip 90-metė močiutė ieškojo šeimininkų savo katei. Močiutė nerimavo, kad jai mirus, nebus kam pasirūpina gyvūnu. Močiutės vaikai kategoriškai atsisakė priglausti katę. Netrukus paaiškėjo ir šventas melas: vaikai neišsižada gyvūno, tačiau specialiai buvo nupirkę katę  senyvai motinai, kad šioji nesijaustų vieniša, pajudėtų besirūpindama augintine.

Katapenė

„Dirbame nemokamai, laužome savo automobilius, naudojame savo kurą, patalpas, bet mes galime padėti milžiniškam kiekiui gyvūnų“, – sako N. Pranskūnaitė.

Paklausta, iš kur tas noras aukoti laiką, jėgas ir lėšas besirūpinant keturkojais, nedvejoja: iš pat vaikystės.

„Aš buvau močiutės auginamas vaikas, mano lovoje visada buvo pilna kačių, parsinešdavome gydydavome paukštelius, žiemą nešdavome maisto stirniukams, kurapkoms, rinkdavau peliukus,  driežiukus.

 Kai buvau maža ir klausdavo, kuo būsiu, kai užaugsiu, atsakydavau, kad katapenė. Šalimais gyveno moteris, kuri dirbo fermoje kiaulių šėrėja, ją vadino kiaulepene. Tai sugalvojau, kad jeigu yra kiaulepenė, gali būti ir katapenė – ta, kuri peni kates“, – prisimena rokiškėnė.

Turi nelaukti valdžios

Moteris prisipažįsta iš pradžių nelabai norėjusi imtis savanorystės, tačiau paskui suprato – jeigu nori kažkam padėti, turi nelaukti valdžios ar kitokios pagalbos ir pradėti nuo savęs.

„Kai padedi gyvūnui ar žmogui, gauni  atgalinį ryšį, matai kaip jie keičiasi tavo dėka. Žmogaus prigimtis tokia, kad jis jaučiasi laimingas galėdamas kažkuo pasirūpinti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji sako nebijanti gyvūnų – reikia žmonių blogų bijoti, nes šie neturi saiko ir daro baisius dalykus, net tai suvokdami.

Aukoja ir darželinukai

Kalbėdama apie rūpinimąsi gyvūnais, N. Pranskūnaitė pabrėžia, kad rokiškėnai būtų kaip be rankų, jeigu ne Utenos gyvūnų mylėtojų draugija, kurie pagelbėja ir maistu, ir vaistais, ir pastoge gyvūnams.  Rokiškio gyvūnų mylėtojai džiaugiasi sulaukiantys rajono gyventojų gražių iniciatyvų, kai gyvūnus paremia verslo atstovai, vaikų darželiai, pavieniai asmenys.

„Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie nuolat mums padeda. Viena moteris paaukoja po 150 Eur kiekvieną mėnesį“, –  džiaugiasi pašnekovė.

Pasak jos, tokios sumos užtenka 5 kačių sterilizacijai.

Dažnai nežinome

Kiek savanorių Rokiškyje rūpinasi gyvūnais būtų sunku suskaičiuoti. Vieni šiai veiklai atsidavę aktyviau, kiti – priešokiais.

„O tie žmonės, kurie kažkur nuveža, palieka maišelį maisto, pastato pašiūrę katėms savo kieme – ar jie ne savanoriai? Arba ta močiutė, kuri iš savo pensijos globoja 18 svetimų kačių, o jos seniukas dėl to labai pyksta… Dažnai mes tų žmonių net vardų nežinome“, – apie savanorystės pavyzdžius kalba N. Pranskūnaitė.

Autorius - Kristina Ramanauskaitė