Vietoj ramios verslininko dienos A. Vilkauskas renkasi ugniagesio tykančius pavojus: „Nes noriu padėti žmonėms!“ (0)

Rokiškio priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą per pastarąjį pusmetį papildė trys naujokai. Vienas jų – dabar jau „pilnai“ dirbantis ir beveik visko dar neilgoje ugniagesio gelbėtojo karjeroje jau matęs Aismantas Vilkauskas.

Kodėl nusprendė rinktis vieną pavojingiausių profesijų, kaip sekėsi jai ruoštis ir ar lūkesčiai atitiko realybę kalbame su 38-erių naujai „iškeptu“ ugniagesiu gelbėtoju A. Vilkausku.

 – Pirmiausia, gal, vieną kitą-sakinį apie save..?

–Esu rokiškėnas. Gimiau, augau čia. Baigęs mokyklą stojau studijuoti, bet mokslus mečiau ir išvažiavau į užsienį. Ten vėl ėmiausi studijų, tik kitos krypties: baigiau verslo administravimą ir prieš trejus metus grįžau į Rokiškį. Vedęs, turiu trejų su puse metų dukrytę. Kartu su tėčiu turim transporto versla, o nuo kovo mėnesio esu ir Rokiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesys gelbėtojas. Būti ugniagesiu vaikystėje nesvajojau, tačiau grįžęs iš užsienio pradėjau aktyviai domėtis šia specialybe.  

– Kodėl? Sekėte kieno nors pėdomis?

– Nesekiau. Mano šeimoje nėra ugniagesių. Turiu keletą draugų, pasirinkusių šią specialybę, bet jie įtakos nedarė. Ir labai sunku atsakyti kodėl... Nes tai – toks darbas, į kurį eini ne dėl atlyginimo. Manau, kaip ir daugumai mano kolegų, ugniagesyba, tiesiog, tampa gyvenimo būdu. Čia yra visai kitaip, nei būtų kitokioje įstaigoje, kurioje po darbo uždarai duris ir nebenori galvoti. Ugniagesiai, kurie ir ne darbo metu pamatę didesnį gaisrą ar nelaimę, atbėga į pagalbą. Ir taip jau yra, kad jei esi ugniagesys, tai, praktiškai, dirbi visada. Pasikartosiu: tai tampa tavo gyvenimo būdu...

Visą straipsnį skaitykite liepos 7 d., penktadienio, numeryje.