Visuomeniškas ir bendruomeniškas M. Griškevičius: „Tokiam būti pavyksta natūraliai“ (0)

Balandžio 17 d. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-oji rinktinė minėjo 34-ąsias įkūrimo metines. Panevėžyje surengtoje šventėje pasižymėjusiems kariams buvo įteikti apdovanojimai, suteikti aukštesni kariniai laipsniai. Aukštesnį laipsnį gavo ir rokiškėnas, Vyčio apygardos 506-osios pėstininkų kuopos seržantas,  dabar jau – vyresnysis seržantas – Mantas Griškevičius.

„Rokiškio Sirena“ kariškį kvietė pasikalbėti apie „paaukštinimą“, tačiau dienų eigoje paaiškėjo, kad Jūžintų seniūnija vėl buvo įvertinta Mykolo Romerio universiteto rengiamo konkurso „Bendruomenė – Švyturys 2024 – kelias į sėkmę“ nominacijoje „Bendruomeniškiausia seniūnija arba savivaldybė“, prie ko ženkliai prisidėjo Laibgaliuose gyvenantis vyras ir jo šeima. Tad pokalbis buvo apie viską: kodėl pasirinko karinę tarnybą, kaip sekėsi tarnauti pačiam ir kaip dabar jis ugdo savanorius, apie tai, ar tris mergaites auginančio kariškio šeimoje – karinės taisyklės ir ar nebijo pratybų metu naktį miške sutikti vilko, apie tai, ką jam reiškia bendruomenė ir bendruomeniškumas. Ir jei visuomenė yra pratusi rikiuotėje matyti M. Griškevičių nutaisiusį rimtą veido išraišką, tai pokalbio metu karys nestokojo geros nuotaikos ir įdomių detalių.

– Kadangi pirmoji mintis buvo kalbėti apie tau visai neseniai suteiktą aukštesnį laipsnį, tad pirmiausia ir pasidžiaukim šiuo įvykiu: kas dabar tu esi?

– Dabar esu vyresnysis seržantas. Beveik 11 metų dirbu Lietuvos kariuomenėje, esu profesinės karo tarnybos karys, tik ne visą laiką buvau Rokiškyje. Dirbau Alytuje, Panevėžyje ir kai atsilaisvino vieta gimtinėje, persirotavau čia. Pats esu iš Pandėlio. Gauti aukštesnį laipsnį nebuvo mano siekis, bet laipsnis priklauso nuo užimamų pareigų. Esu puskarininkis, priklausau puskarininkų grandžiai, tad dėl laipsnių turiu lipti daugiau pakopų, nei karininkas. Tai – mano kario kelias, kuriuo aš žengiu. Dabar esu šeštoje pakopoje. Mano pavaldiniai yra kariai savanoriai. Taip, kariuomenėje yra hierarchija, tačiau visų pirma yra žmogus. Kiekvienas komandoje yra gyvybiškai svarbus, nes jis atlieka tik jam priskirtą pareigą, užduotį ir jei, tarkim, kulkosvaidininkas lemiamu momentu neatliks savo užduoties, mes visi suprantam, koks gali būti scenarijus. Mes gerbiame aukštesnį laipsnį turintį karį, tačiau akcentuojame bendravimą tarpusavyje: tarnyboje esu vyr. seržantas – intendantas Griškevičius. Bet kartu esu komandos narys ir draugas civiliniame gyvenime. Pagarba užsitarnaujama ne laipsniais, o poelgiais, ir tada natūraliai išeina: „Mantai, Jūs...“. Bendruomeniškumą puikiai parodo mūsų kuopoje suformuota komanda, kuri keliauja į KASP organizuojamas geriausių pėstininkų būrio varžybas ir apskritai visur rodo puikius rezultatus. Aukšti rodikliai byloja apie gerą mikroklimatą mūsų organizacijoje, kaip šauniai mes dirbame kartu, kad kariai yra motyvuoti, veikia vedini pašaukimo ir daro vieni dėl kitų – dėl kuopos, dėl bendro rezultato, ne dėl savęs. Kai rikiuotėje šauki „Rokiškis“, jauti pasididžiavimą. Mano tikslas, kad į KASP atėjusiems savanoriams būtų gera, kad jaunuoliai nenorėtų išeiti. Pasakysiu atvirai: seržanto laipsnis man buvo idealiausias, nes buvau ir prie pėstininkų, ir „prie valdžios“. Dabar – jau labiau prie valdžios. Nors niekad nesėdėsiu prie stalo (šypteli – aut. past.)...

– Kodėl nuėjai būtent šiuo keliu? Neretai dauguma tarnauti pašauktų jaunuolių visais įmanomais būdais mėgina išsisukti nuo privalomos tarnybos. Gal šeimoje turėjai pavyzdį?

– Neturėjau. Mane, kaip ir nemažą dalį Lietuvos kariuomenės karių, patraukė 2014 metų įvykiai Ukrainoje. Kai prasidėjo tie skaudūs geopolitiniai įvykiai. 2008 m. buvau kariuomenės šauktinių sąrašuose ir tarnavau. Norėjau pasilikti kariuomenėje, bet užėjo 2009 m. krizė, buvo „apkarpyta“ kariuomenė: mažino finansavimą, naujokų nebepriėmė ir likau „neįšokęs“ į traukinį. Bet gal taip turėjo būti – viskas įvyko savu laiku: praėjo nemažai laiko – 6-7 metai, subrendau, supratau ko noriu, daug ką išmėginau – ir emigracijoje buvau, ir šiaip visokius darbus dirbau, kol supratau, kad noriu daryti kažką prasmingo. Bent jau man tai atrodė prasminga, nes draugų ir artimųjų palaikymo didelio nebuvo. Niekas nesuprato, ką aš čia sugalvojau, kam to reikia... Tuo labiau, kad 2015 m. kariuomenė nebuvo „ant bangos“, nebuvo skiriama ir pakankamai finansavimo, kaip dabar. Daliniai buvo pustuščiai: viename iš dalinių, kuriam dirbau, jis buvo užpildytas tik 30 proc. Paskui atstatė šauktinių kariuomenę ir jie vėl ėmė pildytis. Šiandien situacija jau daug geresnė.

– Buvai šauktinis. Kokia buvo tavo reakcija gavus šaukimą į kariuomenę? Vėlgi, žinant šių dienų jaunuolių reakcijas...

– Aš tarnavau iki šauktinių kariuomenės sustabdymo. Paskui teko dirbti su šauktiniais po šaukimų atkūrimo. Šie du etapai skiriasi kaip diena nuo nakties: pradedant aprūpinimu, požiūriu, baigiant šauktiniams sudaromomis sąlygomis. Anksčiau buvo truputį laukiniai laikai – visi turėjo būti stiprūs... Ir savanorių, kaip dabar, tais laikais praktiškai nebūdavo. Mums karininkai sakydavo: buvot per kvaili išsisukti nuo kariuomenės, tai dabar tarnausit metus (juokiasi – aut. past.).

– Bet aš suprantu, kad tu ir nenorėjai išsisukti. Netikiu, kad buvai per kvailas...

– Aš neieškojau priežasčių išsisukti – atėjo laikas, buvau pašauktas ir vykdžiau tai, kas priklausė. Aišku, galvojau, kad bus lengviau... Kaip vieną iš skirtumų galiu paminėti tai, kad jei ne budėjimai ir ne pratybos, dabar karius kiekvieną savaitgalį paleidžia namo. Mes važiuodavom kas tris mėnesius.

– Dabar pats susiduri su pašauktaisiais (tame pačiame pastate veikia Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Rokiškio poskyris), turi tą pirmąjį kontaktą jiems atėjus. Koks vaizdas šiais laikais?

– Matom visko... Ateina vaikinai su mamomis, su močiutėmis. Arba visai neateina, o ateina tik jų mamos. Jos pildo anketas. Gal mažai kuris iš jų žino, kad yra alternatyva šaukimui – alternatyva įgyti pagrindinį karinį parengtumą – ateiti į KASP ir vietoj 9 mėn. nepertraukiamos karo tarnybos kariuomenėje savanoriškai tarnauti tris metus su mumis. Kai kuriems tie 9 mėn. tarnybos atrodo kaip slibinas – jie atvirai sako, kad sugriaunam jiems gyvenimą. O būna atvejų, kai ateina šaunūs „bičai“, 3-4 bendraklasiai ir sako: einam tarnauti. Žinau, kad galvoja, jog KASP bus lengviau – noriu nuliūdinti, kad tikrai nėra lengviau (juokiasi – aut. past.), bet skirtumų tikrai yra daugiau, nei tai, jog į pratybas keliaujam vos vieną savaitgalį per mėnesį.

– O tau pačiam ar sunkus šis darbas? Papasakok smagių istorijų, pavyzdžiui, gal kada pamiršot kokį savanorį pratybų metu krūmuose ar bėgot nuo vilkų...

– Pas mus pilna istorijų, kurių viešinti negalime (juokiasi – aut. past.). Bet taip, aišku, esam pamiršę komandos narį... Susidūrimų „akis į akį“ su briedžiais būta ne kartą, bet vilkų dar nesutikom. Tik girdėjom. Miegam, paryčiais – kaukia. Pažiūrim į žemėlapį ir matom, kad nėra aplink jokios sodybos. Pasirodo, kažkur netoliese kaukia vilkai. Linksma istorija nutiko su šernu: buvo įbėgęs į miegančių karių ratą. Visi sumigo, poilsio metas, o vienas – saugo būrį. Ir jis ryte pasakoja: budžiu kiek apsnūdęs, girdžiu – kažkas tamsoje labai sparčiai atšlama. Galvojau – Mantas tikrina, kaip vykdau užduotį. Bet žiūriu, atlekia didelis kupstas, tiesiai į miegančių patrulių rato vidurį. Šernas! Nei vienas nenubudo, o žvėris taip pat sparčiai, kaip atbėgo, palei miegančių patrulių galvas, nei vieno neužkliudydamas, išlėkė iš rato į kitą pusę. Šiaip gyvūnai, kai mes įlendam į mišką, užuodžia mus ir tikrai išsilaksto. Jei pratęsiant apie vilkus, na taip, kartais pagalvojam: juk mes daug kilometrų nueinam miške, aš vienas dažnai vaikštau naktį nuo vieno skyriaus prie kito, bet save nuteikiau, kad mums įžengus į girią jie seniai išgirdo, užuodė ir pabėgo. Tikėkim, kad taip ir yra (šypteli – aut. past.)...

– Norėčiau grįžti prie alternatyvos temos: kaip yra su jaunuolių požiūriu į ją? Ar nenutinka taip, kad alternatyva lieka alternatyva ir žiūrima ne taip atsakingai, kaip reikia?

– Šiame pasirinkime susiduriame su trumpalaike motyvacija: jaunuoliai ateina turėdami tikslą atitarnauti-atbūti, kad niekas „nebejudintų“ šiuo klausimu, o pasibaigus terminui – išeina. Vis tik mūsų tikslas yra suformuoti kuopą, komandą, tą stiprų karinį vienetą, kad galėtume atlikti užduotis. Mes į juos investuojame savo laiką, žinias, siunčiame jaunus karius į kursus, mokymus, ir kai jau atrodo, kad jaunuolis įsiliejo į skyrių, susibendravo, jis išeina.

– Rudenį, kito pokalbio metu, išsakei mintį: nežinau ką galvoja merginos, pasirinkdamos silpnus vyrus, kurie neina į kariuomenę...

– Aš visada taip sakau. Į KASP atėję jaunuoliai, kurie šį būdą pasirenka kaip alternatyvą karo prievolei, visi yra sveiki vaikinai, įveikia sveikatos patikrinimą, bet morališkai yra silpni... Gyvena su merginomis, šeimose, kur vyras turi būti visa ko ramstis, o juk jei bus kritinė situacija, jis turi būti pirmasis, kuris neš atsakomybę.

–  Ir savo dukroms šį principą skiepiji?

– Mano dukros – atskira tema (juokiasi – aut. past.).

– Gerai. Tada pasakyk ar taip visai ir nebūna liekančių kuopoje po tų trejų metų? Kažkokį procentą gal vis tiek pavyksta „užkabinti“?

– Pernai per metus atėjo apie 13 asmenų, KASP pasirinkusių kaip alternatyvą. Ši tvarka buvo sukurta berods 2021 m. pabaigoje, tad visoje šalyje jau pasimato pirmieji rezultatai: kai staiga savanoris nebegali suderinti savo darbo ar mokslų su vienu pratybų savaitgaliu, arba sveikata nebeleidžia dalyvauti veikloje... Trejus metus viskas buvo gerai, viską galėjo, o suėjus terminui – nebeįmanoma. Ir kai paklausi, kas pasikeitė jaunuolio gyvenime paaiškėja, kad – niekas, viskas teka įprasta vaga, bet jis nebegali, nebeturi laiko. Aš nemažai metų tarnauju ir matau, kada atsiranda „priežastys“. Nesakau, tikrai būna situacijų, kai vyrai gauna geresnius darbus, nes geri, sumanūs kariai jie ir gerus darbus turi, ir šeimas sukuria, natūralu, kad nebegali tiek laiko skirti. Viskas yra žmogiška. Bet daugelio tikslas būna atitarnauti trejus metus. Ilgiau lieka mažiau nei 50 proc. atėjusių.

– Gal tas „nebegalėjimas“ siejasi su asmeniniais įsitikinimais, tokiais kaip: „Nenoriu žudyti, nekvieskite manęs į kariuomenę, geriau tegul mane užgrobia“. Tikriausiai girdėjai šį vieno jauno vaikino pasisakymą televizijos laidoje. Ar jūs apie tai padiskutuojate savo kuopoje?

– Mes apie tokius atvejus nediskutuojame, į juos nekreipiame dėmesio. Diskutuojame kaip geriau atlikti vieną ar kitą užduotį, kaip tinkamiau pasiruošti, diskutuojame apie įvykius Ukrainoje, karo eigą ir jame naudojamus metodus. Kam kažką įrodinėti ar tuščiai diskutuoti? Mes negaištam laiko. Čia kaip su pliku pešiotis: jei jis yra įtikėjęs tokiu dalyku, tegul... Tik galiu pasakyti, jog naivu manyti, kad atėjus dienai X, tu kažkur pabėgsi. Mes neturime sienos su kita valstybe, kaip Ukraina turi su Lenkija. Mes turim tik 100 km ilgio Suvalkų koridorių, kuris yra strategiškai svarbus tiek mums – kaip jį apginti, tiek priešui – kaip jį trūks-plyš užimti. Ir žmonių mąstymas, kad „aš nieko nedarysiu, o kažkas kitas ateis ir mus išgelbės“, yra naivus. Taip, ateis sąjungininkai, nes mes kartu treniruojamės, jie bus su mumis, tik ar tu galvoji, kad pats sėdėsi nieko nedarydamas, o kažkas ateis tavo namo gelbėti? Ateis kažkas į kiemą ginti? Suteiks medicininę pagalbą? Visi bus užsiėmę... Kariai kariaus, medikai suteiks pagalbą šimtams sužeistųjų ir niekas po namus nevaikščios ir neieškos – gal paromis nieko nesulauksi. Dėl to reikia ruoštis patiems. Nepanikuoti, bet ruoštis.

– Kad jau pradėjom šią temą, pasakyk, vis tiek žinai, matai, supranti daugiau, nei įprastas-paprastas rajono gyventojas: ar per šiuos 3-ejus metus įvykių Ukrainoje mes, kalbu apie Rokiškį, esame pasiruošę? Tinkamai pasiruošę? Ar bent jau pradėję ruoštis dienai X? Ar mes vis dar naiviai laukiam, kad mūsų ateis apginti...

– Aš manau, kad mes nepasiruošę ir net nepasistūmėję į priekį. Nei kiek. Žinau, kad yra priedangos, ieškoma jų vis daugiau, tačiau dauguma jų – netinkamos, neparuoštos, tik kad šiukšlių nėra. Ir prireikus žmonės ten tikrai neis ir nesislėps, nes nėra sąlygų. Bet į tai nėra investuojama. Karas vyksta jau ketvirtus metus, reikia mokytis iš klaidų – ir šį kartą iš svetimų, ne iš savų. Bet kažko laukiama. Tad reikia patiems rūpintis savimi: ruoštis gynybai, jungtis prie Šaulių sąjungos, ateikit pas mus ir įgaukit pagrindinius įgūdžius. Jei netinka tokia forma, rinkitės kažkokius medicinos kursus, kad galėtumėte teikti pagalbą kitiems. Elementaru – pasirūpinsite savimi ar savo šeima. Turi pats ruoštis.  

– Geriau gal linksmiau: atsakydamas į pirmąjį klausimą iš karto pabrėžei, kad darbe tau yra svarbu bendruomeniškumas. Jūžintų seniūnas Vytautas Stakys dėkojo Griškevičių šeimai, kurių indėlis gaunant „Bendruomeniškiausios seniūnijos“ titulą (abu kartus) buvo itin ryškus. Girdėjome Griškevičių pavardę kalbant apie mokinių pavėžėjimo iš Laibgalių problemą. Ar tas bendruomeniškumo, bendruomenės pojūtis atėjo iš kariuomenės?

– Iš mūsų, kaip karių, reikalauja, kad būtume pavyzdys visuomenei. Aš tai suprantu tiesiogiai: kad demonstruotume profesionalumą, patriotiškumą ne tik darbe, bet ir civiliniame gyvenime. Tad kasdien stengiuosi būti pavyzdžiu savo šeimai, vaikams ir, tikiuosi, savo bendruomenei. Mes su žmona niekad nieko nedarome dėl asmeninių paskatų: imamės veikti kai matome, kad reikia kažką keisti, bet niekas nieko nedaro. Visi tik burbuliuoja tylomis, o mes bandom būti tie, kurie eina kalbėtis, diskutuoti. Mano kompetencijos, įgytos tarnybos metu: planavimas, drausmė, žodžio laikymasis, gebėjimas nesivadovauti emocijomis kritinėse situacijose, labai praverčia visais atvejais. Gyvenime kai kas su tuo labai nedraugauja...

– Ar vyresniojo seržanto M. Griškevičiaus namuose tvyro karinė tvarka?

– Man sako, kad aš šeimoje nesu blogasis policininkas (juokiasi – aut. past.). Vaikai viską perima iš tėvų – jie atkartoja mūsų elgesį. Mes rėkiam – ir vaikai rėkia, jei vaikai netvarkingi, žinok, kad ir tėveliams reikia pasitempti. Be abejo, nepabėgsi nuo to, kad kariuomenės žinias tenka panaudoti šeimoje. Man patinka trijų „P“ teorija: Pavyzdys, Pamokymai, Prievarta. Aš stengiuosi tuo vadovautis, nors labai sunku, nes mes visi esam labai nesavikritiški, sau visada atrodom tokie tobuli, bet kitus teisiam ir jiems aiškinam.

– Šiuo atveju galima tave pateisinti: juk toks darbas – vadovauti ir nurodinėti. O dabar, kaip vyr. seržanto, visi turi dar labiau klausyti.

– Bėda ta, kad žmogui iš karto „įsijungia“ atmetimo reakcija, kai tu jam nurodinėji. Pavyzdžiui, mus mokino, kaip vesti paskaitas kariams, dėstė pagrindinius principus, bet pats lektorius savo mokymu nesivadovavo. Mes paprašėm parodyti teorinius pavyzdžius praktiškai ir buvo tyla. Visada reikia pradėti nuo savęs: jei tu rodai pavyzdį, kariai lygiuojasi į tave nes žino, kad vyresnieji taip elgiasi. Negaliu stovėti rikiuotėje lauke be kepurės, o visiems aiškinti, kad jie privalo dėvėti kepurę (šypteli – aut. past.). Ypač dirbant su jaunuoliais, kurie – maištautojai. Dažnai pas mus „P“ teorijos taikymas prasideda nuo kito galo.

– Ar tave greit suerzina tie, su kuriais dirbti reikia nuo kito galo?

– Jau nebe, aš turiu tris dukras, manęs niekas nebenustebins (juokiasi – aut. past.). Tas karinis emocinis intelektas čia labai suveikia – viską priimu šaltu protu, įvertinęs situaciją ir suskaičiavęs iki 10-ies. Nepuoli karštakošiškai spręsti problemų

– Tikriausiai sunku žmonai – nėra su kuo ir pasiginčyti...

– Yra. Mes ginčijamės, bet išsikalbam, išsidiskutuojam, „išsitaškom“ ir po pusvalandžio toliau gyvenam gyvenimą. Kai draugai sako, kad susipykę nesikalba po savaitę, mums tai – nesuprantama. Aš manau, kad moku „išjungti“ tą darbinį savo režimą šeimoje. Žmona gal sakytų kitaip...

– Dabar labai populiaru įvairioms organizacijoms „išeiti į visuomenę“ ar „priimti visuomenę“. Ar ir kariuomenė tampa atviresnė? Klausiu, nes rugsėjo 1-ąją sutikau savanorį su balionais Juozo Tumo-Vaižganto progimnazijoje: ėjo pas pirmokėlius.

– Tai buvo Karo prievolės komplektavimo skyrius. O mes visada buvom atviri. Tik gal Lietuvoje nėra tos tradicijos, ir diskutuotina tema net buvo, kad iki šiol kai kas kariuomenę armija tebevadina, klausia ar skaniai košės armijoj duoda.

– O tai skaniai tos košės duoda? Per miestelių šventes dažnai akcentuojama: „Bus kareiviškos košės“, gal yra ir patentuotas kareiviškos košės receptas?

– Mes jos neverdam – gaunam sausus davinius (juokiasi – aut. past.). Nuo senų laikų kažkodėl toks stereotipas: kariuomenė, kareiviška košė. Taip, kartais būna, kai labai prašo galim atrakciją padaryti – virti šventėje košę, nes turim gerą virėją. Bet jokio specialaus recepto nežinau, kariuomenė nėra išleidus ar patentavus. Gaunam „sausekus“, kurie yra tikrai puikūs: kai vyksta pratybos Latvijoje, visi „braliukai“ išsirikiuoja į eilę prie mūsų maisto (juokiasi – aut. past.). Ir kai kažkuriais metais siuntėm paramą Ukrainos kariams, atidavėm savo sausus davinius. Juos perdavęs Šarūnas Jasiukevičius sakė, kad lietuviškas davinys – vienas geriausių.

– Ačiū už skirtą laiką ir smagų pokalbį.