20 kilometrų laisvės vardan: apie postūmį pakilti nuo sofos (foto + video) (3)

Susipažinti su Juodupės kraštu, jo garbinga laisvės kovų istorija pakvietė tradicinis, jau ketvirtasis žygis „Laisvės vardan“. Dvidešimt kilometrų nuo Juodupės centro iki Ilzenbergo dvaro klaidžiais kaimų keliukais pradėjo apie 180 žygeivių: kariai savanoriai, šauliai, aktyvaus poilsio mėgėjai. Ką reiškia savaitgalį pakilti nuo patogios sofos, atitrūkti nuo kasdienių darbų, išeiti į niekada nemėgintą trasą, kur nebus vietos nuovargiui, inkštimui ir savigailai, išbandėme patys.

Mūsų daug...

Ketvirtasis žygis „Laisvės vardan“, organizuojamas visuomeninės bendrijos „Lemtis“ ir pilietinės iniciatyvos „Partizanų takais“, pakvietė pasižvalgyti po laisvės kovomis garsų Juodupės kraštą. Į kvietimą atsiliepė gausybė žmonių. Žygyje tradiciškai dalyvavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-oji kuopa, garsėjanti savo pilietiškumu ir noriai dalyvaujanti visuomeninėse akcijose. Prie karių prisijungė jų draugai, šeimų nariai. Juodupės, Pandėlio, Rokiškio, Biržų jaunieji šauliai, Rokiškio jaunieji skautai atsiuntė gausias jaunimo pajėgas. Iš sostinės, kitų didmiesčių specialiai į šį žygį atvyko nemažai kraštiečių. Kas su šiaurietiško ėjimo lazdomis, kas kartu su augintiniu. Kas pasipuošę karių, šaulių uniformomis, specialia avalyne, kas įšokęs į guminius aulinius ar paprasčiausius sportinius batelius... Skirtingo amžiaus, skirtingų patirčių žmonės.

Istorikas Algis Kazulėnas išdalino žygio simbolį - trispalves juosteles. Ir sumargavo jos striukių atlapuose, papuošė kuprinių pečių diržus...

Likus kelioms minutėms iki žygio pradžios, dalyvius pasveikino Juodupės seniūnas Valdas Adomonis. Jis linkėjo, kad mūsų švenčių kalendoriuose nebeatsirastų daugiau Lietuvos valstybės atkūrimo dienų, kad bendromis pastangomis, darbu ir valia pavyktų išsaugoti šią valstybę...

Vienas žygio organizatorių Tomas Kazulėnas sėkmės linkėjo ne skambiais žodžiais: jis priminė svarbiausias žygio taisykles. O jos paprastos: niekas nesivaržo dėl greičiausiųjų titulo, niekas neaukoja savo sveikatos, taigi jei kas pavargo, nutrynė kojas, kreipiasi į lydinčiojo automobilio vairuotoją. Kitas žygio rengėjas, ką tik iš Sibiro grįžęs  „Misijos Sibiras“ vienas rengėjų Arnoldas Fokas žygeivius ragino smagiai praleisti laiką, užmegzti naujų pažinčių. Ir vienybės dvasia suveikė: visiškai nepažįstami žmonės trumpų atokvėpio minučių metu vieni kitiems siūlė užkandžių, kavos, arbatos. Ne vienas išgirdo iš nepažįstamų žygeivių padrąsinimo žodį, pajuto ištiestą pagalbos ranką...

Asfaltu - greitai

Pirmieji žygio kilometrai - smagūs. Asfaltu patogu žygiuoti. Tad paskui žygį vedančių 506-osios kuopos karių vėliavą žygeiviai patraukė greitu tempu. Pirmieji trys kilometrai įveikti ir keliautojai pasuko į Paduobio mišką. Jame, prie pat kelio į Aleknas - trys balti paminklai, stilizuoti Jogailos kryžiai. Juose išraižyta per 60 laisvės kovotojų pavardžių. Visi jie paguldė galvas 1945-ųjų žiemą mūšyje su sovietine armija. Manoma, kad laisvės kovotojų žuvo daugiau, tačiau ne visų jų vardai žinomi istorijai...

Šis mūšis svarbus: 1945-ųjų pradžioje sovietinė okupacinė valdžia nusprendė greitai sudoroti laisvės kovotojų būrius. Šie buvo dideli, veikė aktyviai. Po kelių mūšių su sovietine armija laisvės kovotojai pakeitė taktiką: dideli būriai skilo į mažesnius ir tęsė ginkluotą kovą prieš okupantus dar beveik dešimtmetį.

Iš Paduobio miško, žuvusiųjų atminimą pagerbę tylos minute, žygeiviai suko Aleknų link. Čia komforto zona pasibaigė. Patogų asfaltą pakeitė kaimų ir miškų keliukai.

Svarbiausia vilnonės kojinės ir batai

Nesunku nuspėti, kad tokiame žygyje sąlygos nebus paprastos. Jos tokios ir buvo: snieguoti kaimų, miškų keliukai minami šimtų kojų, kaip mat virsdavo klampia pliurze. Tačiau ir net ir automobilio vėžė, pilna vandens, eiti buvo patogesnė nei baltučio sniego viliojanti juosta. Mat tirpstantis klampus sniegas trukdė eiti. „Minu minu, atrodo, tarsi vietoje trypčiočiau“, - sakė ne vienas žygeivis.

Tokiais keliais minant, svarbu pasirinkti tinkamą apavą. Daugelyje žygių išbandyti vyro kerziniai batai, nors neišvaizdūs ir numindyti, dviem dydžiais per dideli ir, iš pažiūros, ganėtinai sunkūs, buvo pati tinkamiausia avalynė: po dvidešimties kilometrų kojos liko sausos. Ne mažiau svarbios ir kojinės: naminės, šiurkščios vilnos rankomis megztos neleidžia prakaituoti kojoms, todėl nesuvelia pūslių ir nuospaudų. Pasirinkusiems lengvesnį apavą, pavyzdžiui, sportinius batelius, teko kartą kitą ir kojas prisemti.

Platumos ir nykumos

Nuo Aleknų sukome Ginotų kaimo link. Bekraštės platumos, puošiamos retų kalvelių, be namų, be žmonių, apniukęs dangus ir po kojomis telkšančios balos atsiliepė žygio dvasiai: keliautojų vora ištįso, nutilo juokai ir pokštai. Staiga kažkur iš toli pasigirdo linksmos melodijos nuotrupos: kažkuris jaunųjų šaulių į žygį pasiėmė nešiojamą kolonėlę. Mažytė maloni smulkmena vėl įkvepia keliauti.

Ginotų kaimo kryžkelėje - pirma stotelė atokvėpiui. Proga paskanauti arbatos, sukrimsti šokoladuką ar saują riešutų. Nuotaiką kėlė aplinkui siuvantys jauniausi žygio dalyviai: šauliai, skautai. Atrodo, paaugliams nė motais varginantys kilometrai bekele: jie pilni jėgų ir entuziazmo. Jo nestokojo ir keliauti pratę kariai: nešini kuopos bei trispalve vėliavomis jie ramiai ir atkakliai mynė kilometrą po kilometro pažliugusiais keliukais.

Pakeliui - ištuštėjusios sodybos. Tik vienoje kitoje yra gyvybės: pasigirdo šuns lojimas, languose sušmėžavo smalsūs vaikų veidukai.

Maždaug distancijos viduryje susiformavo kamštis: žygio tempas pastebimai sulėtėjo. Mat polaidžio vanduo pasėmė kelią ir smagiais upeliukais virveno į šalia esantį griovį. Vieni žygeiviai atsargiai brido naujai atsiradusiais upeliais, o pora „gudresnių“ nusprendė apeiti kamštį. Mat šalia keliuko balą dengęs ledas iš pažiūros atrodė tvirtas... Jį išbandyti pasiryžęs žygeivis įsmuko į ledinio vandens balą iki pažastų. Jo gelbėti pribėgęs draugas prisėmė batus. Tačiau abu nė neketino sėsti į lydintįjį automobilį: jie įveikė trasą pėsčiomis.

Kariai suskaičiavo: kamštis susiformavo maždaug vienuoliktąjame-dvyliktąjame trasos kilometre. Jie daugumai žygeivių pasirodė patys sunkiausi: jau pajuto nuovargį, o prieš nosis - ta pati tirpstančio sniego klampynė, tos pačios vandens pilnos automobilių vėžos, prieš nosis - nykus miškelių ir krūmynų peizažas. Štai čia ir prireikė to stebuklingo mygtuko įjungti valią. Kryžkelėje miške - trumpa stotelė: sulaukti lėtesnių žygio draugų, pasistiprinti kąsneliu šokolado ar atsigerti vandens. Galimybė persimesti žodžiu kitu su draugais ir pažįstamais, padrąsinti save ir aplinkinius.

Ir vėl kyla žygio dvasia, ir vėl aukščiau suplevėsuoja karių ir šaulių vėliavos, rodydamos kelią ištįsusiai kolonai Onuškio link. Tarsi atsiliepdama į žygeivių veiduose vėl nušvitusias šypsenas, iš už debesų išlindo saulė. O ir kraštovaizdis nebe toks nykus: nors kopimas į kalveles ir sekina jėgas, tačiau atsiveriantys miškais padabinti kalvoti toliai džiugino akį. Šypsenas žygeivių veiduose „įjungdavo“ ir keturkojai keliautojai - mažytė, trumpakojė Spurga ir liauna, grakšti Smilga. Šunys išbraidydavo snieguotus laukus, pasileisdavo išbaidytam paukščiui pavymui...

Ar teisingai išmatavo kelią?

Taip nejučia, kalvelė po kalvelės iškilo ir Onuškio bažnyčios bokštai. Jos šventoriuje žygeiviai įsiamžino bendrai nuotraukai. O ją padaryti nėra paprasta: šitoks gausus būrys netelpa „į kadrą“.

Toliau - Onuškio dvaro, sudeginto 1916-aisiais, vaizdingi griuvėsiai. Kiek atokiau - jo šeimininkų panteonas. Aukšto granitinio obelisko papėdėje - devyni kapai. Išknaisioti ir išplėšti lobių ieškotojų... Sic transit gloria mundi... (taip praeina pasaulio šlovė, - lot.).

Kelias pro vaizdingą Apvalaino ežerą suka Ilzenbergo link. Kelią į dvarą rodo rodyklė - beliko vienas vienintelis kilometras. Bet koks jis ilgas... Todėl ne vienas žygeivis suabejojo kelią matavusių asmenų kompetencija...

Pagaliau Ilzenbergo dvaras. Jo šeimininkai svetingai priėmė žygeivius į savo teritoriją: leido pasižvalgyti po ūkį, užsukti į Meilės salą. Tačiau bene patraukliausia vieta, pasiekus jį, buvo dailūs akmenys prie vartelių: kol sulaukė likusių žygeivių, kolonos priekyje ėję šauliai nepraleido progos pailsinti kojas. O štai mažesnieji šauliukai ir skautai, nors kelyje ir pabambėjo, kad daugiau niekas ir niekada jų neišvilios į jokį žygį, prie dvaro tvoros radę dailią pusnį, ėmė žaisti sniego gniūžtėmis.

Po smagios ekskursijos, nusidriekė eilė prie Juodupės šaulių išvirtos košės ir arbatos. O ši, pagardinta citrina, ypač skani po 20 km kelionės. Vėl veiduose šypsenos, vėl skamba juokas, padėkos žygio organizatoriams. Ir pažadas sau, kad ir kitąmet žygis išvilios nuo sofos... Tik jau į kitus rajono kelius, kitas snieguotas laukų platumas...