Alės Rūtos atminimą įprasmino jos vardo alėja (foto) (0)

Ne tik Rokiškio krašto garbės piliečio vardu apdovanojami iš Rokiškio kilę ir jam (o neretai ir kur kas plačiau) nusipelnę, pasižymėję žmonės. Atminimas įprasminamas ir suteikiant jų vardą ypatingoms vietoms. Rokiškyje prieš keletą metų atsirado poeto Pauliaus Širvio kiemelis, o savaitgalį taip pat ryškios poetės Alės Rūtos atminimas buvo įprasmintas „atidarant“ Alės Rūtos vardo alėją Kamajuose.

Turėjo įprasminti

Į Kamajų Antano Strazdo gimnaziją vedanti alėja nuo šiol vadinsis iškilios poetės, prozininkės, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomenės veikėjos Alės Rūtos, kurios tikras vardas – Elena Viktorija Nakaitė Arbačiauskienė-Arbienė, vardu.

Mintis įprasminti prieš trylika metų mirusios kraštietės atminimą kilo Kamajų seniūnijai. Pasak seniūnės Linos Zolubienės, sprendimas nebuvo spontaniškas: „Kai buvo paskelbta, kad vienos iš žinomų moterų vardu bus pavadinta gatvė Rokiškyje, deja, nebuvo pasirinktas mūsų žymios kraštietės vardas <...>. Svarstėme, kad Kamajuose turime surasti tinkamą erdvę ir pavadinti Alės Rūtos vardu“.

Rajono savivaldybės tarybai patvirtinus, šį garbingą vardą gavo alėja, vedanti į miestelio gimnaziją, kas, pasak „atidarymo“ ceremonijos vedančiosios Raimondos Stankevičiūtės-Vilimienės, yra labai prasminga.

„Mes žinome, kas buvo Alė Rūta, ką ji reiškia mums. Tačiau faktas, kad jos vardo alėja dabar į mokslo įstaigą kasryt žygiuos moksleiviai – džiugina, nes apie ją sužinos ir jie“, – sakė vedančioji.

Dukra nesulaukė...

Mamos atminimo įprasminimu rūpinosi ir jos dukra Vijolė Arbas, kuri palaikė glaudų ryšį su Kamajais, seniūnijos kolektyvu, gimnazijos bendruomene. Deja, išvysti alėjos prieigose atsiradusį ženklą „Alės rūtos vardo alėja“ moteriai nebepavyko – kiek daugiau nei prieš savaitę ji atgulė amžinojo poilsio.

Visgi, tokios ypatingos progos nepraleido Alės Rūtos anūkas Jonas Kimas Arbas, kuris sunkiai tramdydamas jaudulį pasidalino keletu asmeninių jo ir močiutės gyvenimo akimirkų: „Aš net nežinojau, kad močiutė turi dar kitus vardus: Alės Rūtos ar Elenos. Man ji turėjo tik vieną vardą – močiutė. Taigi, mano močiutė labai mylėjo šį kraštą. Kalbėdavo ir pasakodavo apie Kamajus, apie Rūdžius, kur praleido savo vaikystę ir jaunystę. Labai gaila, kad mano mama nebespėjo pamatyti to, kas vyksta čia šiandien. Ji to labai laukė. Ačiū, kad prisimenate močiutę ir noriu pasakyti mėgstamiausią jos posakį: „Svarbiausia – sunkiai dirbti ir matyti pasaulį širdimi“.  

Alė Rūta – nes žalias rašiklis

Alė Rūta gimė Rusijoje, Petrograde, kur Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pasitraukę iš Rūdžių kaimo kilę jos tėvai. Su šeima grįžusi į Lietuvą, apsigyveno tėvų krašte – Rudžių kaime, mokėsi Kamajų pradžios mokykloje, baigė Rokiškio gimnaziją.

Pradėjusi rašyti, Alės Rūtos slapyvardį pasirinko ne atsitiktinai – savo rankraščius ji rašė žalia spalva. 

Neatsitiktinai atidarant Alės Rūtos vardo alėją buvo perkirpta ne raudona, o žalia juosta ir kiekvienas kamajiškis galėjo atsikirpti dalelę šios istorijos. 

1948 m. persikėlė gyventi į Detroitą, o apie 1952 m. į Kaliforniją, kur po mirties ir yra palaidota.