Apie silpnai reginčių ir neregių kasdienybę bei iššūkius - pokalbis su Aklųjų ir silpnaregių sąjungos narėmis (0)

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Rokiškio filiale P. Širvio g. 13-65, Rokiškyje, trečiadieniais vyksta dienos užimtumo veiklos. Taip vykdomas socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo projektas „Blogai matau – gerai jaučiuosi“. Birželio 15-ąją į bendrus užsiėmimus atvyko trys silpniau matančios moterys: Genutė, Sarmitė ir bene jauniausia Sąjungos narė Neringa, kuriai tik 33-eji. Ne visada tokiuose užsiėmimuose dalyvių skaičius būna vienodas, atvyksta ir daugiau pasiilgusių bendrystės silpnaregių bei aklųjų, tik, gaila, mažame butuke nelengva visus sutalpinti. Visi projekto dalyviai - skirtingi, su sava patirtimi, charakteriais bei nevienodomis regėjimo netekimo priežastimis.

Prie bendro stalo

Prie bendro stalo pasikalbėti apie tai, kuo gyvena Rokiškio krašto silpnai matantys žmonės ar neregiai, susėdome šešiese: prie trijų jau minėtų moterų prisijungė ir filialo pirmininkė Jolanta Ivanauskienė, pati turinti regėjimo bėdų, socialinė darbuotoja Eglė Kurlavičienė bei „Rokiškio Sirenos“ žurnalistė. Kaip informavo filialo vadovė Jolanta, dienos užimtumo veiklos būna gana įvairios – kartu gaminamas valgis, daromi įvairūs buities darbeliai, rankdarbiai arba paprasčiausiai bendraujama. LASS atstovės sako savo globojamus žmones lankančios, padedančios apsipirkti, aplankyti gydytojus, spręsti kasdienes problemas ar tiesiog kartu išeiti pasivaikščioti. LASS Rokiškio skyrius turi 60 narių su regėjimo negalia, projekte dalyvauja 37, tačiau tai tikrai neparodo tikrojo neprimatančių žmonių skaičiaus, nes kiti tiesiog į Sąjungą nepasiprašė.

Sąjungai – 95 metai

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) – tai didžiausia ir seniausia Lietuvos regėjimo neįgaliuosius vienijanti organizacija. Šios sąjungos istorija prasidėjo 1926 m. Dabar asociacija savitarpio pagalbai buria regėjimo negalios asmenis, atstovauja jų interesus ir gina teises. LASS visoje Lietuvoje buria virš 6000 narių, yra 49 filialų ir 12 juridinių vienetų steigėja.  Sąjungos tikslas – suburti regėjimo problemų turinčius žmones, įkvėpti juos visaverčiam gyvenimui, sudaryti sąlygas savitarpio paramai, pagalbai, sudaryti sąlygas saviraiškai. LASS turi ir savo leidinį – „Mūsų žodis".

Neregiai – žmonės, kaip ir visi

Silpnaregiai bei neregiai nėra dažnai matomi Rokiškio gatvėse. Kaip minėjo viena iš nematančiųjų, tada, kai žmonės supranta, kad susidūrė su neregiu, dažna reakcija – nuostaba, perdėtas smalsumas, nulydint tokį žmogų žvilgsniu, atsigręžiant į jį ir vos ne pirštais rodant. To silpnai reginčiam mažiausiai reikia. Aklieji ir silpnaregiai gyvena šalia mūsų, gyvena mažai kuo besiskiriantį gyvenimą. Kaip sakė neregė Neringa, aklumas yra tik trūkumas. Gi trūkumų turime visi...

Neringa į Rokiškį atvyko iš Kretingos

Tad pirmiausia supažindiname su trimis silpniau matančiomis (ar visai nereginčiomis) moterimis, kurios pasidalino savo kasdienybės iššūkiais. Septintus metus Rokiškyje gyvenanti Neringa atvyko iš Kretingos. Gyvenamosios vietos pakeitimą nulėmė pažintis su vyru. Neringa nemato nuo vaikystės. Ji jau gimė su regėjimo problemomis. Kurį laiką mergaitė matė spalvas, tačiau tarsi per rūką. Įsiminė žolės žaluma. Kadangi šiokį tokį regėjimą Neringa turėjo iki dešimties metų, ji dar gali įsivaizduoti, kaip atrodo aplinka, spalvos. Deja, buvo toks momentas, kai dešimtmetė mergaitė suprato, kad nebematys. „Pasiklydau kieme su lėlės vežimėliu, neberadau kelio atgal ir supratau, kad nebematau“, - pasidalino prisiminimais neregė. Abi akis teko pašalinti...

Dviejų vaikų mama laukiasi trečiojo

Neringa – gana aktyvi ir drąsi bei stengiasi naudotis visomis gyvenimo duotomis galimybėmis. Ji ištekėjusi, turi 4 metų dukrytę ir beveik 2 metukų sūnų, o dabar laukiasi trečiojo. Moteris minėjo, kad daktarai sakė, jog turės dar vieną mergytę, kurią ruošiasi gimdyti Santaros klinikose. Naujos gyvybės Neringa laukia su optimizmu ir jau dabar yra lankoma medicinos darbuotojų, žino, kad ir toliau, vaikui gimus, ją lankys slaugytoja, kuri padės susitvarkyti su sunkumais.

Padeda jautresnė klausa, lytėjimas, uoslė.

Namų ir kitoje gerai pažįstamoje aplinkoje Neringa sako besiorientuojanti puikiai. Jai padeda jautresnė klausa, lytėjimas, uoslė. Beje, ji yra ir viena iš dviejų Sąjungos Rokiškio filialo narių, kuri moka skaityti Brailio raštu. Netgi kurianti eilėraščius. Moteris pasidalino prisiminimais, kad mokydamasi internatinėje silpnai regintiems skirtoje mokykloje, rašyti Brailio raštu išmoko greitai, o mokytis skaityti teko net trejus metus. Mat Brailio raštas – taškiukų ir kitų iškilių formų seka, reiškianti raides bei sąvokas. Tam reikalingi itin jautrūs pirštai. Pasak Neringos, jeigu susižeidžia pirštą, skaityti – problema.

Praregėti nenorėtų

Paklausėme Neringos, koks jos požiūris į aklumą, ar sunku jaustis kitokiai. „Jokiais būdais praregėti nenorėčiau – tai man būtų šokas“, - nuoširdžiai sakė Neringa. Ji sakė esanti įpratusi gyventi būtent taip. Darbus namuose dalinasi su vyru, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais ateina asmeninė asistentė, kuri būna kartu 4 valandas ir padeda buityje. Lanko ir socialinė darbuotoja. Tiesa, savaitgaliais kartais tenka likti vienai. Nors ir turi du mažus vaikučius Neringa įsitikinusi, kad sugeba jais pasirūpinti: pavalgydina, „pampersus“ pakeičia, numaudo. Tiesa, sudėtingiau nukirpti nagus, sugirdyti vaistus, išvalyti ausis. Žinoma, nematymas duoda savo minusų – sudėtinga pamatyti dėmę ant drabužio, nusipirkti parduotuvėje kosmetiką (taip, taip – Neringa dažosi), pasirūpinti moters intymia higiena. Moterys kartu pasijuokė, kad neretu atveju ir drabužius apsirengia išvirkščius, bet problemos iš to nedaro. Buitį palengvina šiuolaikinės technologijos: „kalbantys“ laikrodžiai, išmanieji telefonai su įdiegta programa akliesiems, kompiuterio pritaikymas akliesiems, įgarsintos knygos, kurių galima gauti bibliotekoje... Nevengia Neringa ir fotografuotis – nors nuotraukose savęs ir nemato, tačiau svarbus pats faktas, prisilietimas tai prie delfino, tai smauglio ar beždžionėlės.   

Pirmenybę teiktų neregių lavinimui internatuose

Tiek Neringa, tiek filialo vadovė Jolanta pasidžiaugė, kad joms teko mokytis neįgaliems vaikams skirtuose internatuose. „Jeigu dabar silpnaregiai ar akkli vaikai mokysis kartu su visais, kai klasėse – iki 30 vaikų, bus sudėtinga", - pasvarstė Jolanta. Ji paatviravo, kad mokydamasi Vilniuje internatinėje mokykloje tiesiog atgijo. Kol mokėsi kartu su gerai matančiais, ji jautėsi šiek tiek suvaržyta. Pasak Jolantos, bendrauti su neregiu reikia mokytis. Tam netgi yra kursai. Neretai silpną regėjimą lydi ir kitos ligos, kas yra kompleksinė negalia. Tokiam žmogui ar vaikui reikalinga visokeriopa pagalba, didesnis dėmesys, mat dažnas jų depresuoja, jaučiasi nereikalingas. Neringa gyveno internetuose Kaune ir Vilniuje ir apie šį savo gyvenimo laikotarpį atsiliepia tik gerai – ten ji išmoko būti savarankiška, nustojo jaustis kitokia, prastesnė. „Man internetuose įskiepijo, kad viską reikia daryti pačiai“, - sako Neringa. Pasak jos, internatinių mokyklų nenori galbūt tik tie tėveliai, kurie savo vaikus išpopina, neleidžia nieko patiems daryti. Likę vieni, tokie vaikai pasimeta.

Sarmitė, gyvendama kaime, darže nesilanko

Sarmitė, moteris latvišku vardu, sakė gyvenanti Sriūbiškių kaime, Pandėlio seniūnijoje. Jai atvykti į užsiėmimus sudėtinga, nes nėra tinkamų autobusų maršrutų. Ji viena akimi nemato jau seniai, o kitos regėjimas palaipsniui silpsta. Vasarą mokykliniai autobusiukai nebevažiuoja, o autobusas vyksta tik iki Pandėlio, nuo kurio iki Sriūbiškių – dar 4 km. Kaip pritarė ir kitos silpniau matančios moterys, kaimas – ne silpnaregiui ar aklajam. Čia sunkiau susigaudyti erdvėje, atlikti ūkio darbus. Sarmitė sako daržą turinti, tačiau jį prižiūri draugas, kuris taip pat turi regėjimo bėdų. Sarmitė prasitarė, kad jos akys bijo žalios spalvos, todėl daržo prižiūrėti negali. Ji pasiguodė, kad labai bijo visiškai apakti. Anksčiau gyvenusi socialiniame būste Rokiškyje, Sarmitė, net nenumanydama, kad tokiu atveju neteks teisės į socialinį būstą, įsigijo sodybą Sriūbiškių kaime. Tuo pačiu prarado ir galimybę gyventi Rokiškyje. Moteris sako, kad anksčiau daugiau visur dalyvaudavo, o dabar jau darosi baisu dėl regėjimo ir sudėtingo atvykimo.

Lankyti neregius kaime - sudėtinga

Filialo vadovė Jolanta patvirtino, kad iš tiesų sunku nematantiems žmogeliams kaime. Nuvykti pas juos nėra lengva. Dažnas jų – ir vienišas. Jolanta sako, kad stengiasi tuos žmones aplankyti bent porą kartų per metus, pasidomėti, kuo galinti padėti. Kitu metu ji skambina seniūnams ir teiraujasi, ar su jais - viskas gerai. Būna, kad žmonės apanka, būdami vyresnio amžiaus, dėl sunkių ligų, bet ir jiems išeitis yra – reabilitacijos centras, kuriame moko susitaikyti su aklumu, išmokti su juo gyventi.

Genutės regėjimas - ypatingas

Vyriausia pokalbio dalyvė, Genovaitė, norinti būti vadinama tiesiog Genute, pasidalino savo negalios ypatumais. Garbaus amžiaus moteris yra reginti, tačiau jos regėjimo laukas – itin siauras. Tam „pasitarnavo“ glaukoma. Žiūrėdama į kavos puodelį, ji mato tik jį, o šalia padėto šaukštelio – jau nepastebi. Jeigu žiūri į žmogaus veidą, mato akis, kažkuriuos veido bruožus, bet ne šukuoseną ar figūrą. „Kad iki gyvenimo galo taip matyčiau, būčiau dėkinga“, - sako Genutė. Senjorė stengiasi gyventi aktyvų gyvenimą, ateina į netoli namų esančias Aklųjų sąjungos Rokiškio filialo patalpas pasibūti, dainuoja mišriame vokaliniame ansamblyje „Nemunėlis“, kuriame - tiek matantys, tiek ne ar turintys kompleksinių negalių žmonės. Šiam ansambliui vadovauja Birutė Puriuškienė, kuri dar ir groja akordeonu. Dainoms žodžius kuria Vida Papaurėlienė.

Problemos: nepritaikytos erdvės, nėra tinkamo darbo, trūksta žmonių supratimo

Ko trūksta Rokiškio nematantiems? Daugelio dalykų. Neringa minėjo, kad kurį laiką teko gyventi Anglijoje, kur jautė kitokį požiūrį į neregius. Jeigu būtų likusi ten gyventi, vyras būtų tapęs jos globėju, jiems būtų skirtas būstas, išmokos, darbo vieta. Be to, jauna moteris sako jautųsi didesnę toleranciją ir supratingumą. Deja, dėl asmeninių priežasčių Neringa Anglijoje likti negalėjo. Erdvių pritaikymas neregiams – dar viena bėda. Kaip sakė filialo vadovė Jolanta, tris metus prašyta pritaikyti šaligatvius, sankryžas. Šie reikalai pajudėjo, vadovaujant merui Ramūnui Godeliauskui – neregiams pritaikyta sankryža prie didžiosios „Maximos“. Perėja prie „Norfos“ taip pat patogi silpniau regintiems. Jolanta apskritai pasidžiaugė, kad meras juos, atvykusius į savivaldybę, maloniai išklausė, domėjosi problemomis. Nesiskundė vadovė ir ankstesnio mero A. Vagonio bendravimu. Vis dėlto taktilinių takų pasigendama, o jeigu jie yra, kartais nuveda į niekur.

Nelygūs šaligatviai neregiui gali būti rimtų sužalojimų priežastis... Neregiui rasti darbą – beveik neįmanoma. Moterys minėjo, kad pažįsta silpnai matančią moterį, kuri dirba masažiste. Pragyventi iš neįgalumo išmokų – sunku. Išmoka didėja, jeigu yra bent koks darbo stažas. Bet kaip jį įgyti tam, kuris neregi nuo gimimo? Socialinių įmonių, įdarbinančių neregius, mūsuose juk nėra. Pašnekovės išsitarė, kad kartais silpniau regintys, bet nesantys neregiais, žmonės nuo darbdavių negalią nuslepia. Jolanta sako kaupusi darbo stažą įvairiais būdais – ir linų fabrike dirbusi, ir turguje, o dabar pasisekė, kad jau tris su puse metų vadovauja LASS Rokiškio skyriui.

Kviečia tapti Sąjungos nariais

Gal dar ilgai būtume kalbėję apie tai, kas ant širdies guli, kai ne viską gali pamatyti, kartu ieškoti sprendimų, bet galbūt šis susitikimas su rajono nereginčiaisiais bus ne vienintelis. Pažadėjome veikla domėtis nuolat. LASS Rokiškio filialo pirmininkė Jolanta Ivanauskienė bei socialinė darbuotoja Eglė Kurlavičienė norėjo paraginti žmones tapti Sąjungos nariais. Tai neįpareigoja ir nėra brangu – vos vieno euro mokestis metuose, už kurį gauna pagalba bei bendrystė. Eglė vienintelė iš susirinkusiųjų  - gerai matanti, tarsi šio kolektyvo akys, tačiau ji tvarko organizacijos dokumentus – tam reikalingas gerai matantis žmogus. Tuo pačiu Eglė ir Jolanta viena kitą papildo. Šią vasarą organizacija rengia savo narių išvyką į Palangą. Išlaidas sumokės Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Žadama vykti maršrutiniu autobusu, surasta ir nakvynės vieta. Daroma viskas, kad tik regėjimo negalią turintys nesijaustų vieniši...

Norinčius tapti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariais Eglė ir Jolanta pakvietė kreiptis telefonu 8 458 53359 arba el. paštu rokiskis@lass.lt