Baltijos kelią prisiminus (0)

Nuo šio įvykio jau praėjo 34 metai, tačiau jis dar ilgai išliks atmintyje likusių gyvų mano amžiaus liudininkų. Ta diena buvo 1989 metų rugpjūčio 23-oji.

Ir kaip jos neprisiminti, jeigu 1939-aisiais tądien Sovietų sąjungos ir tuometinės Vokietijos atsakingi pareigūnai pasirašė gėdingiausią istorijos dokumentą, pasidalyti daugelį Europos valstybių savo dispozicijon.

1945 metų pavasarį pasibaigus Antrajam pasauliniam karui visos trys Baltijos valstybės pateko Sovietų sąjungos „globon“, kuriai tada vadovavo Stalinas. Senesnės kartos žmonės gerai prisimena visus sovietinio valdymo „malonumus“: partizanų artimųjų trėmimą į Sibirą, daugelio laisvės kovotojų ir eilinių piliečių žūti kovoje su okupantais. Nuo 1950 metų pradėta viso Lietuvos ūkio kolektyvizacija ir nacionalizacija, taip pat pareikalavusi nemažai aukų. Visa tai jau prisimenu, o tai tęsėsi keletą dešimtmečius, kol suiro visa Sovietų imperija.

Padėtis pradėjo keistis tik praėjusio amžiaus IX dešimtmetyje, šalį valdant Gorbačiovui ir jam paskelbus šalies persitvarkymo programą. Visa tai labai greitai pasiekė ir Lietuvą. Jau 1987 metais tautos intelektai pradėjo kurti planus apie Nepriklausomybės atkūrimą. Tais metais Vilniuje Rotušės aikštėje vyko daugiatūkstantinis mitingas Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimui. Šį mitingą net tuometinė milicija buvo bejėgė išvaikyti.

O 1988 metų spalio 21-22 dienomis jau vyko pirmasis audringas Sąjūdžio suvažiavimas. Tas dienas negalėjome atsitraukti nuo televizoriaus, jautėme ypatingą pakilimą, buvome įsitikinę, kad netrukus turi kažkas įvykti. Ugningos aistringos patriotinės kalbos iš Sąjūdžio Steigėjų ir kitų suvažiavimo dalyvių lūpų sklido po visą Lietuvą ir greitai pradėjo pildytis.

Visų Sąjūdžio įvykių eigos nepasakosiu. Daugelyje stambesnių įmonių, visuomeninių ir mokslo įstaigų buvo kuriamos Sąjūdžio rėmimo grupės. Neliko nuošalyje ir mano darbovietė.

Joje 1989 metų vasario mėnesį įvyko Sąjūdžio rėmimo grupės steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 100 mašinų gamyklos dirbančiųjų. Apie Sąjūdžio ir jo uždavinius aiškino rajono tarybos nariai: A. Baltuškaitė ir P. Gaigalas.

Mūsų gamykloje aktyviausi Sąjūdžio grupių kūrėjai buvo P. Gudas ir K. Jeselskis. Taryba buvo išrinkta iš 17 asmenų.

Tuo laiku visose veiklos srityse vis labiau pasireiškė persitvarkymo nuotaikos. Balandžio pabaigoje pertvarkos programą svarstė Lietuvos Profsąjungų VI plenumas. Visiems rūpėjo aktualios ir pribrendusios Lietuvos problemos. Visą vasarą respublikoje vyko aktyvus politinis gyvenimas, siekiant ekonominio ir politinio savarankiškumo, nors ne visur tai dar jautėsi.

Sovietinė darbų organizavimo tvarka, pats žmonių požiūris į darbą ir patikėtas pareigas visiems buvo giliai įaugę į sąmonę ir nemažai buvo tokių, kurie nieko nenorėjo keisti. Bet dar daugiau buvo tokių, kurie palankiai žiūrėjo į prasidedančias ar jau vykstančias permainas. Tai parodė ir Baltijos kelio akcija, vykusi rugpjūčio 23 d. minint Molotovo-Ribentropo pakto 50-metį.

Mano gamykloje daug dirbančiųjų: pavieniai, grupelėmis su pažįstamais ar šeimos nariais, dalyvavo šioje akcijoje ir stovėjo Panevėžio rajono ribose. Dabar ten pastatytas paminklas šiam įvykiui atminti.

Aš asmeniškai su trisdešimčia gamyklos darbuotojų rugpjūčio 20 dieną išvykau ekskursijon į Estiją. Aplankėme Taliną, o vėliau dviem paroms apsistojome kempinge prie Baltijos jūros.

Rugpjūčio 23 dienos ryte išvykome Lietuvos link, nes norėjome pakliūti į Baltijos kelio akciją. Rygoje išgirdę, kad kelyje jau buriuojasi grupelės akcijos dalyvių, išvykome Latvijos-Lietuvos pasienio link. Apie 17 val. kirtome sieną. Autobusą palikome kelius šimtus metrų nuo sienos, o patys nuskubėjome kuo arčiau sienos, nes ten jau buriavosi gana daug dalyvių.

Mums pasisekė – atsistojome priekinėse eilėse, keliolika metrų nuo sienos. Po kokių 15 ar 20 minučių tokių eilių atsirado 6 ar 8 ir visi norėjo patekti kuo arčiau sienos. Virš kelio skraidė malūnsparnis ir lėktuvas, vadinamas „kukurūzniku“, kurie akcijos dalyviams barstė sveikinimo lapelius.

Lygiai 18 valandą prie sienos iš abiejų pusių privažiavo Lietuvos ir Latvijos delegacijos. Lietuviams vadovavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romualdas Ozolas. Delegacijų nariai pasveikino, pasakė iškilmingas kalbas, pasikeitė gairelėmis ir gėlių puokštėmis.

Stovėdami prie sienos sveikinomės su nepažįstamais dalyviais, teiravomės iš kur jie atvykę, dainavome lietuviškas dainas ir skandavome šūkį „Lietuva greitai bus laisva“.

Net nepastebėjome kiek laiko užtruko ši Baltijos kelio akcija. Gal 1,5-2 val. nuo delegacijų vadovų susitikimo pradžios. Pasibaigus akcijai, visi keliai labai greitai užsipildė nenutrūkstamu mašinų srautu, važiavome labai lėtai, o Biržus pasiekti prireikė kelių valandų. Namus pasiekėme jau vidurnaktį. Visų nuotaika buvo puiki, nes kiekvienas jautėme, kad atlikome pareigą Tėvynei.

Toks ilgas – kelių šimtų kilometrų kelias tarp trijų Baltijos valstybių sostinių, susikibus tūkstančiams žmonių rankomis buvo rekordinis.

Šio kelio dalyvis Alfonsas Keraitis