Gedulo ir vilties dieną kertinis žodis buvo ATMINTIS (2)

Birželio 14-ąją Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną. 1941 m. birželio 14-ąją, 3 val. nakties sovietinė okupacinė valdžia pradėjo Lietuvos gyventojų trėmimus. Nuo trėmimų daugiausia nukentėjo lietuviai, tačiau iš tiesų okupantas nesirinko nei kalbos, nei tautybės, nei tikėjimo. Tą liudija ir ištremtųjų iš Rokiškio rajono sąrašai, kuriuose ir lietuvių, ir rusų pavardės. Šias pavardes pirmą kartą skaitė Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai.

Tremčių aukų pagerbimo akcija prasidėjo 11.59 val. Minutė iki vidurdienio buvo skirta tylai ir atminčiai už visas okupacijų aukas: žuvusius lageriuose, tremtyse, laisvės kovose. Ir vilčiai, kad tokia tragedija niekados nepasikartos. Po tylos minutės Krašto muziejaus darbuotojai bei prie jų prisijungusi Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėja istorikė Lina Dūdaitė-Kralikienė pradėjo skaityti ištremtųjų pavardes. Sąrašuose – ištisos šeimos: senukai, vyrai, moterys, vaikai. Skambėjo ir lietuvių, ir rusų pavardės. Dvylika minučių trukusi akcija, muziejininkų teigimu, taps tradicine. Ir pavardžių skaitymams nepritrūks: istorikų skaičiavimais, vien per pirmąją trėmimų savaitę buvo išvežta apie 30 tūkst. Lietuvos gyventojų. Pirmoji trėmimų banga buvo ypač žiauri: tremiama buvo ir į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Ten išgyveno tik nedidelė dalis ištremtųjų.

Kultūros centro organizuotas atminimo renginys prasidėjo Liongino Šepkos parke prie tremtiniams skirto kryžiaus. Čia susirinkusieji iš žvakučių sudėliojo žodį „Atmintis“, lakoniškai simbolizuojantį šios dienos prasmę.  Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos namuose gausiai susirinkusiems žiūrovams buvo demonstruojamas dokumentinis filmas apie apie partizaną Antaną Tindžiulį-Dėdę peržiūrą.  Po šv. Mišių iškilminga eisena, kurioje buvo ir jaunieji Rokiškio šauliai, atėjo prie Roberto Antinio jaunesniojo paminklo tremtiniams skverelyje Vytauto gatvėje. Meras Antanas Vagonis savo kalboje pabrėžė, kaip sovietinė valdžia bijojo Lietuvos žmonių: artojo ir mokytojo, gydytojo ir profesoriaus, vaiko ir senuko. Taip bijojo, kad išdrįso į jų namus veržtis tik vidury nakties, gerai ginkluoti… Seimo nario R. Martinėlio padėjėja L. Dūdaitė-Kralikienė savo kalboje akcentavo, kad per vieną naktį ištuštėjo mūsų kaimų ir miestelių gatvės. Tačiau išdegintos žemės taktika okupantams nepasiteisino.  Iš pelenų ši žemė iškėlė naujus žiedus: kiekviena ateinanti karta priešinosi sovietams kaip galėdama: ginklu, laisvu žodžiu, maldomis. Ir ištremtieji amžiams liko gyvi istorijos puslapiuose, mūsų dainose, liudininkų prisiminimuose, paminkluose ir atminties vietose. Tačiau didžiausias paminklas jiems  yra laisva Lietuvos valstybė.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Rokiškio skyriaus vadovas Algis Kazulėnas pabrėžė atminties svarbą šiandieninei kartai. Kad ji žinotų, kas ir kaip paguldė galvas lageriuose, tremtyse, laisvės kovų verpetuose. Ir tik tauta, puoselėjanti ir sauganti savo atmintį, gali kurti savo ateitį, ginti savo valstybę.

Tremties siaubas atsispindėjo poetės Danutės Mažeikienės eilėraščiuose, tremtinių choro „Vėtrungė“ dainose. O dainai „Jei ne auksinės vasaros“… pusbalsiu pritarė visi susirinkusieji…