„Golgotos keliu“ – vienijanti kartas patirtis (video + foto) (0)

Apie šimtą dviratininkų iš Nepriklausomybės aikštės pasuko Kamajų link: moksleiviai ir jų mokytojai, skautai, šauliai, kariai, dviračių entuziastai, visuomenininkai, istorikai. Jų tikslas – aplankyti žymiausias Kamajų krašto laisvės kovų vietas. Toks kartas vienijantis žygis, kurį su gausiais talkininkais organizuoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Rokiškio skyrius, keliautojus sukvietė jau šeštąjį kartą. Žygis tradiciškai rengiamas Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.

Apie laisvės kovas yra atlikta gausybė istorinių tyrimų, gausu medžiagos: nuo istorikų monografijų iki dalyvių memuarų. Tačiau skaityti apie partizaninę kovą vadovėliuose ne tas pats, kaip pačiam prisiliesti prie gyvosios istorijos: aplankyti kovų vietas, minti tais pačiais takais, kuriais žygiavo partizanai, susitikti juos pažinojusius žmones. Išlydėdami dviratininkus į 27 km žygį, Seimo narys Raimundas Martinėlis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkas Algis Kazulėnas, istorikė Diana Meškauskienė ir rajono mero patarėjas Tadas Barauskas linkėjo jiems pasinaudoti unikalia proga ir iš liudininkų lūpų pažinti savojo krašto istoriją.

Išlydėti iš Nepriklausomybės aikštės, darniu būriu, lydimi rajono policijos ekipažo, dviratininkai suko į aplinkkelį.

Pirmoji stotelė – Pagrandžių kaimas. Jame vidury laukų,Pablizgės kaimo vietoje, stovi paminklinis žymuo, menantis Navikų šeimos tragediją. Jų sodyboje slėpėsi Alfonsas Gasiūnas-Gandis su savaisiais partizanais. Po pusdienį trukusio mūšio su keliskart gausesnėmis sovietų armijos pajėgomis, žuvo visi partizanai, sodybos šeimininkas, jo žmona ir duktė.  Neseniai rokiškėnai minėjo šios tragedijos septyniasdešimtmetį. Pagerbę jų atminimą, dviratininkai suko į Sėlynę, prie paminklo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarui Leonardui Grigoniui-Užpaliui. Čia žygeivius sutiko Sėlynės bendruomenė, puoselėjanti žymiojo kraštiečio atminimą.

Netoli Sėlynės – Raisto eiguva, kurioje 1949 m. kovo 19 d. išduoti žuvo Algimanto apygardos kunigaikščio Margio rinktinės štabo viršininkas Kazimieras Jurevičius – Dobilas, kuopos vadas Antanas Baukys – Sakalas ir “Ąžuolo” būrio vado pavaduotojas Juozas Trimbelis – Tarzanas.

Iš Sėlynės keliautojai suko į Aukštakalnių pusę. Čia Kuosių kaime pagerbė žuvusių Algimanto ir Vytauto apygardų partizanų atminimą.

Paskutinioji kelionės stotelė – Čia Kamajų stribai ir enkavedistai užkasdavo 1944-1953 m. žuvusių Kamajų, Kupiškio, Duokiškio, Salų apylinkėse partizanų palaikus. Prieš tai žuvusiųjų kūnai būdavo išniekinami Kamajų miestelio aikštėje. Istorikų duomenimis, čia palaidoti maždaug 150 laisvės kovotojų. Žuvusiesiems atminti prie memorialo Kamajų Antano Strazdo gimnazijos moksleiviai parengė gražią programą. Poetė Danutė Mažeikienė prie paminklo skaitė specialiai šiam žygiui sukurtas eiles – ji parašė net tris eilėraščius, skirtus „Golgotos keliuiׅ“.

Pabaigę žygį, dviratininkai neskubėjo į Kamajų Antano Strazdo gimnazijos stadioną vaišintis koše: jie susirinko Kamajų aikštėje. Čia, kur dabar plevėsuoja Kamajų vėliava, prieš 70 metų sovietinė valdžia išmesdavo žuvusių partizanų išniekintus palaikus.

Į žygio rengėjų automobilines priekabas sukrovę dviračius, žygeiviai pasuko į stadioną. Ten garavo Kamajų šeimininkių išvirta košė ir arbata. Netgi po varginančio žygio, kurio trasa, kaip sakė viena organizatorių – D. Meškauskienė – ganėtinai sudėtinga, jaunimas nestokojo energijos. Kartu su Kamajų saviveiklininkėmis žygeiviai traukė laisvės kovų dainas, bendravo ir diskutavo.

Organizatoriams apdovanojus daugiausiai žygių dalyvavusius dviratininkus, po daugiau nei 5 val. Trukusios gyvosios istorijos pamokos, žygeiviai sėdo į laukiančius autobusus ir automobilius, ir suko namų link. Pažadėję kitąmet vėl sėsti ant dviračių keliauti laisvės kovų keliais.