Ką Rokiškiui padovanojo nušliaužianti 2025-ųjų Žalioji medinė gyvatė? (0)

Skaičiuok neskaičiavęs, žiūrėk nežiūrėjęs, o dienos bėga nešdamos ir ištisus metus. Nors vienoje Lietuvos popmuzikos atlikėjo dainoje yra žodžiai „Laimingi laiko neskaičiuoja...“, bet jei ne laiką, visada galima suskaičiuoti išleistus pinigus, dalintus bei (ne)įgyvendintus pažadus, nuveiktus darbus ar įgyvendintus projektus. Tad ir apžvelkime, ką Rokiškiui padovanojo beišeinanti Žalioji medinė gyvatė. O, kad metų pabaiga nebūtų per daug rimta, apžvalgai pridėkime ir šiek tiek „gyvatiško“ prieskonio.

„Dešimtmečių projektai“

Čia be ilgų diskusijų „papuola“ du Rokiškio miesto objektai: pagaliau rekonstruota garsioji Bajorų sankryža ir apie 400 metrų ilgio Vilniaus gatvės pėsčiųjų tako atkarpa, išvaduota iš dešimtmečiais žėlusių alyvų krūmų gniaužtų.

Labiausiai Rokiškio krašto gyventojai laukė, be abejo, Bajorų sankryžos remonto. Mažai kas tikėjo 2024-ųjų lapkritį AB „Via Lietuva“ duotu pažadu, kad 2025 m. kovo mėn. jau tikrai pradės automobilius laužančios Juodupės ir Dvaro gatvių sankirtos rekonstrukciją. Nes jei kas nors pabandytų suskaičiuoti, kiek metų rokiškėnai laukė, kiek kartų skirtingi Rokiškio rajono merai, „nešini“ šiuo klausimu, mynė įvairių Lietuvos Respublikos ministerijų slenksčius, tą žmogų kitąmet būtų galima įvardinti „Metų matematiku“. Visgi, Žalioji medinė gyvatė birželio pradžioje krašto gyventojams padovanojo atnaujintą kelio atkarpą. Gaila, kad sankryžos rekonstrukcija jos savininkei AB „Via Lietuva“ atsiėjo tikrai nedidelę sumą – apie 80 tūkst. eurų (be PVM), bet kovoti dėl to reikėjo ne vieną dešimtmetį.

Dėl kito miestelėnus nudžiuginusio projekto rajono savivaldybei kovoti neteko su niekuo: Kauno ir Laisvės gatves (palei Šimtmečio aikštę) jungiantis pėsčiųjų takas yra savivaldybės žinioje, tačiau į taką nuo amžių amžinųjų nebuvo atkreiptas dėmesys. Nors ir kvepiančių, tačiau tankių alyvų krūmų paslėpta takelio dalis visai neviliojo pėsčiųjų ir jie drąsiai keliaudavo važiuojamąja kelio dalimi. Iki šios vasaros rugpjūčio 20-osios, kai UAB „Snetlauža“ ekskavatorius išrausė pirmą senojo tako plytelę, o lapkričio pradžioje IĮ „Hexsol“ padėjo paskutiniąją atnaujinto tako trinkelę.

„Metų sporto aukštumos“

Rokiškio krašto sporto bendruomenė visada buvo itin stipri, o treneriai didžiuojasi išugdytu ne vienu reikšmingų aukštumų pasiekusiu įvairių sporto šakų atstovu. Visgi gyvatės metus visą gyvenimą tikrai prisimins mažiausiai trys rokiškėnai, kurių karjeroje būtent 2025-ieji pažymėti itin aukštų pergalių ir pasiekimų.

Domas Vilkevičius – paauglys, vos per pusę metų tapęs jėgos trikovės pavyzdžiu tiek Europoje, tiek pasaulyje. Gegužę Čekijoje vykusiame Europos jėgos trikovės čempionate, jaunių amžiaus grupėje „JTK Grizlis“ atletinės gimnastikos klube sportuojantis vaikinas iškovojo aukso medalį ir pagerino net tris Lietuvos rekordus. O štai rugsėjį iš Kosta Rikoje vykusio Pasaulio jaunių ir jaunimo jėgos trikovės su spec. apranga čempionato Lietuvos sportininkas grįžo pasidabinęs bronza. D. Vilkevičius pirmą kartą dalyvavo tokio aukšto lygio varžybose. Kuklus, nedaugžodžiaujantis, tačiau – daug ir su atsidavimu dirbantis sportininkas.

Liepa Rudnickaitė – sportinių šokių pasaulio pažiba jau ne vienerius metus, o jos apdovanojimų lentyną puošia nebe viena dešimtis įvertinimų ir apdovanojimų. Visgi svarbiausiąjį mergina ir jos šokių partneris Kristupas Mlinskas iškovojo vos prieš pusantro mėnesio: pora tapo absoliučiais pasaulio jaunimo iki 21 m. dešimties šokių čempionais.

Germantė Laucytė – liauna mergina sunkiosios atletikos sferoje. Birželį Lietuvos moterų sunkiosios atletikos čempionate Rokiškio sportininkė ne tik iškovojo savo svorio kategorijos (iki 58 kg) čempionės titulą, bet ir pagerino tris iki šiol fiksuotus šios kategorijos Lietuvos rekordus. Pirmojo jos trenerio Jono Aleksiejaus teigimu, tokio aukšto pasiekimo Rokiškio kraštas iki Germantės neturėjo.

„Metų ryžtas“

Rokiškio krašto muziejus, nusprendęs įgyvendinti išskirtinį, analogų Lietuvoje dar neturėjusį projektą: jie pirmieji iš Vatikano apaštališkosios bibliotekos į šalį atvežė istorinę parodą, pavadinę ją „Vytis ir lelija“. Nors parodos atidarymo metu viena kuratorių, muziejininkė Santa Kančytė kuklinosi atskleisdama, jog pradėję „žygį“ į minėtąją biblioteką ne kartą stabtelėjo nuvertindami save: „Galvojom, kad mes – labai maži ir kodėl biblioteka turėtų su mumis pasidalinti tomis unikaliomis, nuostabiomis istorinėmis vertybėmis? Bet jie pasidalino. Ir net labai noriai. O kai mes stabtelėdavome, kai būdavo sunku, mus dar ir skatino nepailsti ir daryti, daryti, daryti“. Taip, muziejininkų užsispyrimo dėka, į Rokiškį atkeliavo visai Lietuvai ypatingai reikšminga paroda, liudijanti daugiau nei pusantro šimto metų senumo istoriją: 1854 m. popiežiaus Pijaus IX bulė „Ineffabilis Deus“, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus išversta į lietuvių kalbą, bei Rokiškio grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės apipavidalintas lenkiškasis vertimas. Jei dar neaplankėte parodos – skubėkite tai padaryti: ir net jei eksponatai įspūdžio nepadarys (nors tuo tikėti nesinorėtų), į parodą žvelkite iš istorinės perspektyvos, juk prieš Jūsų akis – 171 metų senumo rankraščiai, kurių dalis gimė dėka būtent tuose kambariuose, kuriuose jie dabar eksponuojami, gyvenusių asmenybių. 

„Metų pavyzdys“

Skemų socialinių globos namų perėmimas. Jau po kelių dienų – sausio 1-ąją – Rokiškio rajono savivaldybė taps dar turtingesne: jos žinion pereina iki šiol iš Valstybės biudžeto finansuoti Skemų socialinės globos namai. Tuo Rokiškis, anot įstaigos direktoriaus Gintaro Girštauto, vėl išsiskirs visos Lietuvos mastu, nes rokiškėnai – vieninteliai šalyje imasi veiksmų prisiimti didžiulę atsakomybę. Tiesa, ne visi rajono tarybos nariai pritarė tokiam „pavyzdiniam“ žingsniui neslėpdami baimių ir teigdami, jog sprendimas – gerai neišanalizuotas ir nepasvertas. Tai – gerasis pavyzdys ar ne, paaiškės atliekant 2026-ųjų apžvalgą.

„Metų renesansas“

Rokiškio širdyje – Nepriklausomybės aikštėje – dešimtmečius skaičiuojantis garsusis Zametų namas, rokiškėnų vadinamas tiesiog namu su bokšteliais. Ilgus metus tik vorus ir voratinklius matęs pastatas šiemet buvo kaip niekad gyvas: net du kartus jį atgaivino „Alchemikai“, pakvietę melomanus – elektroninės muzikos gerbėjus į susibūrimus istoriniame pastate. Margos šviesos viduje ir ant išorinių pastato sienų, garsi muzika bei būrys žmonių įvairioms paskirtims tarnavusiam pastatui vėl suteikė gyvybės. Štai šį pavyzdį jau ir šiandien galima laikyti geruoju, nes jį netruko „pasigauti“ Rokiškio kultūros centro komanda, organizavusi Kalėdų eglės įžiebimo šventę Nepriklausomybės aikštėje. Renginio metu istorinis pastatas „pabudo“: jo sieną papuošė spalvingos projekcijos, iliustravusios Rokiškio teatro aktorių sekamą pasaką „Kas nutiko (ne)apsnigtame mieste?“, o pasakos akcentas – akis atmerkęs ilgai miegojęs pastatas. Tikėkimės, iniciatyvos „nepabėgs“ ir ateityje stebėsime dar intensyvesnį šios istorinės vertybės „judėjimą“. 

„Metų pažadas“

Naujos Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos projektavimas. Savo svajone – pastatyti naują muzikos mokyklą mieste – rajono meras Ramūnas Godeliauskas pasidalino pavasarį (kovo mėn.). Ir štai jau lapkričio 18-ąją, po derybų su Lietuvos Respublikos Premjere Inga Ruginiene, paskelbė, kad 2026 m. bus pradėti naujojo pastato projektavimo darbai. Rusena viltis, kad mero svajonė išsipildys, nes: Rokiškio arenos statybai vyriausybės „nubrauktų“ beveik 3 milijonų eurų atgauti nepavyks, visgi kalbama, jog kaip „kompensaciją“ šiandienos vyriausybė galėtų tą sumą skirti būtent naujos muzikos mokyklos pastato statyboms. Vertinant bendrovės „Ivabaltė“ 30-mečio šventėje R. Godeliausko ištartus žodžius, kad jis: „gali leisti sau pažadėti, bet žada tik tai, ką gali įgyvendinti“, R. Lymano muzikos mokyklos bendruomenė jau gali planuoti persikraustymą.

„Metų sukaktys“

Rokiškyje šiemet netrūko reikšmingų sukakčių. Vieni jubiliejai – itin „dideli“, kiti – mažesni, tačiau juos švenčiantiems – vienodai svarbūs. Didžiulis džiaugsmas šiemet aplankė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bendruomenę: parapija minėjo 140-ąsias Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios konsekracijos metines. Šios sukakties proga į Rokiškio krašto muziejų buvo atvežta minėtoji paroda „Vytis ir Lelija“.

Ilgaamžiškumu didžiavosi ir Rokiškio dvaro pieninė, skaičiuojanti 100 metų nuo pirmųjų veiklos dienų. Šis jubiliejus itin reikšmingas vienai didžiausių Lietuvos pieno perdirbimo įmonių, „gimusių ir augusių“ Rokiškyje – AB „Rokiškio sūris“, kuri savo atsiradimo istoriją sieja būtent su šios pieninės veikla. O kitąmet bendrovė švęs jau „asmeninį“ 60-metį, tad sukakčių ir vėl bus.

Kiek jaunatviškesnį jubiliejų lapkričio pabaigoje atšventė ir kita itin svarbi Rokiškio krašto įmonė UAB „Ivabaltė“, šiemet skaičiuojanti 30-uosius veiklos metus. Kaip ir dera tokiame amžiuje, gimtadienio šventė buvo itin didinga: su daugiau nei 500 kviestinių svečių, įvairaus žanro muzikos atlikėjais ir net 2 metrų aukščio Lietuvišku šakočiu.

O štai Rokiškio „Rotary“ klubo nariai pažymėjo 20-ies metų veiklos sukaktį. Šventė, lyginant su didžiosios įmonės, buvo kuklesnė, tačiau atliepianti pagrindinę rotariečius vienijančią mintį – dalijimąsi. Į Rokiškio kultūros centre surengtą profesionalios smuikininkės Saulės Kilaitės koncertą sugūžėjo pilna salė klausytojų. 

Rokiškio „Verslo klubas“ sausio mėnesį pasitiko 10-ąjį gimtadienį. Apie tai niekur niekas nekalbėjo, niekas niekur nekvietė, tačiau klubo narių misija rajone matoma ne per rengiamas šventes, o per įgyvendintus gerus darbus bendradarbiaujant su Rokiškio rajono savivaldybe.

„Metų kūrybinės kančios“

Rokiškio Nepriklausomybės aikštės papuošimas šventiniu laikotarpiu. Ne vienerius metus gražiausias metų šventes viena ir vieniša tamsoje sutikdavusi miesto Kalėdų eglė šiemet pagaliau sulaukė kompanijos: girliandomis apipintų šieno kitkų, šalia kurių sutūpė 10 šviečiančių sniego senių, o įvairiomis spalvomis sužibo išpuošti aikštės pastatai. Miesto papuošimu besirūpinanti savivaldybės komanda ne vienerius metus dievagojosi, jog šventinės idėjos kasmet sunkiai „sukasi“ galvoje, ypač, kai tai nėra tiesioginis darbas ir jį atlikti reikia kasdienių darbų ir pareigų sūkuryje. Visgi „kūrybinėse kančiose“ kasmet skęstanti komanda šiemet iš jų „išplaukė“ net labai sėkmingai. Ir dabar, nepaisydami iš dangaus vietoj snaigių krintančių lietaus lašų, aikštėje nuolat sukiojasi šeimos su vaikais, senjorai. Net dirbantieji, skubėdami po darbų namo, nusišypso bent vienam iš 10-ies čia mirgančių sniego senių.

„Metų krizė“

Nelegalūs imigrantai. Kol Nacionalinė žiniasklaida skelbė žinias apie nelegalių imigrantų srautus prie Lietuvos-Baltarusijos pasienio, Rokiškio rajono gyventojai tikriausia net nepagalvodavo pastaruosius išvysti savo kieme. Iki šių metų rugpjūčio, kai pasienio su Latvija teritorijoje po truputį pradėjo daugėti tamsaus gymio asmenų... Iš pradžių vietos gyventojai matė vos vieną-kitą, o rudeniui įsibėgėjus – ir dešimtimis. Orams atšalus dar labiau, imigrantai net nebesislapstė: dienomis vaikščiojo po Juodupės, Obelių miestelius lyg laukdami, kada juos sučiups teisėtvarkos pareigūnai ir, galų gale, suteiks šiltą pastogę. Būta net atvejų, kai rajono miškuose sušalę vargšeliai patys prisistatė į Rokiškio rajono policijos komisariatą.

„Metų blyksnis“

Ignotas Adomavičius ir jo, kaip Kultūros ministro, vaidmuo. Aštuonios dienos – būtent tiek rokiškėnams labai gerai žinomas I. Adomavičius dirbo Kultūros ministru. 2024-ųjų rinkimuose pirmą kartą laimę patekti į Seimą Rokiškio apylinkėse mėginusiam kandidatui to padaryti nepavyko (nepaisant faktų, jog nurungė Rokiškyje puikiai žinomus politikus: Antaną Vagonį, Gintarą Girštautą ar Vaidą Kužiulį ir pateko į antrąjį rinkimų turą). Visgi praėjus vos metams, be jokių rinkimų, I. Adomavičius atsidūrė net ne Seime, o – ministerijoje. Deja, šalies kultūros sektoriaus atstovams paskelbus streiką, susibūrus į mitingą, nukreiptą prieš naujojo ministro atstovaujamą partiją „Nemuno aušra“, šis atsistatydino. Trumpas, bet ryškus, I. Adomavičiaus karjeros blyksnis, kuris iš esmės dar nesibaigė: užleidęs ministro kėdę jis liko dirbti Remigijaus Žemaitaičio patarėju kultūros klausimais. Įdomu, ar taip pat ryškiai I. Adomavičius sužibės 2027-aisiais vyksiančiuose Rokiškio rajono mero rinkimuose, kuriems „ruoštis“ jau buvo pradėjęs iki gaudamas Ministro portfelį. 

„Metų (ne)praradimas“

Mindaugas Petkevičius pasitraukė iš Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos (RRŪS) pirmininko pareigų. Partijos kolegų siūlymu, be abejo – savo noru, pavasarį antrai RRŪS pirmininko kadencijai perrinktas M. Petkevičius spalio viduryje turėjo atsistatydinti iš pareigų, nes tapo Lietuvos Žemės ūkio ministro Andriaus Palionio patarėju. Politiniu pasitikėjimu grįstas pareigas gavęs rokiškėnas šį pokytį įvardijo kaip naują laiptelį, ant kurio atsistojus atsiveria platesnės galimybės dar labiau tobulėti. Kol kas, laimė, M. Petkevičius paliko tik RRŪS pirmininko postą, bet ne Rokiškio kraštą.

„Metų skaičius“

3 135 tai – 2025-ųjų Rokiškio skaičius. Jį Lietuvos rekordų agentūros atstovai gegužės 17 d. įrašė į Lietuvos rekordų knygą, kai pirmą kartą šalies istorijoje buvo užfiksuotas didžiausias vienoje vietoje pieną degustuojančių žmonių skaičius. Europos muziejų naktis Rokiškyje šiemet buvo išskirtinė: jos metu buvo švenčiamas Dvaro pieninės 100-metis, o bendradarbiaujant su AB „Rokiškio sūris“ bendrove, rokiškėnai išsikėlė tikslą – dar kartą tapti istorijos dalimi ir pasiekti niekada iki tol nesiekto rekordo. Net ir nelabai pieną mėgstantys, dėl bendro tikslo, rankose laikė stiklinaites su šlakeliu pienelio. Krašto muziejaus prieigose susirinkę 3 tūkst. 135 žmonės dvi minutes siurbčiojo AB „Rokiškio sūris“ savanorių išdalintą pieną, kurio tądien kraštiečiai iš viso išgėrė apie 200 litrų.  

„Metų vienybė“

Lapkričio 6 d., „Pyragų dienos“ vienybė. Rokiškio įstaigos ne vienerius metus vykdė „Pyragų dienos“ akciją, tik niekada ši akcija nebuvo tokia vieninga, kaip šiemet, kai visis – kepę, nešę ir skanavę saldėsius aukojo vienam tikslui, vienam paramos ir labdaros „Gėrio glėbyje“ fondui. Jo įkūrėja Renata Dilienė visą Rokiškį suvienijo dviejų mergaičių norų išpildymui.   

„Metų avansinis apdovanojimas“

Rokiškio Kūno kultūros ir sporto centro (KKSC) stadionas, kurio rekonstrukcijai skirta daugiau nei pusantro milijono eurų (1,7 mln. Eurų, iš kurių Sporto rėmimo fondas projektui skyrė 500 tūkst. eurų finansavimą, o didžiąją dalį sumos dengia Rokiškio rajono savivaldybė). Centro direktorius Tadas Stakėnas neslėpė, kad pradėjęs eiti vadovo pareigas ilgokai „pratinosi“ prie tos juodos dėmės (ypač tamsiuoju metų sezonu) šalia darbovietės. Tačiau vos per metus iš vienos tamsiausių miesto erdvių stadionas tapo kone labiausiai šviečiančiu infrastruktūros objektu (čia buvo įrengta itin daug ir galingų lauko apšvietimo stulpų) mieste. Oficialus stadiono atidarymas dar neįvyko, nes neįvyko ir oficialus jo „pridavimas“ – vis dar trūksta plono sluoksnio guminės dangos dviejose krepšinio aikštelėse, tačiau miestelėnai ir be iškilmių „atrado“ puikiai paruoštus, minkštus bėgimo takelius, o Nacionalinė sporto agentūra už įgyvendintą projektą KKSC jau ir apdovanojo nominacijoje „Atviriausias bendruomenei sporto infrastruktūros projektas“.

„Metų sutaupymas“

Akcinė bendrovė (AB) „Rokiškio komunalininkas“ į Uždarąją akcinę bendrovę (UAB) „Rokiškio komunalininkas“. Balandžio mėn. Rokiškio rajono taryba patvirtino šias pertvarkas, nes turi didžiausią akcijų paketą – beveik 91 proc. Niekas neslėpė, kad viena pagrindinių virsmo priežasčių – finansai – pertvarkius bendrovę per metus ketinama sutaupyti daugiau nei 60 tūkst. eurų, kurie dabar išmokami valdybos narių mėnesiniam atlygiui ir galėtų būti panaudoti bendrovės poreikiams. Be to, AB pavertus į UAB, bus pereita prie efektyvesnio ir paprastesnio bendrovės valdymo modelio.

„Metų meilės istorija“

Rokiškio rajono mero Ramūno Godeliausko ir jo išrinktosios Oksanos Narbutienės (po vestuvių – Godeliauskienės) vestuvės. Pora sąžiningai išlaikė senovinius lietuvių papročius bei tradicijas ir susituokė praėjus metams po 2024-ųjų vasarą už Atlanto įvykusių sužadėtuvių. Gražios meilės istorijos visada masina žmones, tad ir ši sulaukė itin daug rokiškėnų dėmesio: socialiniame tinkle „Facebook“, kur pora noriai dalijasi savo gyvenimo momentais, juos lydi ne po vieną šimtą skirtingų žmonių reakcijų. Nuo visuomenės sužadėtiniai neslėpė ir savo vestuvių ceremonijos, visgi pasiūlymo (išsakyto rimtai ar juokais) vestuvių dieną šalia santuokos vietos – Rokiškio Šv. Juozapo koplyčios – įrengti ekranus ir apeigas transliuoti plačiajai auditorijai jaunavedžiai nepriėmė: privačią šventę pasiliko sau, su tradicine galimybe atėjusiems pasveikinti po ceremonijos.

„Metų dvikova“

Kuris – kurį? Panašūs svarstymai sukosi rokiškėnų mintyse stebint Rokiškio Kūno kultūros ir sporto centro (KKSC) direktoriaus Tado Stakėno bei rajono mero Ramūno Godeliausko rudeninę „kovą“ dėl naujosios Rokiškio arenos atidarymo renginio. Paprasta istorija įgavo nepaprastą – ambicijų – prieskonį. Merui paviešinus žinią, jog jo žadėtas arenos atidarymo renginys – dviejų LKL komandų rungtynės – Rokiškio miesto gimtadienio šventinių renginių gausoje neįvyks dėl KKSC bendruomenės laiku neatliktų arenos įrangos viešųjų pirkimų, centras vos per savaitę paskelbė visai priešingą žinią – rungtynės bus! Tiesa – kiek kitokios, nei žadėjo rajono vadovas, tačiau leido suprasti, kad arenos durys pagaliau bus atvertos. Savo ruožtu savivaldybė iš karto išplatino paneigimą, o galų gale – netruko ir atsiriboti nuo „...KKSC eksperimentų“. Juoda katė perbėgo dviejų vadovų kelią, tačiau KKSC yra savivaldybės biudžetinė įstaiga, o vadovas – pavaldus rajono vadovui, tad nori nenori kalbėtis ir spręsti situaciją buvo būtina. Ir kompromisas aptiktas: rungtynės įvyko, tačiau tai nebuvo įvardijama kaip arenos atidarymo renginys, o, tiesiog, kaip varžybos naujojoje arenoje.

„Metų įvykis“

Rajono mero ir direktoriaus „dvikova“ pasibaigė tuo, kad abiejų vadovų norai buvo patenkinti: sporto centras, kaip priklauso sporto centrui, miestelėnams padovanojo sportinę šventę – pakvietė į tarptautines krepšinio varžybas, o rajono savivaldybė, kaip priklauso savivaldybei – surengė iškilmingą naujojo pastato atidarymo ceremoniją su gausybe kviestinių aukšto rango svečių, orkestru ir raudono kaspino kirpimu. Rezultatas – miestas didžiuojasi turintis net 10-ies milijonų eurų vertės daugiafunkcį centrą, kuriame jau sužaistos kelerios aukštesnio lygio krepšinio varžybos, tarptautinis „Cornhole“ lygos turnyras, įvyko ir jubiliejiniai „Verslo aitvarų“ apdovanojimai su ištaigingu furšetu...

Be abejo, kur kas daugiau gražių idėjų įgyvendinta, iniciatyvų ir darbų per 2025-iuosius buvo nuveikta, o kiekvienas gyventojas gali išskirti sau artimiausią ar gerbūvį, jo manymu, labiausiai pagerinusį... Deja, visiems jiems išvardinti jau pritrūko laikraščio puslapių, tačiau tai vertiname kaip gerą ženklą ir linkime, kad 2026-aisiais skaičiavimo būtų dar daugiau.