Kariai savanoriai sveikino laisvės kovotojus (4)

Gegužės 21-oji – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 506-oji kuopa šia proga pasveikino keturis Rokiškio rajono laisvės kovotojus. Tiek, istorikų duomenimis, jų yra likę mūsų rajone. Žmonėms, stojusiems tėvynės ginti juodžiausią  valandą, nebijojusiems vardan laisvės rizikuoti savo gyvybėmis, padėkas skyrė Seimo narys Raimundas Martinėlis.

Ligoninės palatoje – partizanų dainos

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 506-oji kuopos kariai Rokas Turkevičius, Domas Misiūnas, Nerijus Kralikas bei Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėja istorikė Lina Dūdaitė-Kralikienė sveikinti partizano Kosto Siniausko vyko į rajono ligoninę: neseniai senoliui sušlubavo sveikata. Tačiau ir ligoninės lovoje jis nestokojo geros nuotaikos ir entuziazmo. O su jį aplankusiais svečiais norėjo pasidalinti tuo, kas tomis mirtino pavojaus akimirkomis drąsino ir teikė vilties: partizanų dainomis. Jos, kupinos romantikos, šeimos ir namų ilgesio. Jos šildo K. Siniausko širdį ir šiandien. Jis neslėpė džiaugsmo šiandieninių karių dėmesiu: juk partizanai yra karių savanorių pirmtakai. „Ir jūs savo noru einate ginti tėvynės, ir mes savo noru ėjome“, – sakė jis. Deja, slopstant partizanų kovoms, jam teko priimti sunkų ir skaudų sprendimą – padėti ginklą ir legalizuotis.

Ir po tiek metų atmintyje – lemtingojo mūšio akimirkos

Rokiškėnas Jonas Girčys, šiemet įžengęs į 93-čiuosius metus, guvus ir energingas. Nors ir pasiskundė silpnėjančia sveikata, tačiau tuoj prisipažino, kad dar nestokoja veiklos ir daug dėmesio skiria savo pomėgiui – bitininkystei. Apie laisvės kovas Rokiškio krašte jis žino daug: kovojo Kazimiero Jurevičiaus-Dobilo būryje, vėliau buvo tarp Balio Vaičėno būrio partizanų. Laisvės kovos aktyviam, patriotiškam jaunam žmogui buvo natūralus pasirinkimas. Juk J. Girčys buvo aktyvus šaulys, šaulių būrio vado pavaduotojas. Ir Laisvės kovų sukūryje jis greitai tapo skyriaus vadu, atsakingu už dešimties žmonių būrį. Jis iki šiol iki smulkiausių detalių prisimena Beičių miške įvykusį susidūrimą su sovietine armija: ginklus, įtvirtinimus, ginklo draugus ir priešus.  Miške buvo maždaug šimto žmonių partizanų būrys. Stovyklavietė įtvirtinta, partizanai išsikasė apkasus. Ginkluotės irgi buvo nemažai: kulkosvaidžiai, minosvaidžiai. Tik savanorio Roko Turkevičiaus paklaustas, kaip pavykdavo apsirūpinti amunicija, laisvės kovotojas neslėpė: šovinių trūko, juos partizanai labai brangino ir į priešą šaudavo tik žinodami, kad pataikys…

Taigi, tą lemtingą vasaros rytą J. Girčys stovėjo sargyboje. Tolumoje išgirdęs sunkvežimių motorų gaudimą, jis šoko žadinti ir rikiuoti į apkasus kovos draugus. Mūšis buvo ilgas ir sunkus. Neįveikę partizanų, sovietai bandė persigrupuoti. Tuomet, ginklams nutilus, J. Girčys išgirdo, kaip dejuoja sužeisti priešai. Persigrupavo ir partizanai: jie sovietų kariuomenę apėjo iš šono ir atidengė ugnį. Patyrę nemenkų nuostolių, sovietai pasitraukė. J. Girčys prisipažino, kad ir dabar dažnai tebegalvoja apie tą mūšį. „Galvoju, kad buvo galima dar kitaip apeiti sovietinę kariuomenę“, – sakė jis.

Po to sekė kitas laisvės kovų etapas: būriai smulkėjo, partizanai slaptavietėmis rinkosi bunkerius. Antai, išgirdęs apie tai, kad sovietai seka vieną slaptavietę, J. Girčys nusprendė perspėti partizanus. Tik kaip prasmukti pro šnipus? Teko vilktis suknelę ir rištis skarelę. „Moteris“ nesukėlė įtarimų ir pranešė partizanams, kad metas ieškoti kito prieglobsčio.

O nuslopus laisvės kovoms J. Girčiui teko sunkus išbandymas – jis buvo įkalintas Intos lageryje. Darbas anglių šachtose, skurdus maisto davinys sekino kalinius: mirtingumas buvo milžiniškas. J. Girčiui išgyventi padėjo ne tik begalinis darbštumas, bet ir iniciatyvumas: atlikdamas už prižiūrėtojus pavojingą anglių šachtos gręžėjo-sprogdintojo darbą, jis užsidirbdavo papildomo maisto. Jį pasidalindavo su likimo draugais. „Negi aš vienas valgysiu, o visa brigada žiūrės?“ –  sakė jis.

Išgelbėjo jaunystė

Laisvės kovotojas Albinas Kazulėnas liepą švęs 91-ąjį gimtadienį. Gegužės 21-ąją jis svečių nelaukė: išvažiavo į bažnyčią. Todėl grįžusio iš sekmadieninių pamaldų jo laukė staigmena – sveikintojai. A. Kazulėnas neslėpė džiaugsmo, kad jo laisvės kovų patirtis yra svarbi šiandieniniams kariams. Jis pasakojo, kad tą lemtingąją 1944-ųjų vasarą iš esmės pasikeitė jo gyvenimas. „Vieną dieną buvo vokiečiai, kitą užėjo rusai. Gavau šaukimą į sovietinę kariuomenę. Tą dieną pasibaigė mano trumpa jaunystė. Kaip ir daugelis mūsų kaimo vyrų, vietoj kariuomenės pasirinkau laisvės kovas: kartus su draugais išėjau į mišką“, – pasakojo A. Kazulėnas.

Jo kova truko neilgai, vos po poros mėnesių jis pateko sovietinei armijai į nagus. Nuosprendis žiaurus: Vorkutos lageris. Dabar nedidelio ūgio guvus senukas sako sveriąs kiek daugiau nei 70 kg, o tada, lageryje jis, jaunuolis, svėrė kiek daugiau nei 30 kg. Badas, nuolatinis badas. Ligos, nepakeliamas darbas. Anglies kasykloje buvo maža dienų, per kurias neįvykdavo mirtinų nelaimingų atsitikimų. Tokia didelė buvo laisvės kaina… A. Kazulėnas mano, kad išgyventi jam padėjo jaunystė: stiprus, likimo smūgių ir ligų nepažeistas organizmas. Nes vyresni kaliniai tokių baisių sąlygų tiesiog neištverdavo…

Aplankysime kitą kartą

Kariai savanoriai vyko į Obelius sveikinti Rokiškio krašto garbės piliečio Andriaus Dručkaus.Tačiau pasibeldus į Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose duris, A. Dručkus jų neatvėrė. Pasirodo, jis išvykęs į Anykščius, į šventinius Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginius. Jį kariai ir Seimo nario komanda aplankys artimiausiu metu.