Kultūrininkai streikavo visoje Lietuvoje, bet išsiskyrė Rokiškis: tik čia apsilankė buvęs Kultūros ministras I. Adomavičius (0)

Kultūros bendruomenės streikas sekmadienį vyko daugiau nei 300-uose skirtingų Lietuvos vietų, dar virš 30 lietuvių bendruomenių būrėsi kitose pasaulio valstybėse. Vis tik Rokiškis šioje masėje buvo išskirtinis, nes tik pas rokiškėnus minioje buvo galima sutikti didžiulį ažiotažą Lietuvoje sukėlusį asmenį – vos 8 dienas ministro poste išbuvusį partijos „Nemuno aušra“ atstovą, paskirtąjį ir jau pasitraukusį Kultūros ministrą Ignotą Adomavičių.

„Rokiškio Sirena“ yra laisva kalbėti(s) su visais, kaip ir tądien savo poziciją gynusi kultūros bendruomenė ar bet kuri kita bendruomenė Lietuvoje, tad streike pasirodžiusiam I. Adomavičiui uždavė keletą klausimų: kaip jis pats žiūri į šią iki raudonumo „užvirusią“ situaciją ir kodėl nusprendė pasirodyti ten, kur jo niekas nelaukia...

– Kodėl Jūs čia? Juk atsistatydinot iš Ministro pereigų, nebeprivalote nieko taikyti, jungti.

– O kaip aš į Rokiškį galiu neatvažiuot? Man čia – svarbiausia vieta: buvo Seimo rinkimų štabas. Atvažiavau iš tiesų pažiūrėti, kaip jums čia sekasi, kokių politinių partijų čia „suvažiavimas“ yra, kiek iš tikrųjų kultūros žmonių, kurie protestuoja, kokias problemas kelia.

– Na, juk visi aiškiai deklaruoja, kad protestas ne prieš Jus asmeniškai, o prieš „Nemuno aušros“ partiją ir faktą, kad jai priklauso Kultūros ministerija.

– Tai jau supratau, pasakė – prieš partiją. Bet rinkimai įvyko, koalicija sudaryta ir aš suprantu, kad koalicijos sprendimų nepakeisi. Tai jums su savo asamblėja reikia kreiptis į vyriausybę, pradėkit diskutuoti ir gal tikrai sukursit kokią naują formą, kai dalis visuomenininkų dalyvaus koalicijos formavime. Gal atsiras kažkokia visuomeniška koalicija, bet kaip ją legitimizuoti, aš net neįsivaizduoju. Tikrai girdėjau tokią idėją, kad norėtų pakeisti visą politinę eilutę, bet tada turėtų ir kažkokią naują demokratinę formą rinkiminę sugalvoti.

– Ar Jūs čia matote protestą prieš pačią demokratiją?

– Aš matau čia labai daug politinių partijų atstovų iš politikos. Taip, kultūrininkų tikrai matau, yra ką pažįstu, bet labiau matau politizuotos kultūros. Aš nelabai palaikau tą politizuotą kultūrą. Aš pasisakau labiau už kultūrą kultūroje, o ne politizuotą kultūrą. Nes kur dingo kiti žmonės? Pažiūrėkite, susirinko 35 žmonės...

– Manau, suskaičiuotume kur kas daugiau – mažiausia 50 ...  

– Na, sakykime, yra 50.

– Paklausiu apie Jus: turėjote viešai slaptą, ar jau ir nebeslaptai viešą ambiciją siekti Rokiškio mero posto artimiausiuose rinkimuose. Jau ir kampaniją „lengvą“ pradėjot, o dabar užvirė tokia „košė“. Ar negalvojat, kad, liaudiškai tariant, „susidirbot“ su išėjimu į Kultūros ministrus? Ar visgi viliatės spėti per likusį laiką vėl uždirbti balsų?

– Rinkimai yra geriausia apklausa. Tą rinkiminę apklausą mes vykdysim rinkimų metu, tad kaip ten bus, dar matysim. Manau dabar anksti kalbėti ar tai buvo „į pliusą ar į minusą“. Aš galvoju, kad visą laiką viskas yra tik į pliusą. 

– Juk sakoma, kad „Bloga reklama irgi yra reklama“, kartais suveikianti dar net geriau.

– Netgi taip, netgi taip, nesiginčiju.  

– Per praėjusią savaitę – 8 darbo dienas – patyrėte didelį spaudimą iš visų pusių. O kaip ten viduje, ministerijoje?  

–  Taip, iš tikrųjų spaudimas buvo stiprus: ir iš visuomenės, ir iš žiniasklaidos, bet buvau nustebęs, kaip puikiai fokusuojamas darbas pačioje ministerijoj. Ten – jokio spaudimo, jokio pasipriešinimo ir su komanda galima labai lengvai dirbti. Noriu dar kartą pagirti komandą, perduoti ministerijos darbuotojams kuo geriausius, nuoširdžiausius sveikinimus ir linkėjimus. Jie – profesionalai savo srityje ir su tokiais žmonėmis lengva formuoti dialogą. Mes galėjome tikrai daug padaryti toliau. Aš nėjau ten kažko stabdyti, o kaip tik žiūrėti, kad būtų tęsiami darbai. Nes iš pačių darbuotojų pradėjęs darbą išgirdau, kad dažnai naujai atėję politikai keičia, perkeičia sistemą, o dideli, grandioziniai darbai tada būna padėti į šoną. Jie minėjo keletą tokių darbų, susijusių su, pavyzdžiui, daugiafunkciniais centrais, kurie buvo kuriami, bet paskui „numesti“ ir nebuvo iki galo pritaikyti, nėra gerai įgalinti veikti. Ta vadinamoji nacionalinė darbotvarkė, kuri bus formuojama iki kitų metų liepos 1 d., ji galbūt padės susisteminti visą kultūros barą Lietuvoje. Juk kalbant apie kultūrą, turime apimti plačiai: nuo muzikos iki kultūros paveldo. Dabar teko prisiliesti prie įstatymo, kuris palengvins dalią kultūros paveldo savininkam, prižiūrėtojom, tvarkytojams: bus viskas labiau susisteminta ir palengvins visus žingsnius valdant kultūros paveldą. Po įstatymo priėmimo spalio 9 d. mes galėsime atskirti dalį paveldo – iš 27 tūkst. Lietuvoje esančių paveldo objektų, apie 2,5-3 tūkst. keliaus į savivaldybes ir bus pavaldūs tiesiai savivaldybėms. Tie, kurie turi privačius paveldo objektus, galės vieno langelio principu priduoti dokumentus, nebereikės eiti atskirų KVAD (KVAD – kultūros paveldo vertybių sertifikatas) laiptelių – nereikės tiek ilgai laukti, nes viskas labai užsitęsia.

– Turit minčių, planų, bet Jūsų kompetencija buvo stipriai abejojama.  

– Tai matysim kaip seksis kitiems. Labai gerai, kad lieka ministerija „be galvos“, nes dabar kaip tik yra planuojamas valstybės biudžetas ir kas pakovos už mūsų Kultūros ministerijos biudžeto dalį? Ta kova turi būti paremta argumentais, bet vienam žmogui įsigilinti ir į švietimą (Kultūros ministeriją laikinai kuruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė – aut. past.), ir į kultūrą bus daug sudėtingiau. Tai čia yra tokie situacijos spąstai...

– Kaip vertinate streiko pagrindą, kad ne „Nemuno aušrai“ Kultūros ministerija?

– Aš manau, čia visiškai politizuota situacija. „Nemuno aušra“ čia ne prie ko. Baimės, kuriuos sukeltos, yra dirbtinės, sukeltos propagandinės, neteisingos žiniasklaidos. Tiesą sakant labai stipriai susidūriau su neteisybe. Aš tos neteisybės norėčiau matyti mažiau ir, galbūt, tikrai galvojantys, kad „Nemuno aušra“ negali valdyti Kultūros ministerijos, klysta, nes net neleido pabandyti. Bet, galbūt, dar viskas prieš akis.

– Ar šioje situacijoje su partijos lyderiu Remigijumi Žemaitaičiu bent vienu sakiniu esat kalbėję, svarstę, gal iš tikrųjų vertėtų dar kartą apsikeisti ministerijomis su koalicijos partneriais?

– Nebuvo kada man svarstyti su Remigijumi ką su kuo keisti... Aš atėjau į ministeriją ir turėjau viską susirinkt, ką tik įmanoma, kad kuo greičiau prasidėtų realūs darbai. Dirbdavau nuo septintos valandos ryto iki septintos vakaro ir net ilgiau. O jeigu dar koks renginys išpuldavo, kaip, pavyzdžiui, Varėnoje (rugsėjo pabaigoje Varėnoje vyko Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis – aut. past.) ir ten reikėjo nulėkti, pasirodyti, kad vis tiek yra Ministras, kuris gyvas...

– Bet Jūsų ten nelaukė.

– Bet ten yra Kultūros ministro apdovanojimas, kurį ministras ir įteikia. Tądien aš buvau institucijos atstovas, buvau ministras, ir aš turėjau kaip institucija važiuoti. Galbūt kažkam nepatinka ir šalies Prezidentas, bet Prezidento institucija visiems turi tikti ir patikti. 

– Visomis šiomis situacijomis žiūrėjo, kiek esate stiprus, kiek išlaikysit, ar turėsit „stuburą“, ar pavyks Jus „sulaužyti“?

– Aš gal nesakyčiau, kad buvo manęs laužymas. Nes kaip suprantu, ši problema, kuri yra, yra ne mano, o vyriausybės. Tad pagalvojau, kad jei per mane bando „eiti“, tai aš pasitrauksiu ir pažiūrėsiu, kaip bus be manęs. Ir vis tiek matau šiandien čia susirinkusius kultūros darbuotojus, kurie šneka, bendrauja. Gal kažką tikrai sugalvos gero ir įdomaus. Gal prisijungs visi paskui prie „Nemuno aušros“ partijos (juokiasi – aut. past.).

– Įtariu, žinokit, kad nelabai, nes bent jau kol kas visi čia susirinkę yra nusiteikę prieš „Nemuno aušrą“.

– Yra posakis: „Niekada nesakyk niekada“... Visko gali būti, nes juk dar sakoma, kad „Nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis“.

– Ačiū už pokalbį.