Mokytojo dieną pasitinkant: nuo kaltininko dėl rezultatų iki linksmintojo (0)

Spalio 5 dieną, trečiadienį, Rokiškio rajono pedagogų bendruomenė minės Tarptautinę mokytojų dieną. Ta Rokiškio rajono savivaldybė jiems dovanoja šventinį koncertą, kuris tądien 17 val. vyks miesto kultūros centre.

Mintimis apie tai, kaip mūsų krašto švietimiečiai pasitinka savo profesinę šventę pasidalino Aurimas Laužadis, Rokiškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas, Dainora Mineikienė, Juodupės gimnazijos direktorė, Erikas Gaigalas, Rokiškio Juozo Tumo Vaižganto gimnazijos istorijos mokytojas, rajono profesinės sąjungos vadovas ir Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jolanta Augulienė.

Drastiškai sumažėjo

Ilgametis Savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas A. Laužadis prisipažino, kad Tarptautinę mokytojų dieną pasitinka su kartėliu, nes rajone gyvavo daug mokyklų, jautėsi gyvybė, o dabar ratas labai siaurėja.

„Anksčiau mūsų kaimų ir miestelių mokyklos atrodė tokios didelės, o paskutiniai norminiai aktai rodo, kad ir didelės gimnazijos traukiasi, todėl ir joms neberamu gyventi. Pastebėjau, kai prasideda reorganizacijos nuo viršaus, labai greit mokyklos išnyksta. Ta vieta nesmagi. Nors mokyklose mažėja mokinių skaičius, tačiau švietimo įstaigose didėja mokinių skaičius, kuriems ugdyme turi padėti pagalbos specialistai. Jeigu dar iki 1992 metų mūsų rajone per metus gimdavo apie 670 vaikų, o dabar pirmokų būna tik apie 200, abiturientų išleidžiame apie 240. Įsivaizduokite, kiek ženkliai sumažėjo vaikų skaičius“, – kalbėjo A. Laužadis.

Formuoja nuomonę

Pašnekovas atviras, pyksta jis ant žiniasklaidos ir visų tų, kurie visuomenėje formuoja neigiamą nuomonę apie pedagogus.

„Kai tik kas blogo Lietuvos mokykloje nutinka, iškart kaltinami visi mokytojai, kurie neva dirba blogai. Įsivaizduokite kiek yra mokinių. Juk natūralu, kad vienur ar kitur tikrai kažkas atsitiks, bet negalima vieno žmogaus nuodėmės mesti ant visų mokytojų“, – kalbėjo A. Laužadis.

Pasak jo, kitas dalykas tas, kad dažnai kalbama, jog mokinio rezultatai priklauso tik nuo mokytojų, todėl jie kalti, kad vaikas blogai mokosi, tačiau juk ugdymo procese dalyvauja keliese: mokytojas, mokiniai, tėvai – ir ne visada problemas gali išspręsti vienas mokytojas.

Pateisinama pertvarka

„Visuomenėje formuojama štai tokia kita nuomonė, kad kaimo mokyklose blogesnis ugdymas. Ar tikrai taip yra? Sakoma, jog kaimo mokyklose blogesni abiturientų egzaminų rezultatai ir dėl to jas reikia naikinti, nes ten prastas ugdymas. Taip pateisinama mokyklų tinklo pertvarka. Jau yra reorganizuotų kaimo mokyklų, kai dalis vaikų suvežama į Rokiškį autobusiukais. Paimkite šių mokinių, besimokančių mieste, rezultatus ir palyginkime su kaimo mokyklų rezultatais, o tada pamatysime ar vaikui pradėjus mokytis miesto mokykloje, jo rezultatai tikrai yra geresni. Buvo pas mus eksperimentas, kai poros miestelių klases veždavo į Rokiškį, tačiau po poros metų paaiškėjo, kad šių mokinių rezultatai nepagerėjo, o likusieji miestelių mokyklose padarė ryškią pažangą“, – pasakojo A. Laužadis.

Nelieka vietos

Kasmet vyksta masinis mokinių mažėjimas, o tai sukelia dar vieną problemą, nes nebelieka galimybių priimti jaunus pedagogus į darbą. Pasak pašnekovo, mažiau vaikų, mažiau pamokų, todėl tie, kurie lieka dirbti, pasidalina darbo krūvį, todėl jauniems pedagogams nebelieka darbo vietų. Rokiškio rajono mokyklose, kai jauno mokytojo stažas siekia iki 4 darbo metų yra tik 5 pedagogai. Šiuo metu Rokiškio rajone vidutinis mokytojo amžiaus vidurkis yra 53 metai, vaikų darželiuose – 49 metai.

„Manau, kad mokytojo prestižas dėl visų išvardintų priežasčių gerokai smuktelėjo. Galėtume jaustis normaliai, kai matysime, kad teisininkų, medikų ir mokytojų prestižas bus panašus. Mano nuomone, didžiausias rodiklis yra stojančiųjų į šias specialybes konkursas, kai bus sąlygos panašios, tada ir būsimų pedagogų skaičius bus panašus“, – sakė A. Laužadis.

Linkėjimas kolegoms

Tarptautinės mokytojų dienos proga Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas kolegoms linki savo įstaigose jaustis saugiai ir pilnavertiškai.

„Kad reiškiamos iniciatyvos būtų pastebimos ir skatinamos įstaigos vadovų, kad turėtumėte savo veikloje vietos kūrybiškumui, idėjų realizavimui, kas, mano nuomone, suteiks Jums darbe gerų emocijų ir ves prie gerų akademinių rezultatų“, – linkėjo A. Laužadis.

Prisiminti savo laikus

Ketverius metus Juodupės gimnazijai vadovaujanti Dainora Mineikienė rajono švietimo sistemai atidavė 25-erius metus. Per tą laiką jai teko dirbti ir pradinių klasių mokytoja, ir Kavoliškio darželio-mokyklos direktore, taip pat ragavo ir socialinio darbuotojo duonos, kuomet rūpinosi socialinės rizikos šeimomis.

„Visada švietimas man buvo labiau prie širdies, nors per tą laiką viskas jame sparčiai keitėsi. Su mokytojais esu diskutavusi ta tema. Pirmas vaizdas toks, kad mokiniai dabar blogesni, bet visada prašau prisiminti savo laikus mokykloje ir kokie mes buvome, kaip elgėmės. Tiesą sakant, mes krėtėme daugiau negerų išdaigų, negu dabartiniai vaikai. Skirtumas tas, jog mes viską darėme tyliai, už akių, o dabar vaikai yra drąsūs ir atviri, todėl dažnai savo mintis išsako į akis“, – su šypsena kalbėjo D. Mineikienė.

Iškloti į akis

Į klausimą kuris iš šių dviejų variantų yra geresnis, pašnekovė atsakė, kad vis tik geriau viską iškloti tiesiai į akis. Nors kiekvienam maloniau girdėti tik malonius atsiliepimus, bet ji visada gerbia drąsius žmones, kurie nebijo sakyti savo nuomonę į akis. Kiekvieną vaiką mokytojas turi priimti kaip asmenybę, jį išklausyti, rasti kompromisus ir kalbėtis kaip su suaugusiu.

„Be abejo, tokiu atveju mokytojui tenka nepaprastas iššūkis, nes reikia daugiau psichologinių žinių, kantrybės. Pastebiu, kad pastaruoju metu mūsų pedagogams, bendrąją prasme, labai trūksta psichologinių ir specialių žinių, ypač kaip dirbti su emocinių sutrikimų turinčiais vaikais. Tiesą sakant, mano kartos ir vyresni mokytojai, tų žinių beveik neturime, nes to mūsų neruošė, o į mokyklas ateina visai kita karta vaikų, su kuriais jau reikia dirbti visai kitaip“, – atviravo D. Mineikienė.

Nebedrasko akių

Nepaisant kylančių kartų iššūkių mokyklos vadovė tikina, kad dabar mokykloje dirbti labai įdomu, nes vaikai yra atviri, turi savo nuomones, su jais galima kalbėtis, diskutuoti.

„Mes mokykloje buvome bailiai, kalbėdavome ir mokytojams už akių krėsdavome nesąmones arba, jei išdrįsdavome išsakyti savo nepasitenkinimą ar nuomonę, būdavome apkaltinti ,,akių draskymu“. O dabar, kai mokinys reiškia savo nuomonę, atrodo savai suprantamas dalykas ir niekas nebesako, kad vaikas „akis drasko“. Tai šioje vietoje įvyko didžiulis lūžis ir pasikeitimas“, – atviravo D. Mineikienė.

Mokytojai irgi mokosi

Pasikeitė ne tik mokinių ir mokytojų tarpusavio bendravimas. Pastaruoju metu pedagogai turi ir mokytis sparčiau, negu mokiniai. Atėjusios modernios skaitmeninės technologijos, taip pat užklupusi COVID-19 krizė privertė mokytojus žengti koja kojon su užgriuvusiomis permainomis ir dorotis su iškilusiais iššūkiais.

„Žinoma, šie pasikeitimai yra labai dideli, nors kasdien to ir nepastebime, bet apimant ilgesnę laiko atkarpą mokykloje įvyko daug didelių pasikeitimų, vykstančių itin sparčiai. Kai kuriuos mokytojus toks tempas vargina, nes jie norėtų ramesnio darbo, leidžiančio labiau susikaupti ir įsigilinti į savo dalyką. O dabar reikia pastoviai keistis ir prisitaikyti, užmigti nėra kada, nes turi nuolat tobulėti, neatsilikti nuo jaunimo ir šių dienų tendencijų. Iš vienos pusės, tai labai įdomu, nes neleidžiama mokytojui „pasenti“, bet, iš kitos pusės, tai ima varginti, nes nuolat jaučiama įtampa. Dėl to dalis mokytojų ir pabėga iš mokyklos, nes neatlaiko tokio tempo“, – kalbėjo D. Mineikienė. 

Labiau matomi

Šiuo metu Juodupės gimnazijoje dirba 30 pedagogų. Pusė jų yra vietiniai, kita pusė važinėja iš Rokiškio. Čia mokosi 218 mokinių. Pašnekovę džiugina, kai vaikai ne tik noriai mokosi ar pasiekia gerų rezultatų, bet ir kai patys rodo iniciatyvas, dalyvauja renginiuose, projektuose, siūlo iniciatyvas ir pilietines bei visuomenines idėjas.

„Tikrai negaliu pasakyti, kad miestelių ir kaimų mokyklų mokinių lygis yra žemesnis ir rezultatai prastesni. Jeigu vaikas nori mokytis, jis gerai mokosi ir pasiekia daug bet kokioje, kaimo ar miesto, mokykloje. Pas mus šiemet ir šimtukas iš valstybinių egzaminų buvo, kaip ir kitose rajono mokyklose. Mano nuomone, mažesnėse mokyklose vaikams sukuriama jaukesnė atmosfera, mokiniai labiau matomi ir kiekvienas gauna daugiau dėmesio, nei didelėje mokykloje“, – sakė D. Mineikienė.

Organiškas darinys

Gimnazijos direktorė atvira, tiesa, kad galbūt mažesnėse rajono gimnazijose mokosi daugiau vaikų, turinčių emocinių sutrikimų ar specialiųjų poreikių, tačiau lygiai tokia pati tendencija pastebima ir miesto mokyklose.

Į klausimą kokią ji mato mažų miestelių mokyklų ateitį, gimnazijos vadovė šypteli, kad ji šiuo klausimu yra optimistė.

„Galvoju, kad mokykla turi gyvuoti organiškai ir negali būti specialiai naikinama, kol yra mokinių. Jeigu vaikai nori, jie patys važiuoja mokytis į rajono centrą, tačiau yra ir nemažai mokinių, kurie mokosi pas mus vietoje ir yra patenkinti“, – kalbėjo D. Mineikienė.

Nepamiršti savęs

Savo kolegoms profesinės šventės proga Juodupės gimnazijos direktorė linki, kad per darbus, buitį ir skubėjimą, jie nepamirštų, kokie yra svarbūs ir kokia reikalinga mokytojo profesija.

„Mes esame tie, kurie kuria ir formuoja žmogų, linkiu to nepamiršti, nes mums, mokytojams suteikta ši galimybė ir tuo pačiu uždėta didžiulė atsakomybė auginti dorą ir gerą ateities kartą“, – sakė D. Mineikienė.

Tenka guosti

30 metų pedagoginį darbą dirbanti Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jolanta Augulienė, kad bus mokytoja, žinojo visada.

„Apie jokią kitą profesiją net nesvajojau. Kodėl pedagogė? Gal tai lėmė, jog mano mama buvo pradinių klasių mokytoja. Tiesa, mokyti mažiukų niekada nenorėjau. Mokykloje sekėsi visi dalykai, taigi iš pradžių (iki aštuntos klasės) svajojau būti matematikos mokytoja. Visgi baigusi dvylika klasių pasirinkau ne lietuvių, o rusų kalbą. Kodėl? Viską lėmė egzaminas. Mokyklą baigiau sidabro medaliu. Nors, kaip man atrodė, geriausiai mokėjau lietuvių kalbą, deja, per egzaminą būtent iš lietuvių kalbos ir gavau tą vienintelį ketvertą (čia penkiabalėje sistemoje). Prisimenu, labai verkiau ir nusprendžiau, kad nestosiu į lietuvių kalbą, nes jos nemoku... Dabar dažnai mokiniams sakau, kad nereikia savęs kalti prie kryžiaus ir verkti, jei nepasiseka egzaminas. Gyvenimas vis tiek sudėlioja taip, kaip turi būti“, – kalbėjo J. Augulienė.

Pašnekovė prisipažino, kad šiemet jai teko guosti vieną auklėtinį, kuriam nelabai gerai nepasisekė matematika, nors kaip tik šis dalykas bene geriausiai sekėsi. Tuomet ji papasakojo savo istoriją, jis atsakė, kad gal tai pirma paguoda, kuri kažkiek padėjo...  

Keistas jausmas

„Kai pradėjau dirbti, buvo labai keistas jausmas – ne vienas mane mokęs mokytojas tapo kolega. Labai džiaugiuosi, kad turėjau puikius mokytojus. Jie labai padėjo, patarė. Manau, kad šiuo požiūriu pedagogai nelabai keičiasi. Ir anksčiau, ir dabar jie visada galvoja apie savo mokinius, kaip juos sudominti, kaip motyvuoti, kaip padėti pasiruošti egzaminams. Aišku, tiek mokytojai, tiek mokiniai lyginant su ankstesniais laikais pasidarė laisvesni. Atsirado daugiau galimybių, kokių anksčiau neturėjome. Dabar reikiamų žinių galime iš karto susirasti internete“, – palygino J. Augulienė.

Daro meškos paslaugą

Anot jos, visa tai, žinoma, labai puiku, bet kartais padaro šiuolaikiniams mokiniams meškos paslaugą, nes jie atpranta nuo ilgo, kruopštumo reikalaujančio darbo. Dabartiniai mokiniai nori pasiekti gerų rezultatų, bet pyksta, jei to nepavyksta padaryti čia ir dabar.

„Aišku, negalima  suabsoliutinti. Visokių mokinių buvo ir anksčiau, ir dabar. Buvo tokių, kurie norėjo tobulėti, siekti žinių, deja, buvo ir yra tokių, kurie į mokyklą ateina tik smagiai pasibūti. Deja, mokslas nėra vien malonumas. Ne veltui sakoma, kad mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“, – šypsosi J. Augulienė.

Tampa teikėju

Pasak pašnekovės, ko gero, kalbant apie švietimą, didžiausia problema yra ta, kad mokytojas mokykloje tampa paslaugų teikėju. Jis turi būti lyg savotiškas mokinių linksmintojas, sugalvojantis vis kitokių žaidimų.

„Aš čia, žinoma, šiek tiek ironizuoju, bet šiandien dažnai pamirštama, kad pagrindinis dalykas mokykloje visgi yra mokymasis. Dabar nuolat akcentuojama, kad svarbu, jog mokiniui per pamoką nebūtų nuobodu, kad jis gerai jaustųsi... Manau, reikia daugiau kalbėti mokiniams, jog norint pasiekti gerų rezultatų reikia įdėti nemažai darbo, jis kartais nėra labai lengvas“, – įsitikinusi J. Augulienė.  

Neprarasti optimizmo

Pašnekovė atvira, kad didžiausias džiaugsmas mokytojui, kai sekasi jo mokiniams.

„Ne kartą esu sakiusi, kad mokytojo misija yra į gyvenimą išleisti  gerus žmones. Aišku, svarbu, kad jie gerai išlaikytų egzaminus, bet tai nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbu, kad mano mokiniai būtų dori piliečiai, kuriems labai svarbios tradicijos, kurie ir išėję iš mokyklos neprarastų ryšio su literatūra, kultūra, mylėtų poeziją. Kai pamatai, jog tai pavyksta, širdyje labai gera. Kaip džiugu, kai gaunu laišką  iš buvusio mokinio, kur jis pasakoja, kad perskaitė labai įdomią knygą, ar padėkoja už tai, kad padėjau augti kaip asmenybei... Kai kas išsineša ir meilę poezijai. Tikiu, kad poezija daro žmogų geresnį“, – kalbėjo J. Augulienė.  

Baigdama pokalbį profesinės šventės proga savo kolegoms ji linki neprarasti optimizmo.

„Tikėkite tuo, ką darote. Jeigu pats tiki tuo, ką dėstai, darai, patikės ir vaikai. Toks bendras darbas kartu su mokiniu padės pasiekti puikių rezultatų. To ir linkiu“, – sakė J. Augulienė.  

Lėšų visada nepakanka

Kitąmet 30 metų pedagoginio darbo stažą minėsiantis Rokiškio Juozo Tumo Vaižganto gimnazijos istorijos mokytojas, ilgametis rajono profesinės sąjungos vadovas Erikas Gaigalas profesinę šventę pasitinka sakydamas, kad buvo darbingi metai, todėl kažko ypatingo negalėtų išskirti. Jis Rokiškio rajono profesinei sąjungai, kuri yra Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos dalis, vadovauja nuo 2000 metų. Šiuo metu joje – 200 rokiškėnų pedagogų.

„Mūsų prioritetas socialinės ekonominės problemos, aišku, tarp jų yra ir praktiškai viskas, kas susiję su mokyklos veikla. Dauguma problemų kyla dėl švietimo finansavimo klausimų. Kaip žinia, lėšų visada nepakanka, todėl rajono mastu dalyvaujame derybose dėl jų perskirstymo ir stengiamės rasti kompromisinius sprendimų kelius“, – kalbėjo E. Gaigalas.

„Suvalgo“ padidėjimą

Anot pašnekovo, įvedus etatinį darbo užmokesčio apmokėjimą, finansavimo klausimai vis tiek lieka aktualiausi ir mokyklos vienaip ar kitaip susiduria su lėšų trūkumu.

„Jeigu kalbėtume apie mūsų darbus šalies mastu, tai finansavimo klausimams spręsti yra pasirašomos šakos kolektyvinės sutartys, kurios numato kasmetinį švietimo darbuotojų atlyginimų didėjimą. Deja, bet infliacija ir visokios nenumatytos aplinkybės tą padidėjimą „suvalgo“ ir jis mažai jaučiamas“, – sakė E. Gaigalas.  

Kokybės tikrai negerina

Kita aktuali problema – mokytojų trūkumas, kuri kaip ir yra valstybės problema, bet jos  negebėjimas spręsti atsiliepia ir jau dirbantiems. Didėja kai kurių dalykų mokytojų krūviai ir auga mokinių skaičiai klasėse, o tai, pašnekovo įsitikinimu, kokybės tikrai negerina.

„Dar neramina besitraukianti rajono švietimo sistema ir mažėjantis darbo vietų skaičius, bet čia jau viso Lietuvos bėda ir jos sprendimo kėlių kol kas nesimato. Sprendimo būdas būtų vienas garantuoti tinkamą ir pakankamą finansavimą, nes visi bandymai reformuoti, modernizuoti, individualizuoti neskiriant didesnio finansavimo  kol kas rezultatų neduoda, o kai kuriais atvejais netgi judame atgal“, – kalbėjo E. Gaigalas.

Pasimetę tarp reformų

Pašnekovą švietimo sistemoje džiugina ir neramina kaita.

„Smagu, nes permainos verčia asmenybę tobulėti, o neramina, kad pasimetame tarp reformų, nebaigę vienų pradedame kitas ir visą laiką kažką reformuojame, kažką tobuliname, kažką keičiam, o rezultatų kaip ir nematyti. Todėl savo kolegoms palinkėčiau neblėstančio optimizmo ir tikėjimo, kad mūsų pasirinktas kelias yra teisingas ir garbingas“, “, – sakė E. Gaigalas.