Rokiškėnų mintys pasitinkant miesto gimtadienį (foto) (0)

Rokiškio miestas šiomis dienomis minės 524-ąjį gimtadienį. Daug metų čia gyvenančių rokiškiečių klausėme: kaip miestas keitėsi pastaraisiais dešimtmečiais, nuo ko priklauso pokyčiai, kad miestas taptų dar patrauklesnis, ko trūksta ir kuo džiaugiasi bei ko palinkėtų miestelėnams.

Loreta Araminienė, Rokiškio turizmo informacijos centro projektų vadybininkė, vykdanti direktorės pareigas

Kadangi miesto širdyje – centrinėje aikštėje – sėdžiu kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro, man sunkoka pamatyti keitimąsi kasdien, bet labai džiaugiuosi, kaip atvažiavę turistai pasako: buvau čia prieš 30 metų ir Rokiškio nepažįstu, toks jis išgražėjęs. Tai komplimentas ir man asmeniškai, nes nors kartais ir kritikuoju kai kurias vietas, esu savo miesto patriotė. Žinoma, matau, kad Rokiškis neaprastai gražus, mėgstu klasiką, senovinius dalykus...

 Kalbant apie pokyčius, gal daug žmonių nesutiks, bet lemiamą sprendimą padaro valdžia. Tačiau  miestelėnai turėtų nenuleisti rankų, jeigu jų kažkokios idėjos nepalaikė, jai nepritarė, neatkreipė dėmesio. Turėtų toliau inicijuoti, kurti, siūlyti, bet galutinis sprendimas yra vadovų, kurie kuria miesto įvaizdį, ateiti.

Ką norėčiau pakeisti? Visąlaik pasigendu inovatyvesnių sprendimų. Pas mus net kiškio kalbančio nėra... Trūksta to žaismingumo, lengvumo, kartai nereikia akademinių sprendimų. Rokiškėnams palinkėčiau geros valdžios, kuri palaikytų inovatyvias idėjas, nes tai naudinga miestui. Ir nebesidairykim, ką daro kaimynai,  nelaukim stebėdami, ar jiems pavyko. Palinkėčiau nebijoti klysti, būtų novatoriais. 

Mindaugas, rokiškėnas

Miesto gerovė priklauso nuo mūsų visų, miestą kuria visi žmonės, todėl visi turime stengtis. Pastebėjau, kad miestas keičiasi, tvarkosi, mažiau šiukšlių, prižiūrimos vejos. Labiausiai krenta į akis tai, kad pasikeitė ne tik erdvės, bet ir žmonių mentalitetas. Atsikratome provincialumo, keičiasi bendravimas, tapome kultūringesni, europėjam… Anksčiau Rokiškis atrodė apmiręs, dabar daugiau transporto, judėjimo. Miesto išvaizda keičiasi į gerąją pusę, kaskart eidamas pamatai jį kitaip.  Žmonėms linkėčiau daugiau šypsotis, eiti iškėlus galvas, pažinti vieniems kitus ir nebijoti būti savimi – nereikia tu kaukių.

 Giedrė Solovjavienė, Rokiškio krašto muziejaus ekskursijų vadovė, edukatorė

Rokiškyje gyvenu nuo gimimo. Vizualiai miestas pasikeitė, atspirties taškas pokyčiams buvo  Nepriklausomybės atgavimas. Šiemet jau pasidžiaugiau, kad pagaliau Rokiškis išmoko sodinti gėlynus, anksčiau jie nesudarydavo tokios visumos, nepatraukdavo akies. Nepriklausomybės aikštė pasikeitė – iš vaikystės atsimenu ją tokią: aukšti medžiai, plytelės, išklaipytos šaknų ir daug varnų,  kurių bijai, kad kliurkos ant galvos nepadarytų. Dabar aikštė tokia, kurioje ir pačiai smagu pabūti, ir  svečią nuvesti. Miesto erdvės gražėja, Respublikos gatvė labai pasikeitusi, bažnyčia vakarais gražiai apšviesta. Smagu, kad mieste atsirado baseinas.

 Kai kalbama apie tai, ko trūksta, mintys krypsta link veiklų. Manau, visada lieka nuskriaustas  jaunimas, paaugliai. Vyresnio amžiaus žmonėms yra daugiau veiklų, renginių. Nežinau, kuo jaunus žmones reikėtų sudominti. Dažnas klausimas, ko reikia, kad rokiškėnai grįžtų po studijų į miestą?  Ne tik darbo, kažko, ko nepagaunam, neapčiuopiam. Pajamos svarbus, bet nėra vienintelis kriterijus, kodėl žmonės negrįžta. Pasiklausius išvykusių žmonių, dažnai galima išgirsti atsakymą: o ką čia veikti? Neaišku, ar jie patys žino, ko jiems reikia.

Šventės proga miestelėnams palinkėčiau daug šypsenų. Suprantu, žmonės gyvena rūpesčiais, po pandemijos karas užgriuvo ir t. t., bet norisi matyti šypsenas ir... kad nebambėtų ant kultūrininkų ir nesakytų, kad niekam vykusi šventė. Nes žinau, kad šioje srityje žmonės įdeda labai daug pastangų, darbo, bet visuomenė labai sluoksniuota, ir įtikti kiekvieno skoniui neįmanoma.

 Algis Veikšys, Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos vadovas

Miestas gražėja, bet labai gaila, kad žmonių smarkiai mažėja. Prisimenu, gal 1975-aisiais planuota, kad Rokiškyje gyventojų skaičius tuoj pasieks 25 tūkst. Deja, šiandien gal ir 13 tūkst. neturime. Per 50 metų sumažėjo vos ne dvigubai, kas bus dar po 50 metų? Kavoliškis taps didesnis negu Rokiškis?

Kuo didžiuojuosi savo mieste? Nepriklausomybės paminklu, kuris Lietuvoje turbūt vienintelis toks išliko. 1928 m. už žmonių surinktus pinigus, apie 30 tūkst. tuometinių litų, pastatytas paminklas. Žmonės jį išsaugojo, medžiais apsodino, kad šiek tiek paslėptų nuo tuometinės valdžios akių. Galime didžiuotis, kad išsaugojome paminklą laisvei, kuris stovi netoli bažnyčios. O palinkėjimas miestelėnams – nebūkime pikti, džiaukimės gyvenimu, mylėkime ir rodykime pagarbą. 

 512 × 328