Sodybos Rokiškio rajone savininkas burnoja ant miško kirtėjų – nepasiekia namų, o miškavežių išmaurotose provėžose tebetvyro akivarai (6)

Tuomet, kai iki sodybos lieka koks kilometras, Zigmantui Krasauskui kaskart tenka išlipti iš savo automobilio ir iki jos nužingsniuoti pėstute.

Maždaug iš trijų kilometrų kelio, vedančio nuo Rokiškio rajone esančių Obelių iki jo gimtųjų namų Audronių Pirmajame kaime, trečdalis jo automobiliu nebeįveikiamas.

O ir kiti du kilometrai kelio tapo pravažiuojami tik paspaudus šalčiui. Mat visą vietinės reikšmės keliuką, link sodybos sukantį pro Ožkynės mišką, sumaitojo miškavežiai, rugpjūtį bei rugsėjį iš kirtimo gabenę rąstus.

Miškininkai neišgirdo skundo

„Mano tėviškė – prie Obelių ežero. Gyvenu Panevėžyje, bet ir aš pats, ir mano dukters šeima į ją važiuojame kone kas savaitgalį. Kitos galimybės prie jos privažiuoti nėra, tik vienintelis lauko keliukas.

Šiemet gi iš kirtimo Rokiškio miškininkai išvežė ypač daug medienos. Po to, kai jie baigė darbus, nebegaliu pasiekti namų tuo keliuku. Dalis jo nepravažiuojama.

Rudenį, rugsėjo viduryje, kalbėjausi su Rokiškio miškų ūkio (dabar – Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio padalinys, – red.) vadovu. Jis aiškino, kad po miškotvarkos darbų visada esą miškininkai suremontoja kelius.

Kur jau ten – man 70 metų, bet per visą savo gyvenimą niekada nemačiau, kad kas nors būtų taisęs tą kelią“, – nuoskaudomis dalinosi Z.Krasauskas.

Pasak jo, jis dar tris kartus buvau susisiekęs su miškininkais – tuščia to.

„Lapkritį lyg ir buvo pažadėta, kad, smarkiau pašalus, jie sutvarkys tai, ką išmaurojo miškavežiai.

Mano dukra turi galingesnę – abiem tiltais varomą automobilį. Rudenį su šeima ji sumanė pasiekti sodybą, esą, su tokia mašina tikrai iki namų privažiuos. Nuvažiuoti nuvažiavo, bet išvažiuojant – prasmego.

Ko tik nedarė – šakas klojo, purvą nukasinėjo, kol per porą valandų išsikapstė.

Naujieji metai jau – ant nosies, bet niekas nevyksta. Ir prieš savaitę buvau nuvažiavęs į kaimą – kilometrą iki namų vėl ėjau pėsčias“, – kalbėjo Zigmantas.

Pyko ir grybautojai

Jis užsiminė, kad yra prašęs ir Obelių seniūnijos pagalbos, bet ši niekuo negalėjo padėti.

„Yra tokių keliuko atkarpų, žemumose, kur po stipresnio lietaus visada reikėdavo atidžiau vairuoti. Bet dabar tos vietos visai neįveikiamos. O ten tiek ir tereikia – papilti akmenų ar trupintų statybinių atliekų ir užpilti žvyro“, – svarstė vyriškis.

„Pačiame miške liko didžiulės provėžos. Kaimynai, rudenį grybaudami, pykdavo, kad miško keliukai net ir pėsčiomis nebeįveikiami – provėžos labai gilios“, – užsiminė Zigmantas.

Kas suniokoja – tas tvarko

„Miškavežių suniokoti miško keliai – tai dažniausios bėdos, dėl kurių skundžiasi žmonės“, – patikino Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausiasis specialistas Skirmantas Kadziauskas.

Pasak jo, būtent Miškų įstatymas įpareigoja kelius sugadinusius asmenis juos ir sutvarkyti.

„Jeigu savininkas – ar tai būtų privatus asmuo, ar miškų urėdija, pirko kirtimo rangos paslaugas, išvežus medieną jie turi pasirūpinti, kad miško technikos sugadinti keliai būtų sutvarkyti“, – sakė S.Kadziauskas.

Tuo tarpu planine tvarka ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose kelius remontuoja ir prižiūri Valstybinių miškų urėdija. Tam ji panaudoja valstybės biudžeto Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšas.

„Miško keliai remontui planine tvarka atrenkami pagal nustatytus kriterijus. O štai vietinės reikšmės viešuosius kelius tvarko ir prižiūri savivaldybės.

Vis tik miško keliai yra vidaus keliai, kurie naudojami miškų ūkio veiklai. Tai ne viešieji keliai, kuriais susisiekiama tarp gyvenviečių.

Pavyzdžiui, jeigu miško lankytojas, žiemą ar rudenį sugalvojęs savo lengvuoju automobiliu miško keliu nuvažiuoti į jo gilumą nesugebės to padaryti, tai dar nereiškia, kad kelias yra sugadintas. Nes dalis miško kelių nėra ir neturi būti pravažiuojami ištisus metus, bet juos nesunkiai įveikia speciali sunkiasvorė technika“, – paaiškino S.Kadziauskas.

Pažadėjo kelią sutvarkyti

Pasak Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio regioninio padalinio vadovo Kęstučio Skvarnavičiaus, ši situacija yra gerai žinoma.

„Rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais Ožkinių miške buvo vykdomi retinimo – irtimo darbai, o pagaminta mediena vežama į jos sandėlį.

Medienos išvežimui naudojomės maždaug 840 metrų ilgio pievomis besidriekiančio natūralaus grunto keliuko atkarpa. Žemesnėse vietose, lyjant, ten natūraliai telkšo vanduo. Dviejų varančių ratų sistemą turinčiam automobiliui jos yra sunkiau pravažiuojamos.

Rudenį į mus kreipėsi Z.Krasauskas. Aptarėme su juo, kad keliuko atkarpoje medienos išvežimo metu išryškėjo dvi probleminės vietos, kurios yra sunkiau pravažiuojamos šlapiuoju metu ir jas pažadėjome sutvarkyti, kai tik bus tam tinkamos gamtinės sąlygos.

Tik išdžiuvus ar pašalus gruntui atsiranda galimybė iki minėtų vietų privažiuoti su sunkiąja technika, vežančia žvyrą. Antraip dėl didelio svorio būtų sugadintos ir pravažiuojamos keliuko atkarpos.

Rudens šlapiąjį periodą keitė gilus sniegas – Rokiškio rajone sniego danga gruodžio pradžioje siekė 30 cm ir daugiau. Jis neleido gruntui įšalti, todėl darbai iki šiol nebuvo pradėti“, – paaiškino K.Skvarnavičius.

Jo teigimu, aptirpus sniegui ir pastarosiomis dienomis paspaudus šaltukui pasidarė tinkamos sąlygos įvardintoms probleminėms vietoms tvarkyti, todėl netrukus darbai bus pradėti.

Audrė Srėbalienė

lrytas.lt