Šv. Velykos – laikas, kai dėkingumas atveria mūsų sielas pasaulio grožiui (foto) (0)

Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas Egidijus Vijeikis sako, kad Šv. Velykos yra ypatingas metas krikščionims, kuomet svarbiausia nepasimesti šventinės ruošos šurmulyje, susidėliojant prioritetus.

– Kokia Šv. Velykų prasmė?

– Šventos Velykos – brangiausia ir didžiausia krikščionių šventė, galima sakyti, krikščionybės esmė. Tai – Dievo siunčiama žinia, kad Jis, norėdamas mus, žmones, atpirkti iš mūsų pačių padarytų nuodėmių ir pasmerkimo, atidavė už mus savo vienintelio sūnaus gyvybę. Minutėlę pasvarstykite apie tai, tie mamos ir tėčiai, kurie turi sūnų. Jo auka mus amžinai išlaisvino. Dėka Jėzaus gyvenimo, Jo pavyzdžio, Jo mirties, dabar mes galime drąsiai ištarti „Tėve“, galime daugybę kartų ateiti išpažinties ir mums bus atleista, ir kartu su Dievo pagalba vėl atgysime gyvenimui. Jėzus ne tik numirė už mus kankinančia ir gėdinga mirtimi, tačiau Jis ir prisikėlė. Tai šviesi viltis mums, krikščionims, kad prisikelsime ir mes, kad mirtis nėra baigtinis gyvenimo etapas. Džiugus žinojimas, jog dėka Jėzaus aukos, jau dabar esame amžinojo Dangaus gyventojai, jeigu tik laikysimės Jo priesakų, tarsi koks vidinis gaivus šaltinis palaiko, stiprina kiekvieno krikščionio gyvenimą, suteikia prasmę ir viltį. 

– Ar metams bėgant ši graži ir prasminga religinė šventė pernelyg nenuėjo į kičą?

– Nemanyčiau, kad kičo šiais laikais daugiau, negu buvo, tarkim, Viduramžiais... Tik jo formos, išraiška skyrėsi. Galbūt šiandien esame daugiau skubantys ir nekantresni. Krikščionio pareiga – saugoti savo širdį, kad nenuslystų į šiuos bereikšmius ir esmę užgožiančius dalykus. Užtat prieš Velykas ir išgyvename Didžiąją savaitę: džiaugsmingai lydime Kristų Karalių į Jeruzalę, kartu su Juo puotaujame, neišlaikę įtampos ir nusiminimo užsnūstame, kai Jis prašo kartu su Juo pabūdrauti, kartu su savo Karaliumi einame paskutinę kelionės atkarpą iki kryžiaus, leidžiamės apgaubiami tos mirties tamsos ir tuštumos Didįjį penktadienį. Tas, kas nuoširdžiai išgyvena visą šitą kelią arba bent vieną ar kitą jo atkarpą, leidžiasi „sugaunamas“ vienos ar kitos Evangelijos ištraukos ir ilgėliau su ja išbūna apmąstydamas visa tai, sulauks tikro ir širdį apsčiai užpildančio šventų Velykų džiaugsmo.                   

Kita vertus, juk neišvengsi ir to prieššventinio bruzdesio, pasiruošimo, bėgiojimo, ypač jeigu esi šeimos žmogus, mama, tėtis, močiutė, senelis. Ir tai taip pat yra žmogaus auka, pasitarnavimas kitiems, kad kiti šeimos nariai ar atvykę draugai galėtų išgyventi šventę. Tik svarbu susidėlioti prioritetus.      

– Ko palinkėtumėte rokiškėnams Šv. Velykų proga?

– Linkiu, kad per šventas Velykas kiekvienas išgyventumėte džiaugsmą, kylantį iš dėkingos širdies. Dėkokime, kad sulaukėme pavasario, šventų Velykų, dėkokime už sveikatą, už ištikimus bičiulius, už šeimą, už ramios vienumos valandas – sąrašas begalinis, kiekvienas turime už ką padėkoti. Dėkingumas atveria mūsų sielas Dievo mums suteiktam pasaulio grožiui pajausti. Tuo dėkingumo taku ateina ir Jo malonė.

Tiems, kas šiuo metu išgyvena artimo žmogaus netektį, didelę skriaudą, pyktį, baiminasi dėl karo grėsmės, kas galbūt nespėjo ateiti velykinės išpažinties ir jaučiasi sutrikęs, tarsi nevertas šventės, linkiu stiprybės ir vilties. Nėra kito šaltinio, iš kurio galime to pasisemti, tik vienintelis – Jėzaus prisikėlimas. Nugalėjęs tamsą, beviltiškumą, nugalėjęs pačią mirtį, Jis laukia mūsų su visais mūsų skauduliais, pykčiais, netektimis. Įkvėpkime tos gaivinančios ir sustiprinančios vilties.