Vaiko teisių skyriaus vedėjos kasdienybė: žibančios vaikų akys ir suteiktos galimybės. Kaina – grasinančios žinutės vidurnaktį ir visai ne komplimentai... (8)

Smurtas prieš pačius mažiausius krečia mūsų visuomenę: prieš kelias savaites Kėdainiuose namuose mirtinai sumuštas mažametis, prieš keletą dienų į medikų rankas Šiauliuose pateko žiauriai sudaužyta 7 mėn. mergytė. Kas nutiko visuomenei, kodėl artmiausi žmonės kelia ranką prieš vaikus? Visuomenės atsakas: Seimas priėmė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriomis uždraudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes. Tik ar jos sustabdys smurtautojus? Apie tai, kokia situacija mūsų rajone, „Rokiškio Sirena“ kalbino rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją Gitaną ČERNIAUSKIENĘ (nuotr). Iškalbingos pokalbio detalės: vedėjai beatsakinėjant į klausimus, ją žinutėmis atakavo viena rajono šeima, dėl kurios neatsakingumo vaiko teisių apsaugos specialistai turėjo iš namų paimti kūdikį. „Na tokios žinutės – mano darbo kasdienybė. Ir ne visos jos ateina darbo metu. Kartais žinutė su grasinimais pažadina ir vidury nakties. Kokie tai grasinimai? Na, diplomatiškai galima pasakyti, kad lyginant su kai kuriais žinutėse rašomais epitetais, žodis „žiurkė“ skamba... kaip komplimentas“, – sakė pašnekovė.

– Šalies žiniasklaidoje kone kasdien matome žinutes apie smurtą prieš vaikus. Kodėl pastaruoju metu jo tiek daug?
– Smurto artimoje aplinkoje visada buvo. Tačiau, kol nebuvo priimtas Smurto artimoje aplinkoje įstatymas, jo atvejų buvo fiksuojama gerokai mažiau. Kartais policijos pareigūnai nė nereaguodavo į smurto šeimoje atvejus. Dabar jie vyksta, vos gavę pranešimą. Turime pripažinti, kad mūsų visuomenė degraduoja. Degradacijos priežastys - bedarbystė (ne tik darbo stoka, bet ir nenoras dirbti), lengvi pašalpų pinigai, žalingi įpročiai, alkoholizmas, narkomanija.
Visuomenė nebetyli: apie girdimus riksmus, barnius, smūgius praneša pareigūnams. Po skaudaus atvejo Kėdainiuose, vidutiniškai per dieną gaudavome penkis pranešimus apie galimai skriaudžiamus vaikus. Dauguma jų, laimei, nepasitvirtino.
Po Kėdainių įvykių mūsų skyriaus specialistai dar kartą peržiūrėjome visų 160 rajono socialinės rizikos šeimų bylas, kad galėtume prognozuoti, kuriose yra padidinta galimybė prasiveržti smurtui. Tokių šeimų atrinkome dvi. Jokiu būdu nesakome, kad būtinai šiose šeimose bus smurtaujama. Tačiau prognozuojame, kad ten smurto proveržio tikimybė yra šiek tiek didesnė, nei kitose šeimose. Neslėpsiu, kad padidintas kaimynų, valstybės institucijų dėmesys erzina socialinės rizikos šeimas: dauguma jų kontrolės nekenčia. Tačiau ji - drausmina. O mūsų tikslas užtikrinti, kad būtų paisoma vaiko interesų.
Pirmiausia su socialinės rizikos šeimomis turi dirbti seniūnijų socialiniai darbuotojai. Jie turi išnaudoti visas priemones padėti šeimai pasikeisti. Kai priemonių nebelieka, tada vaikas paimamas iš šeimos.

– Koks yra mūsų rajono probleminės šeimos paveikslas? Kokio amžiaus, išsilavinimo, darbo patirties yra tie žmonės?
– Socialinės rizikos grupei priskiriamų šeimų narių amžius yra įvarus: nuo jaunimo iki pagyvenusių žmonių. Kitaip sakant - nuo vos pilnametystės iki tol, kol pilnametystės sulauks paskutinysis šeimos vaikas. Dažniausiai rizikos grupės šeimoms priklausantys žmonės neturi išsilavinimo, darbo patirties. Iš 160 šios grupės rajono šeimų ne visos yra probleminės. Kai kurios į sąrašą pateko dėl vienkartinių atvejų, pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje. Bet po skaudaus atvejo padarė atitinkamas išvadas, pavyzdžiui, išsiskyrė su smurtautoju. Kitos šeimos klauso patarimų, priima joms siūlomą pagalbą, stengiasi keistis ir netrunka atsisveikinti su socialinės rizikos statusu. Maždaug pusei šeimų skiriame padidintą dėmesį. Kiekvienoje seniūnijoje, išskyrus Kazliškio, yra bent po penkias šeimas, kurioms reikia didesnės priežiūros. Nemažai šių šeimų yra Rokiškyje.
Yra atvejų, kai formuojasi socialinės rizikos „dinastijos“: šiai grupei priklausė močiutė, mama, o dabar “tradicijas tęsia” anūkai ir anūkės. Liūdna, tačiau tokiose šeimose vaikų skaičius dažnai auga geometrine progresija: mama pagimdė du ar tris, o dukros - jau po keturis penkis. Tokiose šeimose gimusių vaikų, turinčių akivaizdų įgimtą vaisiaus alkoholinio sindromą, nėra daug. Dažnesni vadinamieji mišrūs raidos sutrikimai. Tačiau nereikia nurašyti socialinės rizikos šeimose gimusių žmonių – ne vienas jų sėkmingai mokosi, studijuoja.

– Menka paslaptis, kad prieš keletą metų vaiko teisių apsaugos sistemoje galiojo nerašyta nuostata “pati blogiausia mama yra geresnė už vaikų namus”? Negi iš tiesų buvo manoma, kad girtaujanti, socialinių įgūdžių neturinti šeima yra geriausia vieta augti žmogui?
– Žiūrint vaiko akimis, bet kokia mama bus geriausia. Juk ryšys su tėvais – įgimtas, būtinas jo išlikimui. Jis glausis ir prie geriančios, ir prie mušančios mamos. Todėl vertinant situaciją iš mūsų - vaiko teisių apsaugos specialistų - pozicijų, nuostata, kad bet kokia mama geresnė už vaikų namus, yra netiesa.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos darbą dirbu trečius metus. Neslėpsiu, pirmieji vaikų paėmimo iš šeimų atvejai man buvo ypatingai sunkūs. Širdžiai skaudu atplėšti vaiką nuo jo mamos. Tačiau protas sako, kad iš šaltų namų, kuriuose jis skriaudžiamas, vaikas keliauja į šiltą, saugią aplinką, kurioje jo laukia šiltas skanus maistas, žaislai, lavinimas. Niekada nepamiršiu vienos šeimos vaikų akių, pamačius jų kambarį globos namuose: naujus baldus, erdvias spintas, lovytes su švara kvepiančia patalyne. Ir skaudų mažo žmogaus klausimą: „Ar čia viskas – mums? Ar neparvešite į namus?“ Va tada pajutau savo darbo prasmę.

– Kokios paramos labiausiai reikia probleminėms šeimoms?
– Pirmiausia, trūksta vieningos teisinės bazės: vieningų įstatymų, veiklos metodikų arba jų visai nėra. Tada viename rajone daroma vienaip, kitame – kitaip. Didžiulė paslaugų šeimai stoka. Pirmiausia, priklausomybių gydymas. Kol priklausomas žmogus nekelia grėsmės sau, be jo paties noro, gydyti negalima. Tai jis turi suvokti, kad blaivumo reikia ne mums, ne socialiniams darbuotojams, o jam pačiam. O kol jis „panorės“, visą šeimą nustekens. Mūsų rajone nėra kur žmogų net išblaivinti.
Mums trūksta psichologų, galinčių dirbti su šeimomis. Reikia krizių centro. Jo buvimas išspręstų daug bėdų. Tačiau ši problema sėkmingai sprendžiama. Utenoje yra netgi vyrų krizių centras. Taigi, mums vertinga bet kokia paslauga.
Rajone trūksta nevyriausybinių organizacijų. O juk būtent iš jų tikimasi gauti didžiąją dalį reikalingų paslaugų. Tikimės, kad pagalbininkų gretos gausės.
Reikia paminėti, kad kai kurios seniūnijos labai stengiasi išspręsti alkoholizmo problemas, ieško efektyvių priklausomybės gydymo būdų.

– Mūsų rajone, o ir kituose, socialinės rizikos šeimoms galima pritaikyti terminą „dinastija“: tėvų pėdomis seka vaikai ir net anūkai. Kaip įmanoma nutraukti tą ydingą skurdo ratą?
– Vėlgi grįžtame prie tos pačios bėdos: stinga paslaugų šeimai. Kai socialinės rizikos šeimų dinastijas gali nutraukti tik plati paslaugų sistema: paskaitos, psichologų pagalba, priklausomybių gydymas, vienišiems tėvams – atokvėpio minutės, problemos bus sprendžiamos pačioje jų užuomazgoje, jos neišvešės ir nebus perduodamos iš kartos į kartą. Didžiulis palengvinimas mums – savaitinis darželis. Mes žinome, kad socialinės rizikos šeimų vaikai ten yra saugūs, lavinami. Kol vaikų namuose nėra, socialiniai darbuotojai turi galimybę dirbti su tėvais.

– Susidūrusiems su disfunkcinėmis šeimomis yra žinoma ne tik sąvoka „priklausomybė“, bet ir „kopriklausomybė“. Ar ją turintiems žmonėms įmanoma gauti psichologo konsultaciją?
– Taip, psichologo paslaugos labai reikalingos. Jų rajone trūksta, tačiau vis tiek prireikus pavyksta rasti specialistų. Jeigu reikia ieškome ir kituose rajonuose.

– Su kokiais pavojais susiduria vaiko teisių specialistai? Juk menka paslaptis, kad lankomos šeimos jūsų skyriaus darbuotojų su duona ir druska nepasitinka.
– Ką tik į mano telefoną atėjo vienos šeimos, iš kurios buvo paimtas vaikas, žinutė. Ir tokios žinutės ateina dažnai, neretai - ne darbo metu, vidury nakties. Ir ne su geros dienos palinkėjimais, o su rimtais grasinimais. Būti pavadinta „žiurke” - tai beveik komplimentas, palyginus su kitais atsiunčiamais epitetais. Už žinučių „degs gryčiutė, degs“ siuntinėjimą kreipiausi į teisėsaugą, jų autorius buvo nubaustas. Kaip traktuoti tokius grasinimus. Ypač žinant, kad juos siunčia asmuo, kuris yra kelis kartus teistas. Ir ne „už gerus darbus“, o už smurtinius nusikaltimus.
Per trejus metus susidūrėme su tokiais pavojais: kolegei šuo griebė koją. Laimė, ji buvo su ilgaauliais, tai šuo perkando tik batą. Kartą įsiutusi mama mus puolė su peiliu. Vos spėjome įšokti į autobusiuką. Kita smarkiai trenkė automobilio dureles. Laimė, kad spėjau patraukti ranką, antraip būčiau likusi be pirštų. Ir fizinį smurtą esu patyrusi.
Juk mes nežinome, ką rasime nuvažiavę pagal iškvietimą. O gal ten įkaušusi kompanija laukia? Žinoma, policijos ekipažai važiuoja mums į pagalbą. Bet iki jiems pasirodant turime saugotis pačios.

– Visuomenė piktinasi, kad ne darbo valandomis į iškvietimus specialistai nevažiuoja. Kas nutiktų, jei nuvažiuotų? Ar tokiu atveju valstybė gina savo darbuotojus?
– Ne darbo metu esu eilinė Lietuvos Respublikos pilietė. Negaliu pasirašyti su darbu susijusių dokumentų. Neturiu jokių įgaliojimų įžengti į svetimą nuosavybę, iš tėvų paimti vaiką. Neturiu apsaugos. Jei, tarkime, man iš šeimos paėmus vaiką ir jį vežant nutiktų autoįvykis, kurio metu vaikas būtų sužalotas, atsakyčiau už tai visu griežtumu.

– Kokios paramos: teisės aktų pakeitimų, aprūpinimo darbo priemonėmis jums reikėtų iš šalies ir rajono valdžios?
– Rajono savivaldybės palaikymą mes juntame. Tačiau mums trūksta geresnių įstatymų, vieningų darbo metodikų, išgrynintų funkcijų. Antai dabar mūsų skyriui priskirtos 44 funkcijos. Ar realu jas visas idealiai įgyvendinti?

– Visuomenė baiminasi, kad akcentuojant vaiko teises yra pamirštamos jo pareigos. Ar tokios nuobaudos, kaip mobilaus telefono, kompiuterio atėmimas, kišenpinigių nedavimas, draudimas lankytis pas prastos reputacijos draugus, ar reikalavimai tvarkytis namuose, padėti tėvams nesikerta su vaiko teisėmis?
– Jūsų išvardintos priemonės nėra smurtas prieš vaikus. Auklėjant svarbu ribos, taisyklės ir normos. O vaikai turi atminti, kad yra teisės, bet yra ir pareigos. Ir tai mes nuolatos pabrėžiame.

– Sakoma, kad jei vaikas nešėlsta, jis serga. Tėvai bijo, kad vaikui bežaidžiant „įsistačius“ mėlynę, smurtu bus apkaltinti jie...
– Ir aš pati vaikystėje bėgiojau „nubalnotais“ keliais. Ir mėlynių prisirinkdavau. Lygiai taip pat ir dabar vaikai laksto, griūva, susimuša kelius važinėdami dviratuku. Tačiau pagal vaiko elgesį, nuotaiką galima atskirti, ar jis užsigavo pats, ar jį nuskriaudė. Tą liudija vaiko emocinė būsena: baimė, krūpčiojimas. Taigi, judrių mažylių tėvams nėra ko baimintis.

– Melavimas, manipuliavimas tėvais - neretas paauglystės palydovas. Kaip pavyksta atskirti, ar paaugliai sako tiesą apie patiriamą smurtą, ar išsigalvoja jį, norėdami pagąsdinti tėvus?
– Su tuo susiduriame. Paauglystėje melas ir manipuliacijos pasitaiko. Tačiau tai greitai išsiaiškiname. Ir grasinimų tėvams pasitaiko. Ir patys tėvai ateina tartis, ką daryti su „sunkiu” paaugliu.

– Ačiū už pokalbį ir ramaus bei sėkmingo darbo!