Saugančios ir gydančios verbos (1)

Sekmadienį krikščionys švenčia Verbų sekmadienį, prisimena Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę ir pradeda Didžiąją savaitę, kurios paskutinėmis dienomis Bažnyčia minės svarbiausius išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų.
Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę". Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti". Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! ". Kai kur dar gaji ši tradicija Verbų sekmadienį šeimos narius pažadinti išplakant verba, tikint, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos.
Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo į kopinėjamų bičių avilį, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų.
Verbų sekmadienis švenčiamas visame katalikiškame pasaulyje. Lietuvoje nuo senų laikų į bažnyčią nešamos ir šventinamos verbos, kurioms liaudyje priskiriami atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simboliai. Nors Verbų sekmadienis pirmiausia laikomas atvėrimo Kristui švente, ji apipinta daugybe liaudiškų tikėjimų. Liaudies tradicijų aprašymuose minima, jog į namus parsinešta pašventinta verba saugo nuo visokio blogio. Grįžus iš bažnyčios, verba pasmilkomi kambariai, anksčiau buvo apeinama apie laukus. Senoji pagarbiai sudeginama: jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti.

Goda Budreikaitė