Ar galime rinktis, kada dirbti: lauksime draudimų ar spręsime patys? (0)

Ir vėl draudimai! Atrodo, ši valdžia užstrigo draudimų verpetuose ir pamiršo, kad turi ir vykdyti kitokias funkcijas: informuoti, rekomenduoti, pagaliau – reguliuoti. Kartais geriausias sprendimas yra nesikišti ir leisti užduočiai būti išspręstai natūraliai ir ne blogiausiu būdu. Kur tau! Geriau trenkti kumščiu į stalą: bus taip, kaip man šviečia! Šįkart užsimota uždrausti… dirbti. Taikinyje – parduotuvės, kurioms bus draudžiama atverti duris švenčių dienomis ir paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį.
Projekto rengėjai teigia, kad jų tikslas – mažmeninės prekybos įmonių darbuotojams užtikrinti teisę į poilsį ir suteikti galimybę daugiau laiko skirti šeimai. Tikslai – gražūs, bet ar problema tikrai tokia didelė, kad dėl to verta bausti visus kitus? Jei parduotuvės dirba visą savaitę, tai nereiškia, kad jų darbuotojai dirba be poilsio dienų. Ar veiks parduotuvės sekmadieniais, ar neveiks, jų darbuotojai vis tiek dirbs po 40 valandų per savaitę. Dažniausiai dirbama slankiuoju grafiku, ir tikrai ne kiekvieną sekmadienį jiems tenka dirbti. Tai reiškia, kad naudos, kurios tikimasi, darbuotojai gali ir nepajusti.
Leiskime visuomenei pačiai priimti sprendimus, leiskime suklysti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, patirti veikimo ir neveikimo pasekmes – tik taip ji taps laisva, sąmoninga ir brandi.
Draudimas labai įtartinas. Švenčių dienos yra švenčių dienos, ir tai – atskira kalba. Bet kuo ypatingas yra paskutinis kiekvieno mėnesio sekmadienis? Kodėl ne pirmas? Kodėl ne šeštadienis? Regis, tai – tik dar vienas valdžios triukas sukurti precedentą, kad vėliau būtų galima plėsti apribojimus ir drausti dirbti kiekvieną sekmadienį.
Šiuo sprendimu bėgant nuo vilko galima ir ant meškos užlipti. Kaip kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį, taip ir bet koks draudimas turi savų pasekmių. Pasekmes šiuo atveju pajus ne tik darbuotojai, bet ir mažmeninės prekybos įmonės bei vartotojai. Kokių jų galima sulaukti?
Pirmiausia draudimas palies tuos darbuotojus, iš kurių bus atimta galimybė dirbant švenčių dienomis daugiau užsidirbti, nes švenčių dienomis šiems darbuotojams sumokama dvigubai daugiau. Galbūt šie žmonės švenčių dienomis uždirbtas papildomas pajamas planavo skirti šeimos atostogoms? Dabar tokius planus jiems teks keisti.
Draudimai atsilieps ir įmonėms. Natūralu, kad daugiausia gyventojų apsiperka savaitgaliais ar švenčių dienomis, nes kitu metu žmonės dirba ir apsipirkti jiems tiesiog nelieka laiko. Taigi galima prognozuoti, kad įsigaliojus draudimui žmonės rečiau lankysis parduotuvėse, tad ir mažiau pirks. Dėl to mažmeninių prekybos įmonių gyvenimas tikrai nepagerės, galbūt dalis jų bus priverstos užsidaryti. Ką gali žinoti, gal ir pati prekybos centro idėja pakibs ant plauko.
Žmonių pinigai, kurie būtų išleisti ten ir taip, kaip visi buvo įpratę, bus išleisti kur nors kitur ir kam nors kitam. Pavyzdžiui, nusprendę papietauti žmonės vietoj restorano prekybos centre pietaus kur nors mieste. Vienas restoranas išloš, kitas – praloš. Tai nėra nei sąžininga, nei teisinga. Vienam bus kuriama gerovė, o kitas baudžiamas be jokios pastarojo kaltės. Sumažėjus žmonių srautui, restorano prekybos centre reikalai gali pašlyti. Ekonominiais terminais tariant, tai elementarus konkurencijos iškraipymas ir apie jo naudą dar neteko girdėti. Ar valdžia prisiims atsakomybę už prarastas įmonių investicijas arba dėl padidėjusio investicijų atsipirkimo laiko patirtą žalą?
O ką darys pirkėjai? Jie bus priversti keisti ne tik pirkimo, bet ir laisvalaikio leidimo įpročius. Jei sekmadieniais parduotuvės prekybos centruose nedirbs, tikėtina, kad ten besilankančių žmonių srautas sumažės. Vadinasi, ten veikiantys kino teatrai, restoranai ar kitos pramogų vietos taip pat liks pustuštės arba bus priverstos užsidaryti. Užuot stengusis padaryti, kad žmonėms būtų patogiau, leisti jiems sutaupyti laiko, – elgiamasi priešingai.
Įdomu, kad už parduotuvių uždarymą pasisako dalis pirkėjų, manančių, kad prekybos centruose praleidžia per daug laiko. Tai signalizuoja apie didesnę problemą – apie tai, kokie nelaisvi vis dar esame, nemokame būti savo norų ir sprendimų šeimininkai. Juk niekas varu nevaro į parduotuvę. Tačiau su kiekvienu draudimu mūsų „neįgalumas“ tik didėja. Valdžia vieną po kito kepa nurodymus: ką valgyti, ką gerti, kada ir už kiek pirkti. Kaip patogu! Savo galvą galime pasidėti į stalčių. Kada nors prireiks. O gal visgi mąstykime patys?
Ar galima problemą išspręsti kitaip? Žinoma! Išeičių yra – ir ne viena, ir ne dvi. Pavyzdžiui, darbuotojas, kuris nenori dirbti per šventes ar savaitgaliais, gali tiesiog susitarti su darbdaviu. Juk yra žmonių, kurie nori ir gali dirbti tik savaitgaliais. Pavyzdžiui, studentai darbo dienomis mokosi, o savaitgaliais uždarbiauja studijoms. Dabar, kai nedarbo lygis yra gana nedidelis (6,7 proc.), darbuotojai turi derybinę galią. Tik ar ja pasinaudoja? Kol robotizacija dar nėra tvirtai įkėlusi kojos į šią sritį, darbdaviai yra linkę derėtis dėl darbo laiko ar kitų sąlygų. Be to, esama prekybos įmonių, kurios sekmadieniais ar savaitgaliais nedirba. Prašom rinktis darbovietę pagal savo poreikius ir gyvenimo būdą. Pagaliau tai gali būti puiki proga pačiam imtis verslo. Tuomet tikrai bus galima dirbti kiek nori ir kada nori.
O valdžiai, prieš pasiduodant norui nuspręsti už kitą žmogų, advokatauti ar kitaip „gelbėti pasaulį“, reikėtų pasvarstyti, ar nebus daroma meškos paslauga. Juk žmogus geriausiai mokosi iš savo patirties, bręsta ir auga, mokydamasis iš savo klaidų. Leiskime visuomenei pačiai priimti sprendimus, leiskime suklysti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, patirti veikimo ir neveikimo pasekmes. Tik taip ji taps laisva, sąmoninga ir brandi. To linkiu Lietuvai, tik ar to siekia ir valdžia?

Gintarė Deržanauskienė