Dėdės Tomo trobelės link (0)

Nors vergovė jau seniai panaikinta, net civilizuotose šalyse vis dar pasitaiko ją primenančių situacijų. Pavyzdžiui, iš emigracijoje gyvenančių ne ES šalių piliečių atimami pasai, jie už darbą lyg ir gauna atlyginimą, tačiau iš šios sumos darbdavys išskaičiuoja pinigus už nuomą, maistą, įrankius ir pan. Dažnai už daug didesnę nei rinkos kainą, kartais palikdamas darbuotojui skatikus.
Tad ir šiandien svarbu mąstyti apie savo kasdienį gyvenimą laisvoje demokratinėje šalyje. Apie jau ne pirmus metus iš žmonių nuosekliai atimamas laisves. Apie laisvų piliečių stūmimą į dėdės Tomo trobelę.
Pirma, šiuo metu pernelyg didelė dalis – pusė – jūsų uždirbtų pinigų atitenka mokesčiams. Žinoma, yra sričių, pavyzdžiui, gynyba, kurias mokesčiais finansuoti racionalu. Tačiau daugeliu atvejų, jeigu jums būtų paliekama daugiau pinigų, dalį paslaugų, kurias gaunate iš valstybės, protingiau ir pigiau įsigytumėte patys. Svarbiausia – spręstumėte jūs.
Antra, jei valdžia jums ką nors duoda, tai juk yra jūsų pačių uždirbti pinigai! Bet šis atėmimo ir grąžinimo veiksmas pateikiamas kaip valdžios kilniaširdiškumas. Vaiko pinigai? Už juos sumokate didesniu gyventojų pajamų mokesčiu (t. y. panaikintu anksčiau taikytu neapmokestinamuoju pajamų dydžiu už vaikus).
Anksčiau mokėjote mažiau mokesčių, t. y. savo atžaloms uždirbdavote patys. Dabar sumokate daugiau mokesčių, bet gaunate vaiko pinigus. Anksčiau uždirbdavote patys, dabar – gaunate iš valdžios. Skirtumas yra.
Trečia, valdžia pradeda nurodinėti, kaip jums gyventi. Ar reikia apmokestinti bandeles. Vienas argumentų: valstybė moka už gydymą, tad gali liepti maitintis tik sveikai, nes sergantys žmonės daugiau kainuoja sveikatos apsaugos sistemai.
Bet ši logika… nelogiška. Žmonės, o ne valdžia sumoka už sveikatos draudimą ir gydymą. Valdžia čia turi tiek pat teisių, kiek picų išvežiotojas nurodinėti, kaip valgyti picą, už kurią sumokėjote.
Dar daugiau – tokia logika veda gyvenimo būdo nacionalizavimo link. Jei dėl valdiško sveikatos draudimo galima drausti valgyti bandeles, tai dėl valdiškos pensijų sistemos – liepti daryti mankštą ar maitintis tik valdžios nurodytais produktais. Beje, nurodymas pirkti tik pigiausius vaistus – puikiausias to pavyzdys.
Ketvirta, valdžia nuolat įtikinėja, kad be jos nurodymų kiekviename žingsnyje žmonės pražūtų. „Jei nebus valdžios – kas ties kelius?“ – kaskart pragysta šios pusės šalininkai diskusijose apie tai, kiek valdžios mums reikia. Lyg keliai magiškai išsiasfaltuotų dėl to, kad ji yra.
Ne. Keliai padengti asfaltu, nes yra žmonių, kurie kasa skaldą, verda bitumą, vairuoja plentvolius. O tiems žmonėms už darbą užmokama pinigais tų piliečių, kurie perka degalus (akcizu). Dėl to atsiranda keliai, o ne dėl valdžios malonės. Valdžia geriausiu atveju yra tik tarpininkas ir tikrai ne pats geriausiais.
Galiausiai ateina penktas etapas, kai ir dėdės tomai, ir šeimininkai patys nuoširdžiai pradeda tikėti savo vaidmeniu. Dėdė Tomas patiki, kad šeimininkas tikrai žino geriau, šeimininkas – kad dėdė Tomas yra žemesnės rūšies, nesuprantantis, nemąstantis, todėl ponų ir plantatorių valdžia esą būtina.
Trisdešimt metų iki vergijos panaikinimo JAV viceprezidentas Johnas C. Calhounas rašė: „Dabartiniame civilizacijos etape, kai dvi rasės skiriasi kilme, spalva, fizinėmis ir intelektinėmis savybėmis, vergovė yra ne blogis, o gėris.“ Kraupu? Taip. O kaip kalba politikai apie žmones šiandien? Neatskaičiuosi pinigų „Sodrai“ – viską išleisi ir senatvėje nieko neturėsi. Neapmokestinsi traškučių – valgys juos iki negalėjimo. Valdžios aparatas savo veiksmus teisina, grindžia ir kildina įsivaizduodamas, kad žmonės yra neprotingi ir nepajėgūs patys tvarkyti gyvenimą.
Kartais politikai, užlieti savo pačių kilniaširdiškumo, ima polemizuoti: „Jei visi būtų protingi, tai gal ir būtų galima leisti jiems spręsti patiems, bet dabar?..“
Nededu lygybės ženklo tarp gyvenimo šiuo metu ir vergovės, tarp valdžios ir vergvaldystės. Vergovė – neapsakomai baisus reiškinys. Tačiau nepasiduokime iliuzijai, kad, jei gyvename demokratinėje šalyje, mūsų laisvė yra garantuota ir neliečiama.
Prof. Antanas Raguotis dažnai vartojo sąvoką „laisvės fasadas“. Viena baisiausių ir tiksliausių analogijų – jei laisvė yra namas, tai iš jo likęs tik fasadas. Teoriškai – laisvė, praktiškai – tik jos pavadinimas. Laisvę ginti reikia kasdien. Jei prisiminsime ją tik kas šimtmetį, iš laisvės namo liks tik dėdės Tomo trobelė.

Žilvinas Šilėnas