Šešios struktūrinės reformos: geriau nuosaikios permainos negu visai nieko? (0)

S. Skvernelio Vyriausybė neseniai paskelbė šešių struktūrinių reformų paketus švietimo, sveikatos, mokesčių, inovacijų, šešėlinės ekonomikos mažinimo ir pensijų srityse. Paskutinį kartą Lietuvoje reikšmingą struktūrinių reformų programą finansų krizės metu vykdė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, nes vėliau valdžiusi Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, išskyrus iniciatyvas dėl euro įvedimo ir lankstesnių darbo santykių, neturėjo ambicingos pokyčių darbotvarkės. Dabartinė Vyriausybė siūlo nemažai įvairių priemonių, kurių svarbiausios yra mažinti „Sodros“ tarifą, įvesti „Sodros“ įmokų „lubas“, didinti pajamų mokesčio progresyvumą, pertvarkyti pensijų kaupimo sistemą, apmokestinti ne pagrindinį gyvenamąjį būstą, didinti valstybės finansuojamų bakalauro studijų vietų skaičių, stiprinti šeimos gydytojo komandas ir įvesti galimybę susimažinti apmokestinamąsias pajamas perkant šešėliui jautrias paslaugas.

Valstiečių-žaliųjų vadovaujama dauguma savo kadenciją pradėjo keliais reikalingais permainų sprendimais (dėl naujo Darbo kodekso, miškų urėdijų sujungimo, valstybinių universitetų tinklo optimizavimo ir alkoholio kontrolės stiprinimo), kurie buvo priimti 2017 m. Seimo pavasario sesijos metu. Nors vėliau Seimo ir Vyriausybės politikai atsitraukė nuo žadėtų sisteminių pokyčių, remiantis metine Vyriausybės veiklos ataskaita, toliau buvo „klojami pamatai“ ir „kuriamos prielaidos“ struktūrinėms reformoms. Kadangi su naujais reformų paketais yra bandoma grįžti į esminių permainų politiką, tikslinga įvertinti, kam jos gali būti naudingos ir kokios yra jų įgyvendinimo galimybės.

Pagrindinis struktūrinių reformų tikslas yra skatinti ūkio augimą per produktyvumą, investicijas ir užimtumą. Sėkmingai įgyvendinus tokias reformas, augančios valdžios pajamos didina galimybes spręsti socialines ir kitas viešosios politikos problemas. Tačiau Sauliaus Skvernelio Vyriausybės nariai naujas reformas „pardavinėja“ kaip iš karto gerinančias žmonių (ypač viduriniosios klasės) gerovę. Pasak ministro pirmininko, „esminis pristatytų reformų tikslas – iš esmės pagerinti žmonių gyvenimo kokybę Lietuvoje“, o pagal Vyriausybės pateiktą šešių reformų aprašymo santrauką siekiama „gerinti gyvenimo, darbo ir vaikų auginimo aplinką mūsų šalyje“. Tokia reformos komunikacija gali būti politiškai motyvuota, atsižvelgiant į socialiai orientuotą Vyriausybės programos turinį ir trejus rinkimus ateinančiais metais.

Vyriausybės pristatyti struktūrinių reformų paketai labiau atitinka nuosaikios kaitos programą, o ne Seimo rinkimų metu valstiečių-žaliųjų žadėtas sistemines permainas. Vyriausybės dokumentuose ir pranešimuose nekalbama apie mokesčių lengvatų naikinimą, netolygaus apmokestinimo mažinimą, aktyvių darbo rinkos priemonių skatinimą, tolesnį asmens sveikatos ir švietimo įstaigų tinklo pertvarkymą, kitus esminius reformų klausimus. Pasak finansų ministro Viliaus Šapokos, mokesčių didinimo mažiau apmokestintoms ekonominėms veikloms ir visuomenės grupėms vengiama dėl šalyje neefektyviai veikiančio viešojo sektoriaus. Tačiau Vyriausybės dokumentuose nėra numatytos reikšmingos viešųjų paslaugų efektyvumo didinimo priemonės, kurių įgyvendinimas leistų imtis ir radikalesnės mokesčių reformos.

Pristačius šešių struktūrinių reformų paketus, visuomenėje daugiausia dėmesio sulaukė mokesčių ir pensijų reformos, kuriose buvo numatyta daugiausia naujovių. Šie pokyčiai taip pat yra labiausiai ideologizuoti ir keliantys daugiausia konfliktų dėl prievartinio gerovės perskirstymo tarp įvairių visuomenės grupių. Tačiau dėl subalansuoto Vyriausybės siūlymų pobūdžio būtų sunku išskirti visuomenės grupes, kurios patirtų ženklią naudą ar žalą dėl reformų įgyvendinimo. Dėl platesnio nekilnojamojo turto mokesčio šio turto savininkai sumokėtų daugiau mokesčių, o dėl platesnio neapmokestinamojo pajamų dydžio daugiau pajamų gautų mažiau uždirbančiųjų grupių atstovai, bet jiems reformų poveikis nebūtų labai didelis. Kaip ir anksčiau dabartinės Vyriausybės įvestų „pokyčių krepšelių“ atveju, didelė dalis struktūrinių reformų sąskaitos būtų tiesiog apmokėta iš planuojamo Lietuvos ūkio augimo ir augančių valstybės biudžeto pajamų.

Struktūrinių reformų ambicingumą gludina tai, kad profesionalų Vyriausybei trūksta vieningos ir nuoseklios ideologinės krypties. Todėl jos nariai linkę rinktis daugeliui ministrų priimtinus pragmatinius siūlymus, grindžiamus Europos Komisijos ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijomis. Be to, reformų autoriams neigiamą grįžtamąjį ryšį siunčia nesėkmingi ankstesnių permainų bandymai. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Seime gerai atstovaujamos interesų grupės nepalaikytų mokesčių lengvatų mažinimo ar tolesnio universitetų tinklo optimizavimo. Todėl struktūrinėms reformoms įgyvendinti einama mažiausio bendro vardiklio arba silpniausio politinio pasipriešinimo keliu, kuris gali padėti įveikti J. C. Junckerio suformuluotą politinį reformų „užkeikimą“ – „visi mes žinome, ką daryti, bet nežinome, kaip būti perrinktiems po to, kai tai padarysime“. Laiku priėmus reikalingus politinius sprendimus, galima būtų bent kiek papildyti nemažos piliečių dalies pinigines ir tikėtis neblogų rezultatų per rinkimus kitais metais.

Nors nuosaikus permainų turinys turėtų padėti rasti sutarimą tarp aukščiausios valdžios institucijų ir Seimo frakcijų, reformų sprendimų priėmimas susidurs su nemažomis kliūtimis. Stipri konfrontacija tarp valdančiosios daugumos bei opozicijos, tarp ministro pirmininko ir prezidentės didina permainų priklausomybę nuo trapios valdančiosios daugumos Seime. Struktūrinės reformos jau sulaukė prieštaringų vertinimų iš valdančiosios daugumos frakcijų ir opozicijos. Pavyzdžiui, socialdemokratai-darbiečiai teigia, kad jiems nepatinka naujas nekilnojamojo turto mokestis ir „Sodros“ įmokų „lubos“. Socialdemokratams akis bado tai, kad naujos pertvarkos tariamai daugiausia skirtos darbdavių ir daugiausia uždirbančiųjų gerovei, o ne mažiausiai ir vidutiniškai uždirbantiems. Buvęs konservatorių partijos lyderis A. Kubilius pasiūlytas permainas vadina nelabai reikšmingomis ir net neišmaniomis. Dar neaišku, kokios pozicijos dėl struktūrinių reformų laikysis prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri anksčiau pabrėžė, jog geriau jokių pertvarkų, nei visuomenę kiršinančios iniciatyvos ar „pseudoprojektai“.

Vis dėlto po kelių metų pertraukos nuosaikios permainos yra geriau nei tolesnis trypčiojimas vietoje. Atsižvelgiant į dabartinę politinę padėtį ir valdančiosios daugumos sudėtį mūsų šalyje, radikalesnės struktūrinės reformos turbūt nėra įmanomos, o Vyriausybės pasiūlytų permainų įgyvendinimas turėtų prisidėti prie šalies ūkio konkurencingumo didinimo laipsniškai mažinant darbo jėgos apmokestinimą, skatinant inovacijas ar gerinant švietimo paslaugų kokybę. Tačiau reformų poveikį silpnins išliekančios mokesčių išimtys ar neišnaudojamos viešojo sektoriaus efektyvumo didinimo galimybės. Taip pat nuosaikūs reformų siūlymai iš esmės nesprendžia ilgalaikių Lietuvos demografinių ar ūkio konkurencingumo problemų, ir todėl, nepriklausomai nuo dabartinių reformų likimo, artimiausiais metais neišvengiamai sulauksime naujų reformų bangų.

----------

Dr. Vitalis Nakrošis

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama