Greitoji mada užtvindė pasaulį tekstilės atliekomis – ką galima padaryti? (0)

Žmonės vis dažniau atnaujina spintos turinį, o tai tapo dideliu iššūkiu aplinkai – Lietuvoje per metus išmetama apie 11 tūkst. tonų tekstilės atliekų, dalis atsiduria mišrių komunalinių atliekų konteineriuose, ir dažniausiai būna sudeginamos, taip didinant CO2 emisijas. Ko imasi verslas ir organizacijos, kad tekstilės pramonės sukeliamą taršą pakeistų žiedinė ekonomika? 

Nauda gamtai ir žmonėms 

Lietuvoje apie 8 proc. visų komunalinių atliekų sudaro tekstilė. Du trečdaliai lietuvių turimų drabužių atsisako dėl netinkamo dydžio, vienas trečdalis – pasikeitus aprangos stiliui arba skoniui. Žmonės vieną drabužį vidutiniškai dėvi 1–3 metus, ir šis laikas pastaruoju metu vis trumpėja. Taigi, daugelis drabužių į konteinerius iškeliauja būdami dar puikios būklės. Ką jau šiandien galima padaryti, kad pagaminta tekstilė būtų naudojama efektyviau, ekspertai diskutavo Zero Waste fest’22 festivalyje.   

„Paskaičiuota, kad, jei visame pasaulyje žmonės du kartus ilgiau dėvėtų tekstilės gaminius, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas tekstilės pramonėje sumažėtų net 44 procentais, taigi pirmas žingsnis, kurį turime žengti – stengtis prailginti drabužių gyvenimo trukmę. Vienas paprasčiausių būdų tą padaryti – skatinti pakartotinį naudojimą. Tekstilės konteineriuose kartais pasitaiko net ir buitinių atliekų, bet šiuo metu viskas keičiasi – žmonės tapo sąmoningesni, stengiasi rūšiuoti, todėl tinkamos antriniam panaudojimui tekstilės surenkame daugiau“, – teigė Konstantinas Gurinas, „Ecoservice“ tekstilės rūšiavimo verslo direktorius. 

Tekstilės panaudojimas naudingas ne tik gamtai, tačiau ir žmonėms – dar naudoti tinkama tekstilė gali padėti apranga apsirūpinti pažeidžiamoms visuomenės grupėms, įperkamų drabužių trūkumo problemą spręsti besivystančiose šalyse. Lietuvoje konteineriuose surenkama tekstilė antriniam panaudojimui daugiausia keliauja į trečiąsias šalis, tačiau veikia ir iniciatyvos, skatinančios Lietuvoje dalintis nereikalinga tekstile, kad išvengtume transportavimo sukeliamos papildomos taršos. 

„Svarbu, kad sprendimai, kur galima padėti nereikalingą tekstilę, artėja prie vartotojų namų. Žmonėms nebereikia skambinti į paramos organizacijas ir klausti, ar galėtų priimti drabužius. Dabar vartotojai turi mažiausiai penkias galimybes, kur galėtų padėti tekstilę, net skirstyti ją pagal kokybinius kriterijus – ką verta parduoti, ką padovanoti, ką jau reikėtų perdirbti. Ir tuomet vartotojo galvoje jau kuriasi žiedinė ekonomika“, – sakė Viktorija Nausėdė, tvaraus drabužių dalijimosi ir atkūrimo platformos „Textale“ įkūrėja. 

Ne tiesė, bet žiedas 

Kad tekstilė taptų tvari, svarbu siekti jos gamybos ir vartojimo pagal žiedinės ekonomikos principus. Lietuva yra įsipareigojusi Europos sąjungai nuo 2025 metų atskirai rinkti tekstilės atliekas, tačiau jau dabar yra sukurta reikiama konteinerių infrastruktūra, kurią efektyviau išnaudoti gali padėti tik teisingas rūšiavimas. 2021 metų rugsėjį „Ecoservice“ Vilniuje atidarė pirmąjį Lietuvoje tekstilės rūšiavimo centrą, į kurį atkeliauja visa bendrovės aptarnavimo teritorijose surinkta tekstilė.   

„Tekstilės rūšiavimo centre drabužiai, avalynė ir namų tekstilė gali būti suskirstyta net į 100 atskirų kategorijų pagal medžiagiškumą, sezoną, paskirtį ir yra naudojama antrą kartą arba perdirbama į žemesnės kategorijos gaminį. Atskirai reikia įvertinti ir apžiūrėti kiekvieną gaminį, todėl darbuotojai šį darbą atlieka rankiniu būdu. Džiugina, kad net 75 proc. į centrą patenkančios tekstilės yra tinkama dėvėti. Likusi tekstilė yra perdirbama į industrines šluostes – apie 10 proc. „Ecoservice“ surinktos tekstilės. Tik apie 15 proc. šių tekstilės gaminių panaudojami energijai gauti, nes yra negrįžtamai sugadinti“, – dalijosi K. Gurinas.    

Pereinant prie žiedinės ekonomikos, svarbu ne tik panaudoti pakartotinai ar perdirbti tekstilę, bet ir kurti tvaresnes gamybos strategijas, todėl tekstilės verslai skatinami atsigręžti į žaliąjį kursą. Europos komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega teigia, kad tekstilės pramonė turi didelį potencialą tapti žiedinės ekonomikos dalimi, nes mada yra greita, o tekstilės gaminių naudojimas palyginus trumpas, taigi svarbu užtikrinti, kad tekstilė nebūtų naudojama vieną kartą.  

„Pats žiediškumas turi daug aspektų, o vienas esminių –  gamybos projektavimas, kad produktas būtų ilgaamžis, jį būtų lengva sutaisyti, tarnautų kuo ilgiau, būtų perdirbamas.   Gaminant reikia rinktis ilgiau naudojamas arba perdirbtas medžiagas, o visi šie sprendimai priimami projektavimo etape. Dėl to aktyviai tariamės su gamintojais, kokius tikslinga būtų pateikti tekstilės gaminių projektavimo reikalavimus“, – pasakojo M. Vaščega. 

Laukiama technologinių sprendimų 

Visuomenės švietimas, siekiant antrinį panaudojimą ir ilgesnį drabužių dėvėjimą padaryti madingesnį už greitąją madą, gali paskatinti reikšmingus pokyčius tekstilės rinkoje. Šiuo metu mados pramonei tenka 10 proc. pasaulyje sukuriamo anglies dioksido, o tai daugiau nei jo išmeta tarptautinės aviacijos ir jūrų laivybos sektoriai kartu sudėjus. Anot  Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinės direktorės Astos Tumaitytės, greitoji mada šiandien yra pernelyg pigi, tačiau sąmoningėjančių vartotojų spaudimas skatina keistis ir verslą. 

„Tekstilei „įžiedinti“ trūksta perdirbimo technologijų, perdirbto pluošto panaudojimo galimybių, trūksta tyrimų. Taigi, iššūkis yra sukurti sistemą, kuri turėtų prasidėti nuo   mokslinių tyrimų, pačių vartotojų gebėjimo priimti, kad dėvėsime drabužius iš perdirbtų medžiagų. Tekstilės pramonė turės rasti naują būdą kurti verslą ne įprastu linijiniu būdu, o atrasti naujas technologijas ir įpratinti vartotojus tam pritarti“, – sakė A. Tumaitytė. 

Tačiau galiausiai drabužiai suplyšta ir susidėvi, todėl svarbu ir toliau ieškoti naujų perdirbimo bei tekstilės panaudojimo sprendimų. Perdirbamų drabužių kiekis pasaulyje šiandien siekia vos 1 proc., o pagrindinė to priežastis – inovatyvių technologijų trūkumas, todėl tekstilės perdirbimas yra perspektyvi verslo niša technologijas kuriantiems startuoliams.  

„Daliai medžiagų perdirbti dar nėra technologinių sprendimų. Problema, kad daugelis tekstilės gaminių yra pagaminti iš skirtingo pluošto, sintetika maišoma su natūraliomis medžiagomis, o tokį gaminį perdirbti yra be galo sunku, nėra sukurtų technologinių sprendimų. Manau, vienas sprendimų – įpareigoti tekstilės pramonę gaminti vienpluoštį drabužį“, – siūlė K. Gurinas. 

Vis dėlto A. Tumaitytės teigimu, kuriant reikalavimus tekstilės pramonei reikėtų įvertinti ir trečiųjų šalių įtaką tekstilės rinkai: „Tapti žalesniais yra dvi motyvacijos – rinkos spaudimas, kai patys vartotojai nori, kad jų perkami daiktai būtų žalesni ir įstatymais įvedami reikalavimai. Tačiau svarbu, kad tą pačią kartelę, kurią taikome Europos įmonėms, taikytume ir trečiųjų šalių gamintojams, priešingu atveju mes saviems gamintojams taikome aukštus reikalavimus, o per sieną pas mus eina pigiai, nekokybiškai pagamintų drabužių srautas ir mes tiesiog žlugdome savo pramonę, nepasiekdami jokio aplinkosauginio tikslo.“

Daugiau: striukės