Kas sveikesni – intravertai ar ekstravertai? (0)

Mūsų sveikatos kokybei įtakos turi labai daug veiksnių. Pavyzdžiui, genetika, oro užterštumas, mityba, fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai. Tačiau yra dar daugybė kitokių veiksnių, kurie gali būti be galo įdomūs. Pavyzdžiui, mūsų sveikata gali priklausyti nuo vieno neįtikimo faktoriaus – nuo to, ar esame intravertai, ar ekstravertai.

Kas jūs toks – intravertas ar ekstravertas?

Nustatyti, kuriam asmenybės tipažui priklausote, nėra sudėtinga. Tiesa, šimtaprocentinių „grynuolių“ čia, kaip ir visose gyvenimo srityse, retai pasitaiko. Esant vienoms gyvenimo aplinkybėms, galime elgtis kaip ekstravertai, esant kitoms – kaip intravertai. Tačiau vienas tipažas vis tiek yravyraujantis.

Intravertas – tai terminas, kuris nusako panirimą į save. Tai yra žmogus, susitelkęs į vidinius išgyvenimus, savo mintis labiau nei tie, kurie ieško išorinių stimuliatorių. Šie žmonės dažniausiai būna tylesni, kartais – susikaustę. Socialinės situacijos jiems gali kelti daugiau nerimo nei ekstravertams, kurie „maitinasi“ tokiomis situacijomis. Po laiko, praleisto kompanijoje, intravertai dažniausiai turi pabūti vieni ir skirti laiko sau. Psichologinėje literatūroje dar šie žmonės apibūdinami kaip giliai mąstantys, tyrinėjantys ir besimokantys per tyrinėjimų prizmę, slepiantys savo emocijas, besigilinantys į detales. Jie nejaukiai jaučiasi didelėje žmonių kompanijoje (ypač nepažįstamų) ir jiems gera, kai juos supa pažįstami žmonės. Tie, kuriais jie pasitiki.

Ekstravertas, priešingai, – yra tas žmogus, kuris pasikrauna energijos iš buvimo kartu su kitais. Šio tipo žmonėms greitai pabosta būti vieniems ir jie vėl ieško kompanijos. Šie žmonės mėgsta daugiau kalbėti ir mąstyti kalbant nei galvoti prieš kalbant. Ir jiems tas puikiai sekasi. Jų negąsdina socialinės situacijos, buvimas minioje nepažįstamų žmonių, nes tai puiki proga užmegzti naujas pažintis ir plėsti savo socialinį ratą. Paprastai tariant, intravertas yra susikoncentravęs ir dažniau paniręs į save, o ekstravertas yra atviras aplinkai ir pasauliui.

Kurie sveikesni?

Daugelis žmonių nesusimąsto, kad jų asmenybės tipažas turi įtakos ir jų sveikatai. Tačiau 1997 metais atlikto tyrimo metu įrodyta priešingai – asmenybės tipas neabejotinai turi įtakos sveikatai, nes turi įtakos rizikos veiksniams, galintiems paveikti tą sveikatą.

„Journal of Personality and Social Psychology“ tyrinėjo kelių vaikų, gyvenančių Naujojoje Zelandijoje, gyvenimą nuo 3 iki 21 metų. Stebėta jų elgsena, sveikata bei pateikinėjami klausimynai, kuriuose orientuotasi į rizikingą elgesį, kaip alkoholio vartojimas, nesaugus seksas, nusikaltimai, pavojingas vairavimas ir t.t.

Nustatyta, kad tie vaikai, kurie buvo linkę užsisklęsti, buvo mažiau socialūs, turėjo didesnį polinkį į rizikingą elgesį, žalingus įpročius, žiaurumą. Intravertiškomis savybėmis pasižyminčiam vaikui ateityje daugiau problemų kildavo dėl alkoholio ir jo vartojimo. O alkoholis – vienas iš neigiamų rizikos sveikatai veiksnių. Dažnai ar nesaikingai vartojant alkoholį kyla kraujospūdis, atsiranda širdies ir kepenų veiklos pažeidimų, kepenų vėžys, psichologinės problemos, kaip depresija, ir taip toliau.

Nors tyrimo autoriai vienareikšmiškai sutiko, jog negalime teisti žmogaus vien dėl to, kad jis yra intravertas ar ekstravertas ir šios savybės šimtu procentų neatspindi galimo jo žiaurumo ar rizikos veiksnių sveikatai turėjimo, toks tyrimas paskatino į asmenybės tipažo ir sveikatos santykį pažiūrėti giliau.

Štai daug vėliau JAV buvo tirtas asmenybės tipažas ir nutukimas. Buvo tiriami vienos mokyklos mokinukai. Tiksliau – jų dienos mityba mokykloje. Nustatyta, kad ekstravertai rinkdavosi didesnes porcijas, sotesnius pietus ir valgydavo net 33 proc. daugiau nei intravertai. Ir tai atitiko asmenybės tipažo teoriją, kad ekstravertai pasiima išorinius dirgiklius į save. Be abejonės, suvalgomo maisto kiekis turi įtakos žmogaus svoriui ir su juo susijusioms sveikatos problemoms, pavyzdžiui, nutukimui. Tad JAV mokslininkai padarė prielaidą, kad ekstravertai gali turėti didesnį polinkį į nutukimą. Tai galima paaiškinti dar ir tuo, kad valgymas su kompanija taip pat yra maloni socialinė situacija ekstravertui. Tad kodėl šio valgymo ir bendravimo malonumo nepratęsus ilgiau?

O intravertas, priešingai, dažnai geriau liks ne iki galo pasisotinęs, bet vengs per ilgo bendravimo su aplinkiniais valgymo metu ar pats valgis nebus jam toks svarbus, kaip intravertui.

Psichologinė būklė

Amerikos psichiatrų asociacija prieš trisdešimt metų intravertišką asmenybės sutrikimą buvo įtraukusi į savo diagnostikos vadovą. Pasaulio sveikatos organizacija irgi panašiai traktavo intravertiškumą – kaip kokį psichologinės sveikatos sutrikimą. Tačiau šiais laikais ekspertai mano, kad intravertas – nebūtinai psichologinių ar psichinių problemų turintis žmogus, nors ir daugelis tyrimų įrodo, jog intravertai yra labiau linkę sirgti tokiomis ligomis, kaip depresija.

Štai „Journal of Psychiatric Research“nustatė, jog 74 procentų sergančiųjų depresija populiacijos sudaro intravertai. Kitos studijos įrodė, jog tie žmonės, kurie pasisemia jėgų iš aplinkos ir socialinių situacijų, kitaip tariant, yra ekstravertai, būna laimingesni nepriklausomai nuo šalies, kurioje gyvena, kultūros ar kitų faktorių.

Be to, mokslininkai linkę manyti, kad intravertai dėl didesnio užsisklendimo ir mažesnės psichologinės gerovės yra labiau linkę į savižudybę.

Dar vienas tyrimas pagrindė jau minėtą 1997 metų teoriją, kad intravertai yra labiau linkę į agresiją. Viskas greičiausiai dėl to, kad šio tipažo žmonės yra linkę savo jausmus uždaryti viduje, užsisklęsti ir kaupti, kol išsilieja vienu ar kitu būdu.

O kaip imuninė sistema?

Tyrimas buvo atliktas Notingemo universitete (Jungtinė Karalystė). Mokslininkai tyrė 121 suaugusį žmogų. Buvo nustatyti jų asmenybės tipai, daroma apklausa apie bendrąją sveikatą ir imamas kraujo mėginys bei akcentuojama baltųjų kraujo kūnelių būklė bei kiekis. Rezultatai vėlgi buvo nenaudingi intravertams. Nustatyta, kad tie, kurių asmenybės tipažas buvo ekstravertiškesnis, rečiau sirgo, turėjo geresnę imuninę sistemą. Jų kraujo kokybė buvo geresnė, o baltųjų kūnelių kraujyje jie irgi turėjo daugiau. Tačiau tyrėjai negalėjo paskelbti vienareikšmiškų išvadų ir pripažino, kad turėtų būti atlikta daugiau tyrimų.

Kad ir kokie tyrimai būtų atlikti ateityje, savaime suprantama, kad vien emocinis tipažas nenusakys galutinės žmogaus sveikatos. Tačiau bendros tendencijos rodo, kad bendravimas, buvimas tarp žmonių, kad ir ne visą dieną, bet dažniau, turi teigiamą įtaką mūsų sveikatai – tiek psichologinei, tiek fizinei.

Audrė Bartaševičiūtė