Mirus šeimininkui gyvūnai lieka vieni: kaip to išvengti (0)

Lietuvoje veikiančios prieglaudos labai dažnai sulaukia prašymų priimti gyvūną augintinį dėl to, kad jo šeimininkas mirė, o pasirūpinti gyvūnu nėra kam.

Teisiškai augintinis Lietuvoje yra turtas, todėl paveldėjimo principu atsakomybė už jį turėtų keliauti kartu su nekilnojamuoju ir kitu turtu. Mirus žmogui už jo gyvūną turi atsakyti giminės, paveldėję turtą, o ne prieglaudos ar pašaliniai žmonės.

Deja, praktikoje gyvūnas dažnai tampa „nematoma“ palikimo dalimi apie kurios lemtį mažai pagalvojama.

„Dažnai velionio turtą paveldėję giminaičiai atsakomybės už gyvūną kratosi, teigia neturintys sąlygų priimti keturkojį šeimos narį į namus. Ypatingai problema opi, jei tas gyvūnas nėra veislinis, o tarkim mišrūnas šuo visą gyvenimą leidęs prie būdos kur nors kaime. Neretai tokie gyvūnai taip ir lieka likimo valioje „kabėti“ ant grandinės, pašeriami ir pagirdomi kaimynystėje gyvenančių žmonių“ – problematišką situaciją apibūdina nevyriausybinės organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė.

Rytojus niekam nėra garantuotas. Bet jei šiandien būtų jūsų paskutinė diena, kas nutiktų su jūsų augintiniu? Siekiant išvengti situacijų, kai netekęs šeimininko gyvūnas lieka visiškai vienas, GGI pataria iš anksto pasirūpinti gyvūno likimu.

Kaip iš anksto pasirūpinti savo gyvūno likimu?

Gyvūnų augintinių gyvenimo trukmė yra žymiai trumpesnė nei žmogaus, todėl dažniau šeimininkui tenka išlydėti į geresnį pasaulį savo augintinį. Tačiau lieka vieni ir gyvūnai augintiniai.

„Labai svarbu iš anksto ne tik pagalvoti, kas iš tiesų galėtų pasirūpinti mūsų katinu, šuniu ar kitu naminiu gyvūnu, jei taip nutiktų, kad mes juo pasirūpinti nebegalėsime, tačiau su tuo konkrečiu žmogumi ir susitarti. Tai nebūtinai tik mirties atveju, bet ir sunkiai susirgus, atsidūrus ligoninėje ar patekus į kitas aplinkybes, kurių iš anksto negalime numatyti. Juk nei vienas nežinome, kas mūsų laukia po pusmečio ar metų“ – teigia organizacijos GGI vadovė B. Vaitiekūnaitė.

GGI akcentuoja šiuos žingsnius, siekiant iš anksto pasirūpinti savo mylimo augintinio likimu:

• Įrašykite augintinį į testamentą kartu su lėšomis jo išlaikymui. Svarbu ne tik palikti gyvūną testamentu, tačiau ir numatyti tam tikrą palikimo lėšų dalį, skirtą padengti gyvūno priežiūros išlaidas.
• Teisiškai įšaldykite lėšas, kurios bus skirtos tik gyvūno priežiūrai, o ne paveldėtojų pirkiniams.
• Susitarkite su ateities globėju, kuris perims priežiūrą tuo atveju, jei Jūs gyvūnu nebegalėsite pasirūpinti pats.
• Turėkite SOS kortelę piniginėje, kad nelaimės atveju gyvūnas neliktų užrakintas namuose.
• Tai atvejais, jei neturite artimųjų, susitarkite su prieglauda, kuri perims gyvūno globą už palikimą ar jo dalį.

Šeimininkui mirus iš minkšto guolio – į gatvę

Anot B. Vaitiekūnaitės, atvejai, kai gyvūnai lieka bepriežiūriais dėl to, kad šeimininkas susirgo ar mirė, Lietuvoje yra gana dažni. Senyvo amžiaus žmonės kaimuose labai dažnai turi šunį, kuris gyvena prie būdos ir lauke gyvenančią katę. Kartais tokių gyvūnų būna net ne vienas, o keli ar keliolika. Vyresnio amžiaus žmogui mirus, sodybą pasiima giminės, o gyvūnai lieka likimo valiai.

„Nesocializuoti šunys ir pusiau laukinės katės iš sodybos patenka į prieglaudas, o kartais net ir to padaryti nesivarginama ir gyvūnai tiesiog paliekami likimo valiai. Ne mažiau liūdna ir kai namuose laikyti gyvūnai, mirus šeimininkui, tiesiai nuo sofos atsiduria prieglaudoje ar yra išmetami į gatvę. Įsivaizduokite, ką tam gyvūnui tenka išgyventi, kai ne tik mylimo šeimininko neteko, bet ir namų“ – apie situacijas, su kuriomis tenka susidurti praktikoje pasakoja B. Vaitiekūnaitė.

Vienas iš tokių pavyzdžių – šuo Bela, kuri penkerius metus gyveno pririšta prie būdos. Šeimininkui mirus gyvūnas liko visiškai vienas be maisto, vandens ir tinkamos pastogės per didžiausius žiemos šalčius. Visgi šiam keturkojui labai pasisekė, ją į laikiną globą paėmė muzikantas Mantas Meškerys ir ji dabar ieško naujų namų, kuriuose galėtų jaustis saugi ir mylima.

Ką svarbu žinoti paveldėjus šunį

Paveldėtojams svarbu žinoti, kad gyvūnas teisiškai Lietuvoje yra turtas, kuriuo pasirūpinti yra mirusiojo artimųjų pareiga. Atitinkamai paveldėjus namus kartu pereina ir atsakomybė už namus saugojusį šunį, juose gyvenusį katiną ar kitą gyvūną.

„Paveldėtojas privalo visapusiškai pasirūpinti gyvūnu augintiniu, t.y. pilnai perimti gyvūno globą jį pasiimant į savo namus ar kitais būdais užtikrinant pilnavertę gyvūno priežiūrą. Tais atvejais kai paveldėtojai neturi galimybės prižiūrėti gyvūno, turėtų patys surasti gyvūnui naujus namus. Nei kaimynai, nei prieglaudos nėra atsakingi už gyvūno globą, nors dažnai giminaičiai įsivaizduoja, kad jie pasiims turtą, o gyvūnu kažkodėl turėtų pasirūpinti kažkas kitas” – pasakoja GGI vadovė B. Vaitiekūnaitė. 

Kai paveldėtas gyvūnas dovanojamas, svarbu pasirūpinti jo kastracija/sterilizacija, suteikti veterinarinę priežiūrą, jei gyvūnas serga ir dovanoti tik sveiką augintinį. Gyvūnas turėtų būti dovanojamas tik į geras rankas – žmonėms, kurie yra pasiryžę ilgalaikei gyvūno globai ir galintys suteikti gyvūnui tinkamas gyvenimo sąlygas. Dovanojant gyvūną rekomenduojama pasirašyti oficialią GGI dovanojimo sutartį, kurios formą galima rasti čia: Dovanojimo sutartis.

Informacija parengta VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.