Neblėstanti meilė tautiniam kostiumui (1)

Kada jaučiatės labiausiai pasipuošę? Su smokingais ir balinėmis suknelėmis, šventinėmis kaukėmis, o gal taip mėgstamu ir jau dešimtus metus skaičiuojančiu mamos dovanotu megztiniu? Vilniaus Universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ nariai Ugnė, Vilius, Inga, Damilė ir Modesta vieningai tvirtina, kad patys sau gražiausiai atrodo apsivilkę tautinius kostiumus. Jie ir pasakoja, kuo išsiskiria skirtingų regionų kostiumai ir kokios yra jų dėvėjimo subtilybės.

Klaipėdos krašto kostiumas. Pasakoja Inga, jai antrina Damilė ir Modesta

Klaipėdos krašto kostiumą iš kitų išskiria dalmoniukas – tai tokia kišenėlė, į kurią galima susidėti raktus, servetėles, maldaknygę. Kaip antrina Vilius, viską, ko gali prireikti moteriai, einančiai į bažnyčią. Delmonas buvo svarbus ir kaip detalė, pademonstruojanti merginos darbštumą ir meistriškumą. Visi delmonai būdavo labai skirtingi, kiekviena pasidarydavo tokį, koks mieliausias jos širdžiai, tad iš delmono galėjai spręsti apie merginos kruopštumą. Klaipėdos krašto merginą galima atskirti ir pagal plaukų supynimą: vyravo kasos kasytės, suraitymai. Kostiume dominuoja tamsios spalvos. Kadangi Klaipėda Pirmojo pasaulinio karo metais priklausė Vokietijai, į kostiumą persikėlė ir šiek tiek vokiškos įtakos – protestantizmo detalių: akcentuojamas paprastumas, juoda, tamsiai mėlyna spalvos, šilkinės medžiagos.

Žemaitiškas kostiumas. Pasakoja Damilė

Šis kostiumas ypatingas savo ryškumu, aritmiškais dryželiais. Vyrauja raudona spalva. Žemaitės labai mėgdavo vilkėti kuo daugiau sijonų. Jeigu esi save gerbianti žemaitė, tai būtinai užsivilksi bent du sijonus. Pavyzdžiui, jei eini per kokį purvyną, gali pasikaišyti viršutinį sijoną ir tada visi mato „oho, kokį gražų tu apatinį sijoną išsiaudei“. Dar žemaičių kostiumui būdingos nuo krūtinės klostuotos liemenės, kurios pabrėždavo moters liaunumą ir figūros vientisumą. Nors moters grožio etalonas ir nebūdavo lieknumas, bet visgi norėdavosi akcentuoti savo grakštumą. Be to, svarbi kostiumo detalė – kuo daugiau skarų: dvi ant galvos, trys ant pečių, netgi rankinukus darydavosi iš skarų (surišdavo jų kampus ir vidun galėdavo įsidėti kokį obuoliuką). Žemaitėms patikdavo nešioti ir masyvius gintarinius karolius, jų mėgdavo užsidėti bent kelias eiles, jei karoliai smulkesni, o stambesnių pakakdavo ir vienos eilės. Galvas ištekėjusios moterys puošdavo, žinoma, skara (prisiminkite, kaip atrodė rašytoja Žemaitė), o netekėjusios merginos – iš šilkinių kaspinų suraityta karūnėle, kuri vadinama range.

Aukštaitiškas kostiumas. Pasakoja Modesta, jai antrina Ugnė ir Vilius

Kostiumas labai šviesus, jame daug baltos spalvos: prijuostė, marškiniai, šviesi siuvinėta liemenė...Šiandien mano vilkimas raudonai žaliai languotas sijonas tikrai įprastas visam Aukštaitijos regionui. Netekėjusios merginos kaip ir Žemaitijoje nešiodavo karūnėles, o ištekėjusios moterys rišdavosi ilgus lininius nuometus. Aukštaitiškas kostiumas – labai blizgus, tad nuo kitų kostiumų tuo ir skiriasi: turi auksinės, sidabrinės spalvos, o kiti neturi...(juokiasi). Dar aukštaitės sau leisdavo sidabrinius karolius ir sidabrines liemenių suvarstymo kilputes – turtingos. Aukštaitiškas kostiumas – vienas seniausių, ilgiausiai išlaikęs archajišką kostiumo sandarą.

Folkloro ansamblio „Ratilio“ narius kalbino Neda Letukytė