Nykštukinės obelys – nauja lietuvių sodininkų mada (1)

Visiems žinomas sodininkų godumas. Ir naują veislę norisi turėti, ir augalų su neįprastomis savybėmis, bet kurgi juos sodinti? Žemė be darbo nebūna – vietos naujiems sodiniams kiekvienais metais lieka vis mažiau. Ir noras įsiveisti „ką nors naujesnio“ nedingsta.

Mokslininkai netinginiauja

Net ir visiems mums gerai pažįstama obelaitė turi daug naujų veislių: ir užauginančių skanių vaisių, ir ištvermingų ligoms, ir margalapių ar žydinčių ryškiais raudonais žiedais... Argi galima atsispirti? Į pagalbą sodininkams atėjo mokslininkai selekcininkai, kurie išvedė naujų žemaūgių obelų, naudojamų kaip kloniniai poskiepiai bet kokioms veislėms.

Poskiepis – tai obels šaknis, nuo kurios priklauso labai daug dalykų. Jis sugeba pakeisti įskiepytos veislės savybes. Pavyzdžiui, medis pradeda anksčiau derėti, auginti stambesnius vaisius arba padidėja jų cukringumas.

Pagal dydį žemaūgiai medžiai skirstomi į keletą grupių, atsižvelgiant į poskiepio formą. Pačių didžiausių iš jų aukštis neviršija 2 m. Savaime aišku, kad tokios obelys sode užima kur kas mažiau vietos nei standartinės. Skaičiuojant vaisius iš kvadratinio ploto vieneto, nykštukinės obelys dažnai būna derlingesnės už savo aukštaūges giminaites.

Auginti nėra lengva

Atrodytų, tiek daug privalumų, bet kur šuo pakastas – kodėl tokie naudingi medžiai plačiai nepaplito mūsų soduose? Atsakymą sužinosime, įdėmiai išnagrinėję nykštukinių obelų agrotechniką.

*Žemaūgiai medžiai reiklesni dirvos derlingumui. Be to, jie nori daugiau vandens ir geresnės oro cirkuliacijos.

*Į sodinimo duobes nykštukinėms obelims įdedama puraus pūdinio, sumaišyto su smėliu. Eilėje tarp jų paliekami 2 m tarpai, o tarpueilių plotis turi būti 3 m. Toks sodinimo būdas padeda geriau sulaikyti sniegą, o vasarą susidaro palankesnis mikroklimatas.
*Jeigu jūs planuojate nykštukinį medelį sodinti atskirai, geriausia vieta būtų pietinė arba pietvakarinė sklypo dalis, kad iš šiaurinės pusės nuo šaltų vėjų jį užstotų namas ar kitas statinys.

*Žiema nėra pats geriausias metas nykštukiniams medeliams. Jų tankios lezgelinės šaknys mažiau ištvermingos šalčiui, todėl pomedžius rudenį vertėtų pamulčiuoti durpėmis arba perpuvusiu mėšlu, ne plonesniu kaip 10 cm storio sluoksniu. Kamienus ir stambių skeletinių šakų pagrindus rudenį reikėtų nubaltinti, kad nepažeistų žiemos šalčiai. Jauni medeliai kai kada baltinami naudojant purkštuvą – nupurškiama visa laja. Būtina įsitikinti, kad rudens lietūs nenuplovė dažų, antraip procedūrą teks pakartoti. 

*Pavasarį mulčias nuimamas, pomedžiai nuravimi. Juodas pūdymas paliekamas visą medžių gyvavimo laiką.

*Nykštukinės obels gyvenimas yra kur kas trumpesnis už aukštaūgio medžio arba laukinės obels. Ji aktyviai auga 5–7 metus. Ši obelis greitai, kartais jau ateinančiais metais po pasodinimo, pradeda derėti. Bet nedideliam medžiui sunku prikaupti tiek maisto medžiagų, kad pakaktų ir vaisių, ir šakų augimui. Tręšimas per šaknis ir lapus yra didelė pagalba. Nereikėtų pamiršti, kad liepos mėnesį nykštukinės obelaitės ruošiasi ateinančių metų derliui, todėl būtina derinti trešimą kalio ir azoto trąšomis, pavyzdžiui, naudoti srutas arba raugintų piktžolių antpilą. Ypač tiktų dilgėlės, nes jose yra daug mikroelementų.

*Jau po 4–5 metų stabilaus ir gausaus derėjimo reikalingas vidutinis atjauninamasis genėjimas, antraip šie medžiai greitai nustoja augti ir vystytis.

*Nykštukinės obelaitės dažniausiai užmezga per daug vaisių, todėl reikėtų suformuoti stiprias skeletines šakas, o derliui nokstant – jas paremti atramomis.

*Vien į derėjimą susitelkusiu medžiu būtina nuolat rūpintis. Dėl silpnų šaknų obelaitė gali nukentėti net nuo smarkaus vėjo, ypač jei vaisių per daug. Tad sodinant duobės dugne reikėtų įkalti gerą kuolą, kuris medžiui būtų atrama visą gyvenimą.

*Rišant prie atramų reikėtų atsižvelgti į tai, kad nykštukinių medelių žievė yra švelnesnė, storesnė ir sultingesnė nei paprastų. Vielos jokiu būdu negalima dėti tiesiai ant kamieno – būtina pakišti gumos ar panašios medžiagos tarpinę, kad ji neįaugtų į kamieną.

Naujas gyvenimas

Obelų, įskiepytų į nykštukinius poskiepius, sodinimo ypatumu galima laikyti tai, kad jų šaknų kaklelius galima truputį įleisti į dirvą, norint apsaugoti nuo šalčių rudenį, kai dar nėra sniego. Bet nereikėtų šaknies kaklelio painioti su skiepijimo vieta – pastarąją įkišus į dirvą, obelaitė gali išleisti šaknis iš įskiepio ir tuomet nustos būti nykštukinė. Šia savybe kartais pasinaudoja sumanūs sodininkai. Po dešimties gausaus derėjimo metų, kai labai susilpnėja nykštukinės obels augimas, jie pomedį paaukština maždaug 40 cm. Prieš tai skiepijimo vietoje išvagojama žievė ir vagelės paveikiamos šaknų augimo stimuliatoriais. Paskui skiepijimo vieta uždengiama geros, purios žemės sluoksniu. Tokiu atveju devynios obelaitės iš dešimties palaipsniui įsitvirtina, nustoja būti nykštukinės, bet auga ir dera daugelį metų.

Labai gaila, bet dar nėra būdo pailginti nykštukinės obelaitės gyvenimą, tuo pačiu išlaikant jos derlingumą, vaisių skonį ir mažą dydį. Tik besidriekiančios obelaitės turi savo šaknis, todėl, smarkiai nugenėjus penkiolikos metų medį, lengva suformuoti naują. Būna ir taip, kad nykštukinės obels poskiepis užaugina atžalas, kurios nupjaunamos ir išmetamos. Gausiai apkaupus, šios atžalos išleistų šaknis. Paskui, jas atskyrus nuo motininio medžio, būtų galima į nykštukinį poskiepį įskiepyti bet kokios veislės obelį. Svarbiausia nesumaišyti, kurios atžalos želia žemiau skiepijimo vietos, o kurios aukščiau.Tad žiūrėdamas į nedidelius tvarkingus medelius, rudenį gausiai apkibusius vaisiais, iškart suvoki, kad jie verti augti kiekviename sode.