Paauglystė: mamos užrašai (4)

„Geriausias būdas padėti savo paaugliams – išgyventi patiems“

Šią frazę išgirdau vienos konferencijos apie paauglystę metu.

Tai buvo gerokai po to, kai vieną rugsėjo 1-ąją nuėjusi į mokyklą ir pamačiusi šimtus sportiniais bateliais padabintų kojų, aš supratau, kad visiškai „susimoviau“, besistengdama įtikinti mažąją, kad sportiniai batai nedera prie klasikinės uniformos. „Dabar tikrai esu nurašyta į mados „outsider‘ių“ gretas“, – pagrįstai toptelėjo galvon.

Dar aš supratau, kad mano mažoji jau lipa lauk iš vaikystės traukinio. Sulig ta įžvalga pradėjau labiau pasitikėti savo dukros stiliaus jausmu, kuriuo, beje, ir šiaip dažniausiai žaviuosi. Nepamenu, jog paauglystėje būčiau turėjusi tokį gerą skonį kaip ji. Mano mama retkarčiais vis dar su siaubu atsimena ilgą gėlėtą sijoną, prie kurio buvau besąlygiškai prisirišusi. Dabar, žvelgdama į savo paauglystės nuotraukas, aš galiu suprasti jos siaubą.

Į savo mažosios stiliaus eksperimentus su siaubu žvelgiu retai, greičiau jau su smalsumu ir rūpesčiu tais atvejais, kai mada reikalauja klampoti per sniegą su tais pačiais rugsėjo 1-osios sportiniais bateliais ir be kepurės. Tada su nostalgija atsimenu, kaip dešimt metų atgal, tą pačią dilemą spręsdavau tiesiog apaudama besiaikštijančiai trimetei tinkamus batus. Dabar tai jau „nepaeitų“ – vis tiek viską nusiimtų už kampo, juk nešiuolaikiška. Kartais tas noras būti šiuolaikišku suaugusiu žmogumi virsta nesibaigiančioms kritiškumo, neigimo ir kategoriškumo tiradomis:

– Kai sakiau, kad padarysiu, nesitarėm, kad padarysiu tučtuojau, vadinasi, padarysiu kada nors, – rėžia, – nuo to, kad tu rėksi, greičiau nebus, – priduria.

Lieku išsižiojusi, sužavėta loginio mąstymo užuomazgų ir pritrenkta beviltiškumo jausmo.

“Paauglystėje normalu, jei kažkas vyksta nenormaliai ir nenormalu, jei viskas pernelyg normalu“, – lyg susitarę apie šį amžiaus tarpsnį rašo psichologijos vadovėliai.

Pastaruoju metu šį posakį kartoju lyg mantrą, ypač tai momentais, kai dar vakar stilingais buvę džinsai šiandien jau yra „nesąmonė“, o mėgstama sriuba be jokios priežasties staiga „nurašoma“ į kategoriją: „Tu juk žinai, kad to aš nevalgau“. Viena dieną esi pati geriausia mama, kitą – ta, kuri nieko neperka, tragiškai gamina ir dar nemoka klausytis. Jautiesi lyg važinėtum amerikietiškais kalneliais jau gerus metus, o pabaigos nematyti. „Seanso trukmė nenurodyta“, – parašyta ant tavo bilieto.

„Tai, ką suvokiame, kaip problemišką ir erzinantį paauglio elgesį, yra normalus raidos etapas, vedantis į didesnį savarankiškumą ir pasiruošimą suaugusio gyvenimui – tėvams nereiktų priimti to asmeniškai“, – ramina psichologijos vadovėliai.

Skamba daug žadančiai. Kyla pagunda sutaupyti ne vieną milijoną nervinių ląstelių ir pralaukti tą etapą, kuo mažiau painiojantis po kojomis į suaugusių pasaulį keliaujančiam žygeiviui. Bet.

„Nors paauglys kartais atrodo irzlus ir piktas, atsiskyręs ir abejingas aplinkiniam pasauliui, jam reikalingas bendravimas su tėvais ir jų vadovavimas. Stebuklingoji išeitis – tai pusiausvyra. Tėvai turi dalyvauti vaiko gyvenime, tačiau neperlenkti lazdos kišdamiesi“, – pataria psichologė Lina Pakalkaitė.

„Kai liūdna ir nesaugu, pagrindinė priemonė – artimas ryšys su kitu žmogumi: pokalbis, išklausymas“, – sako psichologė Monika Misevičė konferencijos apie paauglystę metu.

Įsiklausau į šiuos žodžius. Išmintingas draugas, kuris nepamokslaudamas išklauso ir nemoralizuodamas padeda, yra pagrindinė priemonė visais gyvenimo etapais, ne tik paauglystės. Tik ne visada lengva juo būti. Vaikai mokosi iš mūsų nuostatų ir veiksmų realiame gyvenime, o ne iš žodinių deklaracijų. Tą žinojau visada. Nuolat tenka tai priminti sau iš naujo.

Prieš akis stovi kadaise matytas eksperimentas, kai mamos ir dukros atskirai buvo apklausiamos apie joms savyje nepatinkančias išvaizdos detales. Kokia nuostaba ištiko mamas, kai paaiškėjo, kad jų mergaitės nemėgsta savyje to, ko savyje nemėgsta ir jos pačios (didžioji dauguma niekada nekalbėjo apie savo išvaizdos trūkumus garsiai).

„Mergaitės mato, kaip mamos „nuryja“ savo jausmus, kaip laikosi dietų ir stengiasi pritapti visuomenėje. Mamos pačios neatsiveria, todėl paauglėms tampa neaišku, kokia turi būti ta tikra moteris. Jos pradeda ieškoti idealų žiniasklaidoje ir paprastai randa prototopus, su rankomis apimamu juosmeniu, „sixpack‘u“ ir tarpu tarp kojų. Joms tampa beprotiškai sunku išlaviruoti tarp davatkos, nuobodos ir vulgarybės“, – pasakoja su paauglėmis mergaitėmis dirbanti akušerė psichologė Inga Bogdzevičienė jau minėtos konferencijos apie paauglystę metu.

Jei norime padėti savo paaugliams, turime išgyventi patys, būdami kiek įmanoma unikalūs ir sąžiningi patys sau, nes vaikai to mokysis iš mūsų. Kita vertus, vaikai turi daug ką atrasti patys, tereikia jiems leisti tyrinėti, svajoti ir matyti kitaip nei mes.

„Išties, auginti, auklėti, ugdyti vaikus nėra lengva. Taip pat nėra vieno aiškaus atsakymo, nėra vienos tiesos, kad tą reikia daryti tik taip, o ne kitaip. Žmogaus augimas yra procesas, skirtas surasti savo kelią ir tai, kas yra jo. Ir mes to už jį negalime padaryti, jis turi ieškoti pats“, – taikliai apibendrina Rasa Bieliauskaitė.

Tas ieškojimas kartais būna toks žavus.

– Įsivaizduoji, mama, buvo toks „bajeris“, – pasakoja man mažoji. – Per matematikos pamoką buvau nuklydus kažkur mintimis. Kai atsitokėjau, išgirdau tariamą savo vardą ir mokytojos klausimą:
– Jei vienoje kelnių kišenėje turi 84 eurus ir kitoje kišenėje – 84 eurus, ką tai reiškia?
Nespėjau susigaudyti, ko ji klausia, todėl atsakiau:
Tai reiškia, kad užsidėjau ne savo kelnes.
Visa klasė pradėjo „žvengti“.

Juokiuosi ir aš. Mintyse džiaugiuosi, kad ji vis dar dalinasi su manimi savo dienos trupiniais, kad ji vis dar juokiasi iš mano nerangių pasakų, neleidžia man atsilikti nuo gyvenimo naujovių, retkarčiais pagiria mano kulinarinius šedevrus: „šįkart visai neblogai“ ir neveidmainiauja: „žinai, mama, tos kelnės – „ne kažką“. Aš džiaugiuosi, kai ji parašo žinutę: „Šiek tiek užtrukau, bet viskas gerai – tu nesijaudink“ ir grįžusi apkabina.

Džiaugiuosi, kai ji iš širdies juokias, pyksta ir liūdi, nes tada aš žinau, kad ji mokosi būti savimi. Tai pats svarbiausias įgūdis gyvenime: tik žmogus jaučiantis ir mylintis save, sugebės jausti ir mylėti visa kita. Kada nors ji eis per žemę savo keliu, į jos paliktus pėdsakus lis lietus, iš jų gers bitės, o aš sėdėsiu kur nors ant debesies ir žiūrėsiu, kur vingiuoja mano mažosios kelias. Gero žmogaus kelias. Ir laimingo, tikiuosi.

 Raminta Vaičiulė