Pakriaunių kaimo bendruomenė – apie kaimynystę su latviais, vienijančias veiklas ir kalno „įdarbinimą“ (0)

Rokiškio rajono pakrašty, vos už kelių kilometrų nuo Latvijos sienos esančio Pakriaunių kaimo gyventojai rečiau beužsuka pas užsienio kaimynus parsivežti latviškų „Karvučių“ ar Rygos balzamo, nes ir ten viskas pabrango. Tačiau dejuoti dėl permainų, kurios neaplenkia ir jų kaimelio, pakriauniškiai sako neturintys kada – reikia darbus dirbti.

Nusikaltimų beveik nėra

Pakriaunių kaimo bendruomenės „Pakriauna“ pirmininkė, taip pat ir seniūnaitė bei kultūros darbuotoja Ala Nikitina, sako, kad kaimas jaunėja. Pakriaunių ir aplinkiniuose kaimeliuose, sodybose apsigyvena užsienyje uždarbiavę ir čia namus įsigiję naujakuriai, beveik visas atokesnes sodybas išpirko vilniečiai, kauniečiai. Kaime likę keli tušti namai ir tai tik todėl, kad neparduodami. 

„Atvyksta daug jaunų šeimų, perkasi namus, renovuojasi, o dirba Rokiškyje ar į Obelius važinėja. Kai kurie vyrai vėl išvažiuoja į užsienį uždarbiauti, čia gyvena jų žmonos, vaikai. Pakriaunių kaime nėra nei vienos asocialios šeimos. Kaimelis labai gražus, visur sutvarkyta, žmonės prisižiūri savo kiemus, o tie, kurie už išmokas atidirbinėja viešuosius darbus, sąžiningai tvarko viešąsias erdves: šienauja pakeles, tvarko kapines. Ir nusikaltimų jokių nėra. Buvo policininkai atvažiavę, stebėjosi, kaip čia ramu, bet kaip tik po tų žodžių kažkas kurą nupylė“, – beveik idilišką kaimo vaizdelį pristato bendruomenės pirmininkė.

Raktas duryse

Žodžiais apie beveik neegzistuojantį nusikalstamumą neleidžia suabejoti prie pokalbio prisijungusi guvi kaimo gėlininkė ir bendruomenės renginių talkininkė, į 80-tą dešimtį jau kopianti Marytė Kančinskė. Moteris pasakoja kartą išvažiavusi į Rokiškį su reikalais, o grįžusi namo rado raktą duryse. Netyčia paliko, bet neprašytų svečių tąkart nesulaukė. Vis tik neseniai apsilankę policijos pareigūnai gyventojus įspėjo rakinti duris, nes po kaimus važinėja įvairūs žmonės, vieni renka metalus, kiti kažką pardavinėja, po to gyventojai pasigenda daiktų.

Vaistų ir strimelių

Dar neįsukus į Pakriaunių kaimą, telefone kaimyninės šalies ryšio operatorius jau sveikina atvykus į Latviją. Iki artimiausio Latvijos kaimelio Subatės – vos 5 kilometrai, tačiau pakriauniškiai retai ten važiuoja apsipirkti. Dažniau suka į Obelius, kur atstumas tas pats, o kainos žemesnės. Rimčiau apsipirkti per mėnesį kartą ar du važiuoja į Rokiškį.

„Latvijoje maistas brangesnis, anksčiau dar važiuodavome šunų ėdalo nusipirkti, vaisių ir daržovių, dabar nebeapsimoka. Gal tik dovanoms kokių taurių, buitinių prekių galima rasti pigiau. O vasarą į Subatę važiuojame maudytis, ten ežeras didesnis“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.

Subatės kaimelis mažas, todėl kai kurie pakriauniškiai traukia tiesiai į Daugpilį, užsuka į turgelį nusipirkti baltarusiškų vaistų, tepalų, kurių Lietuvoje nėra. Turguje tarp lietuvių paklausą turi rūkytos strimelės, ragavusieji tikina, kad ten jos kitokio skonio, mūsiškiai taip neišrūko žuvies. Tautiečiai jaučia nostalgiją ir latviškiems saldainiams, taigi dažnai negrįžta be pieniškų „Karvučių“.

Be šventės nelieka

Pašnekovė neslepia – vis tik didžiausi pirkėjų srautai į Latviją būna sekmadienio popietę, kai Lietuvoje po 15 val. nebegalima įsigyti alkoholio. Stipresnių gėrimų važiuoja pirkti ne tik pakriauniškiai, be šventės nelieka ir Obelių bei kitų pasienio kaimų gyventojai. Tuo tarpu latviai atvažiuoja nusipirkti pigesnių maisto produktų.

„Pakriaunių parduotuvėje latvių nesu mačiusi, bet Obeliuose dažnai būna, važiuoja ir į Rokiško parduotuves, kur pasirinkimas didesnis“, – apie tarptautinius mainus kalba A. Nikitina.

Uždarė parduotuvę

Praėjusią savaitę ramų Pakriaunių kaimo gyvenimą sudrumstė nemalonus įvykis – buvo uždaryta vienintelė čia esanti  parduotuvė. Sakė, kad remontui, tačiau pakriauniškiai nepatikliai kraipo galvas: kažin, ar ne visam laikui.

Nors maisto prekės kaimo parduotuvėje buvo su antkainiu, tačiau geriau negu nieko. „Nemažai žmonių ir anksčiau važinėdavo apsipirkti į miestą ar Obelius, bet tiems, kurie negali nuvažiuoti, tai  bus bėda“, – sako pašnekovė.

Dabar pritrūkę duonos iki artimiausios parduotuvės pakriauniškiai turi važiuoti  5 kilometrus, iš atokesnių sodybų – dar toliau.

Į seniūnaitiją užsukanti autoparduotuvė išsigelbėjimas vyresnio amžiaus gyventojams, neįgaliems žmonėms. Prekės čia irgi gerokai brangesnės, tačiau žmonėms patogu, kad autoparduotuvė atvažiuoja tiesiai į kiemą.

Vaikų dienos centras

Neseniai bendruomenė įkūrė vaikų dienos centrą, kuriame popietes praleidžia 10 vaikų. Tai pirmas dienos centras Rokiškio rajone, kurį įkūrė kaimo bendruomenė. Dienos centras nėra skirtas socialiai pažeidžiamoms šeimoms. Čia susirenka 1–7 klasių vaikai, kad praleistų kelias valandas po pamokų, kol jų tėvai dirba. Ala pasakoja: stropiausi spėja ir namų darbus paruošti, bet dažniausiai vaikai  žaidžia, žiūri filmus, dainuoja, gaminasi sumuštinius ar kepa picas, važiuoja į ekskursijas, lankosi baseine ir užsiima kitomis veiklomis. Lankymasis vaikų dienos centre šeimai nekainuoja, pagal projektą savivaldybė skyrė lėšų veikloms, maitinimui ir transportui. 

„Anksčiau bijodavau tokių didesnių dalykų, bet pati esu baigusi pedagogines studijas, esu darželio auklėtoja, todėl darbas su vaikais man ne naujiena. Kai nusprendėme kurti vaikų dienos centrą,  pasitvarkėme patalpas, įsirengėme virtuvėlę, tualetą, įsigijome baldus. Pagal sutartį turime išlaikyti dienos centrą 5 metus, bet vaikai gimsta, šeimose auga net po 3 atžalas ir ateityje darbo bus“, – neabejoja  bendruomenės pirmininkė.

Pasiilgę bendravimo

Saviveiklos kolektyvų Pakriauniuose nėra, tačiau tai nereiškia, kad kaimo moterys  nedainuoja. Bendruomenės patalpos, kuriose įsikūręs vaikų dienos centras, rytais tampa neoficialiu suaugusiųjų dienos centru. Pasibaigus rudens darbams, kasdien čia ateina kelios pensinio amžiaus moterys, bendrauja, gamina maistą, dainuoja. Kulinarinius šedevrus net užpatentuoja, neseniai gamino patiekalą iš cukinijų, kurį pavadino „Pakriaunių sala“.

A. Nikitina sako, kad po karantino suvaržymų, žmonės labai išsiilgę bendravimo, o diskutuojant, bendraujant, gimsta idėjos būsimoms veikloms.

Padiktavo bitės

Pasak A. Nikitinos, Pakriaunių seniūnaitijoje gyvena apie 200 žmonių, tačiau šiame krašte nėra didesnių verslų, stambesnių ūkių, todėl kai reikia paremti renginius, nėra ko prašyti pagalbos.

Kad nepritrūktų veiklos, bendruomenės pirmininkė rašo projektus. Gegužės mėnesį  bendruomenės moterys sėmėsi sveikatos ir nuo buities rūpesčių atitrūko dviejų dienų stovykloje: rinko žolynus, rišo vantas, keliavo į žygį pėsčiomis. Tradicinė bendruomenės šventė „Medunešis“ vyksta rugpjūčio mėnesį. Nors ji susijusi su medumi, degustacija, tai nėra vien bitininkų šventė. Pašnekovė prisimena, kad šventės pavadinimas atsirado tuomet, kai remontuojant bendruomenės patalpas ir plėšiant grindis, po jomis rado bičių lizdą ir gal kibirą prinešto medaus.

Pas mus paprasčiau

Brangstantys maisto produktai, paslaugos – tema, apie kurią anksčiau ar vėliau pakrypsta pokalbis susitikus pažįstamiems ar kaimynams. Pašnekovė sako, kad kaime niūrių nuotaikų nesijaučia, daugiau gąsdinimų ir nerimo girdisi per televizorių.

„Kaime paprasčiau. Kūrename malkomis, kai kas turi nuosavo miško, todėl mediena nekainuoja, vandenį semiame iš šulinio. Lieka elektra, bet žvakių atsargų nekaupiame, dar nėra tokios baisios krizės. Tie, kurie šildo namus elektra, gal daugiau moka, jie labiau pajuto. Mes kaime pragyvensim, o jeigu mieste vaikams blogai, sakome, tegul važiuoja į kaimą, priimsim“, – kalba pakriauniškė.  

Ano pašnekovės, kad kaime kai kuriems dalykams galima sutaupyti, tačiau darbo daug – reikia malkas parsivežti, susiskaldyti, krosnį pakūrenti. Žmonės patys augina daržoves, marinuoja, ruošia atsargas.

Ūkiai pasikeitė

Moterys tikina, kad  kaime tinginių nebeliko. Tik gyventojų ūkiai jau nebe tokie, kokie buvo prieš 15 metų ir kiekviena šeimyna laikydavo po 2–3 karves. Kai kuras pasidarė brangesnis už superkamą pieną, karvių beveik nebeliko. O kai uždraudė auginti kiaules, iš šeimos ūkių dingo ir šios gyventojos.

Dabar šalia namų pakriauniškiai sodina bulves, augina agurkus, pomidorus. Bendruomenės pirmininkei antrina ir jo pavaduotoja Tania Kolosova: „Problemų yra, jaučiame ir mes tas kainas – kuras brangus, viskas brangsta, bet kaime nėra kada verkti, reikia sodinti, ravėti. Dejuoti lengviausia, bet priklauso nuo požiūrio, kaip priimsi įvairius dalykus“. 

Kalitos kalno nebus

Nikitina sako, kad kaime būtų galima dar daugiau nuveikti, jeigu atsirastų papildomų rankų:

„Esu kūrybiškas žmogus, turiu daug idėjų, bet mums trūksta darbo rankų. Mes galėtume daug ką pasidaryti patys, be jokių projektų. Pvz., pastatyti sūpynes, sutvarkyti paplūdimį prie ežero – pasidaryti tiltelį, suoliukus. Visai kitokie pinigai išleidžiami, kai tokiems darbams samdomas darbų rangovas ir pan.“

Vienas iš bendruomenės planų ateičiai – pasiūlyti daugiau veiklų šiek tiek nuošaly likusiam jaunimui, įrengti treniruoklius. Bendruomenei pagal panaudos sutartį priklausanti žemė irgi prašosi „įdarbinama“.

„Turime hektarą žemės, o ten didžiulis kalnas, vis galvojome, ką su juo daryti. Norisi pritraukti į mūsų kraštą daugiau žmonių, norime panaudoti tą kalną žiemos pramogoms, įrengti rogučių trasas ir pan. Tokių  dalykų nėra daug. Antro Kalitos kalno nebus, mūsiškis ne toks aukštas, bet galėtų atvažiuoti šeimos praleisti laiką, pramogauti. Tuo kalnu leidome naudotis keturračiams, kad pasidarytų trasą, o ne keliu važinėtų, kada nors gal rungtynes surengsime“, – apie  planus ateičiai kalba kaimo bendruomenės „Pakriauna“ pirmininkė A. Nikitina.